Nusprendžiau savo kailiu išbandyti, kaip į tokius žmones žvelgia darbdaviai. Apsimetusi, kad esu lesbietė, darbo ieškojau ir didmiestyje, ir provincijoje. Durų man neužvėrė niekas, bet nuotaikų buvo įvairių.
Eksperimento pradžia - Kėdainiai. Pirmoji vieta, į kurią nusprendžiu užeiti, - prekybos centras „Maxima“.
Tačiau jau prie parduotuvės durų apima keista nuotaika. Nusprendusi leistis į avantiūrą - apsimetusi lesbiete ieškoti darbo, mintyse burnoju save. Mat jausmas - ne pats maloniausias.
Jaučiu nerimą, baimę, jaudulį ir dar bala žino ką. Giliai įkvėpusi oro ir sukaupusi visą drąsą žengiu į vidų.
„Su kuo galėčiau pasikalbėti dėl darbo?“ - klausiu vienos salėje zujančių moterų.
„Su direktore. Antrajame aukšte“, - trumpai paaiškina.
Užlipu. Vienas salės darbuotojų mane palydi į pagalbines patalpas - čia yra vadovės kabinetas. Užėjęs į vidų vaikinas tik pasako, kad „atėjo dėl darbo“. Akies krašteliu spėju pamatyti, kad prekybos centro vadovė savo kabinete - ne viena. Prie stalo sėdi vyras ir kelios moterys.
Jaučiu, kaip išpila karštis. Nejaugi apie savo seksualinę orientaciją turėsiu kalbėti prie jų visų? Tačiau mano dvejones nutraukia pati vadovė. Pasikalbėti ji mane išsiveda į koridorių.
Pasisveikinusi ima klausinėti, kokio darbo ieškau. „Niekada pardavėja nesu dirbusi, tačiau gal sugebėčiau. Gyvenu netoliese, būtų gerai, jei gaučiau darbą pas jus“, - aiškinu.
Vadovė trumpai papasakoja, kokios darbo valandos ir sąlygos, koks grafikas, atlyginimas. Išklausiusi jos pagalvoju, kad pats metas prisipažinti, kad esu „ne tokia“.
„Žinote, noriu pasikalbėti ir kiek delikačiu klausimu. Dabar visi apie tai diskutuoja, kyla daug ginčų ir nesusipratimų, tad nusprendžiau pasakyti pati“, - nedrąsiai renku ilgai repetuotus žodžius.
Moters akys pasikeičia - ji į mane ima žiūrėti įdėmiau.
„Esu ne tos seksualinės orientacijos, bendrauju su moterimi. Ar jums tai nesukels rūpesčių?“ - klausiu ir žvelgiu vadovei tiesiai į akis. Kokia bus jos reakcija, net nenutuokiu.
Tačiau po akimirką trunkančios tylos kiek raustelėjusi „Maxima“ direktorė ramiu balsu aiškina, kad jai tai - visai nesvarbu.
„O kolektyvas kaip reaguoja į tokius žmones?“ - klausinėju toliau.
„Žinote, pas mus tokių dar nebuvo. Bet manau, svarbiausia - kad gerai dirbtumėte, o visa kita - jūsų asmeninis reikalas“, - nustebina tolerantiškas vadovės atsakymas.
Atsisveikiname maloniai. Prekybininkė pasiūlo užeiti kitą dieną. Tada galėčiau pradėti mokytis ir dirbti.
Tęsdama eksperimentą pasuku į šalia esantį „Rimi“ prekybos centrą. Pavaikščiojusi po salę, prieinu prie dviejų mėsos skyriuje dirbančių pardavėjų. Žmonių nėra, tad proga užkalbinti jas - palanki.
„Dėl darbo? Reikia užpildyti anketą pas apsaugos darbuotoją ir palikti. Jei prireiks, jums paskambins“, - paaiškina maždaug 45 metų pardavėja.
