Vokiečiai, kurie po II pasaulinio karo liko gyventi Lenkijoje, bet vėliau iš jos išvažiavo, užpila Lenkijos teismus prašymais grąžinti jiems paliktą turtą.
Vien tik Mozūrų regiono teismai gavo 170 tokių prašymų. Žiniasklaida šaukia, kad tokių šeimų, kurios liks be stogo gali būti ir tūkstančiai, jeigu Lenkijos ir Vokietijos vyriausybės greitai kažko nepadarys.
Nors Lenkijos valdžia apie teisės spragas žinojo jau kelerius metus ir suprato, kad vokiečiai pradės atiminėti prarastus namus, iki šiol nieko nepadarė. Tik reikalavo iš Vokietijos vyriausybės, kad ši perimtų ir kompensuotų visus savo tautiečių, kurie ankščiau turėjo Lenkijos pilietybę ir išvažiavo iš Lenkijos į Vokietiją, turtinius reikalavimus.
Vokietijos vyriausybė aiškina, kad nepritaria savo naujųjų piliečių bandymams susigrąžinti turtą Lenkijoje, bet nieko padėti negali, nes čia ne jos reikalas.
Lenkijos vyriausybė susigriebė tik dabar, kai grąžinimo karuselė įsisuko, o žmonės lieka tik su lagaminais. Neseniai dienraštis „Rzeczpospolita“ aprašė Wladyslawo Glowackio atvejį iš Narty kaimo (Mozūrija), kai namą, kuriame žmogus gyveno 26 metus Aukščiausiasis teismas grąžino vokietei Agnes Trawny.
“Sėdžiu ant lagaminų, niekas nesidomi, ką darysiu toliau, jaučiuosi išvarytas savo šalyje”, – skundėsi W.Glowackis.
Ponia Agnes - buvusi W.Glowackio klasiokė, jie kartu lankė pradinę mokyklą. Ponia Agnes aštuntojo dešimtmečio viduryje, po to, kaip Lenkijos vyriausybė leido likusiems po karo vokiečiams emigruoti į Vokietiją, su tėvais išvažiavo į Vokietiją, kurios valdžia išmokėjo jiems keliasdešimt tūkstančių markių kompensaciją už paliktą turtą.
Jų namą ir žemę perėmė Lenkijos valstybės iždas, po to perdavė vietinei urėdijai, bet nepasirūpino padaryti atitinkamą įrašą turto knygose. Komunistinės administracijos tarnautojai nematė reikalo to daryti - niekam į galvą neatėjo, kad kada nors vokiečiai norės susigrąžinti savo paliktą turtą.
Ponas W.Glowackis namą gavo kaip urėdijos darbuotojas. Per ilgus metus bandė jį išpirkti. Ir nors turėjo teisę tai padaryti, visada atsirasdavo aplinkybių, dėl kurių urėdijos administracija neleisdavo jam tai padaryti. Jeigu tai įvyktų, turto knygos būtų sutvarkytos ir Agnes Trawny nebūtų galėjosi namo susigrąžinti.
Žinodama, kokia situacija yra su turto knygomis, ponia Agnes prieš kelerius metus grąžino anksčiau gautą kompensaciją už turtą savo valdžiai ir Lenkijos teismuose pradėjo reikalauti grąžinti jai turtą. Teismas grąžino jai ir jos broliui ne tik namą, bet ir 64 ha žemės su mišku bei priėjimu prie ežero.
“Noriu pastatyti čia namą sau ir savo vaikams”, – aiškino žurnalistams Agnes Trawny. Bet europarlamentaras Boguslawas Rogalskis aiškina, kad nėra ko tikėti tokiais pasisakymais, neva vokiečiai bando grąžinti savo turtą dėl sentimentų”. Atrodo, jis teisus. Kaip rašė laikraščiai, Agnes Trawny jau padalijo savo žemę į sklypus ir sėkmingai juos pardavinėja didžiųjų miestų gyventojams. Ji jau spėjo savo sąskaitą papildyti apie 80 tūkst. eurų.
