Keturias valandas sėdėti sustingusiai tarsi skulptūrai prie pelkės, kur kanda uodai, ar šaltoje sraunioje upėje - mažiausia kaina, kurią tenka mokėti už šį pomėgį.
Kristina nenorėjo, kad šiame straipsnyje būtų minima jos pavardė. Tačiau savo veido nuo „Ekstros“ skaitytojų neslėpė. Kaip ir atvirų minčių apie savo pomėgį, kuris kai kuriems gali pasirodyti šokiruojantis.
- Kaip jūs, solidi verslininkė, atradote tokį neįprastą būdą leisti laisvalaikį?
- Pozavimas nuogai dėl paties pozavimo ar reklamos man neįdomus. Pirmiausia tai - menas, darbas su kūrybingais žmonėmis. Neturėjau jokio tikslo pakliūti į nuotrauką ar paveikslą, tapti skulptūra - tai įvyko savaime. Menininkai patys mane susirado. Padirbėjau su vienu, pastebėjo ir kiti.
- Pirmasis pasiūlymas nesuglumino?
- Visai ne. Prieš penkerius metus vienas vilnietis menininkas nusižiūrėjo mane per jogos pratybas. Bet siūlyti pozuoti paveikslui pasiryžo tik prabėgus pusmečiui po mūsų pažinties. Labai bijojo, kad atsisakysiu.
Kai papasakojo savo viziją, idėjas, susidomėjau. Profesionalūs menininkai nekuria šablonų, nuolat ieško originalių išraiškos priemonių - atspindi vidinį pasaulį, pasaulėžiūrą kūrinyje. Nuo pat vaikystės lankiau aktorių kursus, vaidybos būrelius, tad stoti prieš objektyvą ar greta molberto man nebaisu. Tai yra savotiška scena, kurioje atsiduriu ir aš, ir mane piešiantis ar fotografuojantis menininkas.
- Bet juk toje scenoje atsiduriate visiškai nuoga. Tai ne tas pat, kas demonstruoti naują drabužių kolekciją.
- Pozuoju tiek nuoga, tiek apsirengusi. O kas čia tokio? Nereikia vadovautis kvailais stereotipais, paklusti pačių susikurtiems kompleksams. Paklauskite savęs - o kaip man tie stereotipai padeda gyventi? Gal trukdo? Kai matome apsinuoginusį žmogų paplūdimyje, dėl to visi ramūs. Galime leisti sau elgtis tik taip, kaip visi, arba nebijoti iššūkių ir išbandyti tai, ko kiti galbūt nedrįsta. Į gyvenimą žvelgiu kaip į sąmoningą improvizaciją, nuolat ieškau naujovių. Kad nusirengčiau, tikrai nereikia perlipti per save.
- Kam sunkiau pozuoti: dailininkui ar fotografui?
- Fiziškai sunkiau dailininkui, nes tai trunka ilgai. Kartais 4-5 valandas, o jei piešia aliejiniais dažais - visą dieną ar net kelias. Kartą buvau atsisėdusi klaikiai nepatogia poza, tad išsėdėti tiek valandų atrodė košmaras. Vargau ir aš, ir dailininkai, nes jie nenorėjo, kad bent kiek sujudėčiau.
Kartais darome pertraukėles, tuomet jie kreidele nubraižo kontūrus, kur ir kaip vėl turėsiu atsisėsti. Pozuodama atsiriboju nuo to, kas vyksta aplinkui, ir medituoju.
- Turbūt keistas pojūtis atsisėdus nuogai prieš penkiolika dailininkų vyrų.
- Tarp jų būna ir moterų. Žinoma, vyrams esu ne tik jų darbo objektas. Jie mato mane ir kaip moterį. Girdžiu, kaip tarpusavyje šnabždasi... Ima juokas, kai kovoja vienas su kitu dėl geresnės vietos, pozicijos - kokiu rakursu mane piešti.
- Rezultatas visada tenkina?
- Neturiu išankstinės nuomonės, koks rezultatas turėtų būti. Jį turi dailininkas ar fotografas. Mano funkcija - padėti jiems tai įgyvendinti. Esu jiems tik įrankis, nors jie tikina, kad aš - juos įkvepianti mūza.
- Kaip manote, kodėl savo mūza jie išsirinko jus?
- Jie sako, kad esu proporcinga, išraiškinga ir spinduliuoju iš vidaus. Jiems svarbu ne tik fiziniai duomenys, bet ir mano vidinė aura, mąstymas. Podiumu žingsniuojanti manekenė, beformių kaulų rinkinys, gali būti visiškai kvaila ar genialaus proto - tai visai nesvarbu, tiesiog ji turi mokėti eiti taip, kaip reikia. O dailininkui ar fotografui svarbi pozuotojos asmenybė. Kaip ir man svarbu, koks žmogus mane piešia ar fotografuoja, kaip jis kuria ir ką mąsto.
- Yra dalykų, kurių paprašyta dailininko ar fotografo niekada nesutiktumėte daryti?
- Kūrinys ir idėja turi derėti su mano vidumi, įsitikinimais ir požiūriu. Kol kas taip ir yra. Mano sutikti menininkai nesiekia jokio gašlumo - viską vaizduoja labai subtiliai. Staipytis erotiniame filme su kitais vyrais nenorėčiau. Nuotraukose ir dailės kūriniuose į kūną žvelgiama kaip į meną, o erotinių filmų tikslas kitoks. Nenoriu pulti kitų jaudinti. Pozavimas man yra tik pomėgis, darau tai tada, kai noriu. Iš to duonos nevalgau.