Bandau moterų klausinėti, ar sunkus darbas, ar draugiškas kolektyvas. „Taip, gana draugiškas. O darbas - kaip ir visur“, - prekybininkės nelinkusios leistis į ilgas kalbas.
Tada imu teirautis apie darbo grafiką. Po kelių minučių nutaisiusi susirūpinusį veidą tyliu balsu vienos pardavėjos klausiu: „O kaip jūsų vadovai ir darbuotojai žiūri į kitokios seksualinės orientacijos žmones? Aš gyvenu su moterimi. Bijau, kad kai tai paaiškės, sulauksiu patyčių. Todėl nusprendžiau pasakyti iš anksto“.
Moteris trumpam nutyla. „Ką aš žinau? Pas mus tokių nėra. Nežinau, kaip čia bus, kai yla iš maišo išlįs, - kiek sutrikusiu balsu aiškina Rimi“ darbuotoja. - Žinote ką, nueikite pas apsaugos darbuotoją ir su juo pasikalbėkite. Šiandien normalus apsauginis dirba, jis geriau žino“.
Padėkojusi pasuku apsaugos posto link.
Apsaugos poste mane pasitinka malonios išvaizdos maždaug 50 metų vyras. Išgirdęs, kad ieškau darbo, įduoda anketą ir liepia ją užpildyti. Bandau pradėti pokalbį, mat anketos pildyti visai nesiruošiu.
„Ar jūsų vadovė moteris?“ - nekaltai pasiteirauju. Mano klausimas apsaugos darbuotoją kažkodėl labai pralinksmina.
„Taip. O jums ką, vyrų reikia?“ - linksmai nusijuokia.
„Ne, ne, atvirkščiai“, - apsidžiaugusi, kad pokalbio pradžia šovė tiesiai į dešimtuką, atsakau ir imu aiškinti, kad esu „ne tokia“, todėl bijau vadovės reakcijos.
Apsaugos darbuotojas akimirką kiek įdėmiau pažvelgia į mane. Paskui surimtėja ir pakraipo pečiais. „Sunku ką nors pasakyti. Manau, kad tai neturi reikšmės. Patarčiau jums užpildyti anketą ir joje tai parašyti. Jei reikės darbuotojų, paskambins“, - diplomatiškai paaiškina vyras.
Padėkoju ir išeinu iš prekybos centro.
Nusprendžiu užsukti ir į Kėdainių darbo biržą. Man įdomu, kaip į netradicinės seksualinės orientacijos žmones žiūri valstybinės įstaigos specialistai.
Erdvus kabinetas, kuriame įrengti stendai, dirba viena konsultantė.
Pasiteirauju apie laisvas darbo vietas. Moteris parodo stendą, kuriame pakabinti visi laisvų darbo vietų skelbimai. Pasuku prie jo. Reikalinga melžėja, valytoja, pardavėja, siuvėjos. Paskaitinėjusi skelbimus nužingsniuoju prie konsultantės stalo.
„Noriu jūsų patarimo, - pradedu pokalbį. - Žinote, ieškau darbo, tačiau bijau, kad iš manęs šaipysis ir tyčiosis“. Moteris susidomėjusi pakelia akis.
„Suprantate, esu netradicinės seksualinės orientacijos. Kaip manote, ar turėčiau tai pasakyti darbdaviui?“
Darbo biržos specialistės veido išraiška nė akimirkos nepasikeičia. „Sunku pasakyti. Kiek žinau, yra įmonių, kurių vadovai anketose prašo nurodyti seksualinę orientaciją. Tačiau, žinoma, ne visi.
Aš manau, kad jums nereikėtų to akcentuoti. Tada pačiai kils mažiau rūpesčių“, - kalba moteris.
Pasidomiu, ar ji žino atvejų, kai dėl seksualinės orientacijos darbe kilo rūpesčių. „Ne, nepasitaikė“, - kiek pagalvojusi atsako.