- Iš honorarų įmanoma būtų pragyventi?
- Palyginti su rinkos kainomis, menininkai man moka nemažai. Tai, kas man yra vidutiniškai, kitiems atrodo labai daug. Už vieną seansą gaunu iki 1000 litų. Teko vasarą anksti rytą sėdėti srauniame šaltame upelyje arba keletą valandų pozuoti prie pelkės, kur beprotiškai kanda uodai. Vyras buvo šalia ir purškė mano kūną purškalu, kad uodai nesukramtytų.
- Vyras vyksta į fotosesijas kartu?
- Taip. Jis man labai padeda. Pernelyg nesiveržia dalyvauti, bet kai pasikviečiu, mielai sutinka. Man visada gera, kai jis šalia. Galbūt jis šiek tiek pavydi, kad į mane, jo moterį, žiūri kiti. Vyras rodo tas nuotraukas giminėms ar mano draugams, tačiau savo draugams pernelyg nedemonstruoja. Gal dėl to, kad draugai neslepia, jog jiems patinku. (Juokiasi.)
- O kaip reaguoja draugai?
- Žino, kad pozuoju, ir labai dėl manęs džiaugiasi. Kiekvienas turi savo pomėgių. Kiti lekia į vakarėlius, prisigeria ir mylisi su penkiais partneriais iš eilės, tik tai daro slapta. Ar tai geriau, nei pozuoti meninei nuotraukai?
Kartą savo giminaitei norėjome padaryti dovaną - pasikviesti paplaukioti baseine. Ji iš karto susiėmė už galvos: „Kaipgi eisiu, kaip aš atrodau... Ką žmonės pasakys?“ Kodėl žmonėms taip rūpi, ką mano kiti? Vadovaudamiesi manekenių kultu, beprasmiškai prisikuriame sau įvairiausių tabu.
- Nebaisu, kad dailininkas nupieš tokiu rakursu, kokiu nesinorėtų, išryškins tai, ką geriau būtų paslėpti?
- Nemanau, kad turiu ką slėpti. Kodėl turėčiau bijoti visuomenės? Ką keičia jos nuomonė? Nieko. Kiekviena nuotrauka man yra kaip atskira istorija. Žiūriu į ją ir matau visą jos kūrimo situaciją. Gera turėti tokių nuotraukų, juk jos kitokios, nei mes įpratę patys daryti. Nors mano vyras labai mėgsta fotografuoti.
- Teko pozuoti nuogai savo vyrui?
- Teko. Dažnai jį aplanko įkvėpimas. (Juokiasi.)
- Jūs susituokę dvejus metus. Kai susipažinote, žinojo, kad pozuojate?
- Buvau sakiusi apie šį savo pomėgį. Jis visada į tai reagavo ramiai ir teigiamai. Juk kviečiuosi jį kartu, kad būtų šalia ir jaustų situaciją. Neseniai vienas menininkas pasiūlė mums abiem kartu nusifotografuoti. Planuojame šią fotosesiją.
Specialisto nuomonė
Nuogo kūno (ne)bijojimas
Visiems žmonėms, auklėtiems stereotipinėje šeimoje, būdingas drovumas. Jei jo nėra, žmogus augo netipinėje šeimoje, kurioje nuogas kūnas nebuvo slepiamas, arba pats žmogus nėra tipinė asmenybė.
O jei tai kelia seksualinį susijaudinimą, tai jau vadinama ekshibicionizmu - viena seksualinių perversijų. Kristinos pasirinktą gyvenimo būdą sutiko pakomentuoti psichologė Silvija Vielavičienė.
„Šiuo atveju atmeskime prielaidą apie iškrypimus. Herojės pomėgis tikrai nėra tradicinis. Moteris, savo kūno formomis neatitinkanti šių laikų stereotipų, tačiau pozuojanti dailininkams, turėtų būti bedarbė, kuri griebiasi bet kokio amato. Tačiau Kristina yra verslininkė, pozuoja savo malonumui.
Negana to, pasikviečia dar ir vyrą. Taigi išryškėja įdomus portretas: aptakių formų (ne manekenė) jauna verslininkė (ne bedarbė) gali skirti dieną kitą tik pozuoti. Ši veikla turi tikrai patikti. Pati Kristina neslepia, kad jai tai suteikia malonumą: vyrai dailininkai renkasi rakursą piešti, šnabždasi aptarinėdami jos kūną. Matau čia dalį poreikio būti pripažintai, dalį noro įrodyti, kad ne tik modelių išvaizdos moterys yra gražios ir seksualios, dalį seksualinio pasitenkinimo, kad vyrai žiūri ir (tikėtina) žavisi kūnu, dalį seksualinių žaidimų, nes įtrauktas ir vyras.
Jis vaiko uodus (globoja), pavydi ją stebintiems (laiko nuosavybe), rodo nuogos žmonos atvaizdus draugams (didžiuojasi). Štai ir galima sutuoktinio meilės išraiška - nuosavybė, kurią jis globoja ir ja didžiuojasi. O meilės objektas (šalių susitarimu) švelniai erzina, demonstruodamas privalumus aplinkiniams. Ir tik dar labiau kaitina jausmus. Beveik idealu.
Toks pomėgis, be abejo, nėra nepadorus. Jis tiesiog kitoks. Jame dalyvauja suaugę žmonės, niekieno teisės nepažeidžiamos. Tai greičiau ne pomėgis, o gyvenimo būdas, kai poreikiai, kurie gali būti nepriimtini aplinkai, patenkinami socialiai priimtina forma“.