Atsisveikinusi pasuku išėjimo link. Iki durų - ilgas koridorius. Nuėjusi maždaug pusę kelio nusprendžiu atsisukti. Gal klystu, tačiau, man regis, jaučiu į nugarą įsmeigtą žvilgsnį. Pasuku galvą. Iš tiesų - neklydau. Moteris žvelgė tiesiai į mane.
Tuomet dar nusprendžiu paskambinti dėl darbo telefonu. Vietiniame laikraštyje perskaitau, kad bendrovei Kėdainių šiltnamiams reikia darbuotojų. Surenku nurodytą numerį. Atsiliepia vyras. Pasirodo, paskambinau agronomui.
Trumpai paaiškinęs, ką reikės dirbti ir kokios darbo valandos, vyras pasiūlo ateiti ir pasikalbėti. „Būtinai ateisiu. Tačiau pirma noriu paklausti, ar galėčiau dirbti jūsų įmonėje, jei esu ne tokios seksualinės orientacijos? Žinote, gyvenu su moterimi“, - dėstau.
„Kas kas jums yra?!“ - jau garsiau į ragelį surinka pašnekovas.
„Sakau, kad gyvenu su moterimi!“ - taip pat garsiai išrėkiu jam.
„O mano koks reikalas? Gyvenkite, su kuo norite, svarbu, kad gerai dirbtumėte. Užeikite, ir pasikalbėsime“, - tarsi kirviu nukerta agronomas.
Paaiškinęs, kurioje vietoje yra jų įmonė, vyras dar kartą patikina, kad manęs lauks.
Kitas miestas, į kurį važiavau ieškoti darbo, - Kaunas. Užsukau į Kalniečių rajone įsikūrusį prekybos centrą „Savas“. Čia yra nemažai parduotuvių - kosmetikos, drabužių, avalynės. Užeinu į kelias. Tačiau niekur naujų darbuotojų nereikia.
Praradusi viltį ką nors pešti, užsuku į paskutinę vietą - spaudos parduotuvę, priklausančią bendrovei „Kauno spauda“. Pasirodo, naujų darbuotojų čia reikia. Pardavėja maloniai šypsosi ir puola skambinti padalinio vadovei.
„Rasa, čia tokia mergaitė atėjo, dirbti nori. Sakė, nelabai moka, bet mes galime išmokyti“, - telefonu kalba moteris. Padėjusi ragelį pasiteirauja, nuo kada galėčiau pradėti mokytis. Ima aiškinti kasos aparato funkcijas, kaip dėliojami daiktai ir panašiai.
„Sakykite, o kaip jūsų padalinio vadovė reaguoja į netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Matote, aš ir esu tokia“, - netrukus pakeičiu pokalbio temą.
Nors maloni prekybininkė ir bando nuslėpti sumišimą, tačiau pasikeitusią jos veido išraišką pastebėti nesunku. Tiesa, tai tetrunka kelias sekundes. Nusišypsojusi ir atgavusi savitvardą ji pagūžčioja pečiais ir patikina, kad bėdų dėl to neturėtų kilti.
„Bet aš jums patarčiau niekam nesakyti. Kam afišuotis? Tylėkite, ir viskas“, - šyptelėjusi paaiškina maždaug 50 metų pardavėja. Trumpai šnektelėjusios apie darbo grafiką ir mokymosi pradžią, atsisveikiname.
Grįžusi į darbą ir prisėdusi prie kompiuterio imu ieškoti auklės darbo. Dvi motinos iš Klaipėdos savo vaikams ieško auklės. Paskambinu vienu telefonu. Atsiliepusi moteris paaiškina, kad jiems auklės reikia tik kelis kartus per savaitę. „O mokėtume 4 litus už valandą. Ar jums tinka?“ - paklausia.
Patikinu, kad taip. „O koks jūsų požiūris į kitos seksualinės orientacijos žmogų? Matote, aš tokia esu, gyvenu su moterimi“, - prisipažįstu motinai.
„Nieko tokio. Man tas pat“, - didžiausiam savo nustebimui, išgirstu atsakymą. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad auklės darbo būdama „ne tokia“ jokiu būdu nerasiu.
Paskambinu dar vienu telefonu. Atsiliepusi moteris pasakoja, kad jų sūnui - vieneri metukai, o prižiūrėti jį tektų visą dieną.
Tačiau, man prabilus apie tai, kad esu ne tos seksualinės orientacijos, moters tonas iš karto pasikeičia. „Ne. Mums netinka. Mes nenorime“, - nesileisdama į kalbas paaiškina klaipėdietė ir padeda ragelį.
Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai ištarta „ne“ man ieškant darbo apsimetus lesbiete.
Seksualinę orientaciją nulemia motina
Manoma, kad šiuo metu visame pasaulyje nuo 5 iki 10 procentų suaugusiųjų yra homoseksualūs. Nors žmones prie tos pačios lyties traukia nuo seniausių laikų, iki šiol nesutariama, kas lemia konkretaus žmogaus homoseksualumą. Komentuoja Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicinos genetikos centro direktorius Vaidutis Kučinskas:
„Vis dar svarstoma, ar egzistuoja homoseksualumą lemiantys genai, ar tai nulemta tradicijų, kultūrinio paveldėjimo. Iš esmės aišku, kad turi būti seksualinę orientaciją lemiantys genai, tačiau iki šiol jie nebuvo rasti. 1993 metais paskelbti darbai, kuriuose teigta, kad vyrų homoseksualumas nulemtas geno, esančio X chromosomoje. Buvo net nurodyta, kurioje vietoje tas genas yra. Bet to geno niekas nerado, o vėliau pakartojus tyrimus, ši informacija nepasitvirtino. Nieko negalima pasakyti vienaprasmiškai.
Homoseksualumo negalima pavadinti liga. Genų veikla šiuo atveju labai reikšminga. Atliktas dar vienas rimtas darbas, kurio metu pastebėta, kad kuo didesnis vaikų skaičius, tuo didesnė tikimybė, kad vėliau gimstantis vaikas bus homoseksualus.
Vyriškoje Y chromosomoje atrastas antigenas HY. Moteris to antigeno neturi. Dėl neatitikimo tarp moters ir vaisiaus lyties prasideda antikūnų gamyba. Kuo nėštumų daugiau, tuo ta gamyba intensyvesnė. Susidarę antikūnai veikia vaisiaus smegenų formavimąsi. Galbūt paveikia ir kokią nors smegenų sritį, kuri turi įtakos formuojantis specifinei vaiko lytinei orientacijai.
Taigi seksualinę orientaciją nulemia motina. Ar hormonų vartojimas gali turėti įtakos būsimo vaiko seksualinei orientacijai? Taip. Ar įmanoma, kad ateityje besilaukianti moteris žinos, kokios orientacijos bus vaikas? Manau, tai bus dar labai negreitai. Tai itin sudėtingas reiškinys. Kol kas nežinome nei to, ar yra seksualinę orientaciją lemiantys genai, nei kaip jie atrodo, nei kurioje vietoje jie yra.
Kol kas manoma, kad seksualinę orientaciją labiau lemia aplinkos veiksniai. Bet tai nereiškia, kad genetika yra visiškai nesvarbi. Faktai rodo, kad paveldėjimas taip pat svarbu.
Jei homoseksuali orientacija nulemta genetiškai, tai vis tiek išlįs. Galime įkalbinėti, įrodinėti, bet vis tiek žmogus daro taip, kaip užprogramuotas. Pavyzdžiui, kairiarankį vaiką galima priversti rašyti dešine, bet jį vis tiek traukia rašyti kaire. Tas pat ir dėl seksualinės orientacijos.
Ar, išsiaiškinus, koks genas lemia homoseksualumą, bus įmanoma lytinę orientaciją keisti? Nustačius priežastis ir žinant, kaip tas požymis vystosi, gal ir bus įmanoma užblokuoti reiškinio vystymąsi skiriant vaistų“.