Tokių namų, sklypų, laukų, parduotuvių, miškų, parkų ir net nedidelių gamyklėlių, kurie kadaise priklausė Lenkijos piliečiams vokiečių kilmės, su nesutvarkyta hipoteka visoje Lenkijoje yra dešimtys tūkstančių.
Nuo 1950 m. iš Lenkijos į Vokietiją išvažiavo apie milijonas vokiečių. Visi jie turėjo Lenkijos pilietybę. Dauguma jos atsisako, bet yra ir tokių, kurie ją pasiliko.
Ši emigracija vyko keliomis bangomis. Didžiausios įvyko po 1970 metų., kai Lenkija pasirašė su Vakarų Vokietija sienos sutartį, kurioje vakarų vokiečiai pripažino Lenkijos sieną prie Oderio. Administracijos darbuotojai perimamą jų turtą arba pamiršdavo, arba tiesiog tingėjo sutvarkyti turto registracijos reikalus. Oficialiai jie iki šiol lieka palikto turto savininkais.
Pabudusi Lenkijos vyriausybė griebėsi priemonių stabdyti daugumos lenkų laikytą neteisingu turto grąžinimo procesą. “Juk jie išvažiavo savo noru, atsisakė Lenkijos pilietybės bei turto ir Vokietijoje gavo už paliktą turtą kompensaciją”, – piktinasi lenkai.
Vyriausybė ruošia įstatymo projektą, pagal kurį bus peržiūrėtos visos turto registro knygos Vakarų ir Šiaurės Lenkijoje - teritorijose, kurias Lenkija atgavo po II pasaulinio karo. Europarlamentaras B.Rogalskis tvirtina, kad Silezijoje, kur ir šiandien vokiečiai dominuoja tarp gyventojų, tik 19 proc. knygų yra sutvarkyta, tai yra padaryta. Kitose vietose turto knygose figūruoja ankstesni savininkai, kartais net iš A.Hitlerio laikų.
Pagal naują įstatymą, kuris jau pavadintas Knygų liustracija, turto knygos bus sutvarkytos, tai yra bus įrašyti nauji savininkai. “Tai vienintelis kelias sustabdyti vokiečių vykdomą turto atsiėmimo procesą”, – mano B. Rogalskis.
Bet Berlyne gyvenantis lenkas teisininkas Stefanas Hambura nėra toks optimistas. Aiškina, kad turto knygų liustracijos ženklai sumažins galimybes grąžinti turtą, bet neužkirs kelio iki galo šiam procesui: “Daug kas bandys įrodinėti, kad toks įstatymas prieštarauja ES teisinei tvarkai. Ir jiems gali pavykti”.
Be to, dar lieka neišspręsta problema su turtu, kuris buvo perimtas iš vokiečių, perkeltų iš karto po karo iki 1950 m. Pagal J.Stalino ir vakariečių susitarimą, kai Lenkija gavo dalį prieškarinės Vokietijos teritorijos, iš tų žemių buvo išvežta į Vokietiją iki 3 mln. vokiečių. Jie niekada neturėjo Lenkijos pilietybės, bet mano, kad buvo neteisėtai išvaryti iš savo namų ir dabar irgi reikalauja savo turto grąžinimo.
Šių vokiečių skundas jau pasiekė Strasbūro teismą. Kol kas neaišku, kaip pasibaigs ši byla, bet tarptautinės teisės žinovai tvirtina, kad jie neturi teisinių pagrindų iš Lenkijos reikalauti grąžinti turtą arba kompensuoti praradimą.
Lenkijos vyriausybė mano, kad Lenkija neturi jokio pagrindo jiems grąžinti turtą, dėl to, kad tik vykdė tarptautinį susitarimą, pagal kurį ir perėmė išvaromų vokiečių turtą. Be to, daug kas mano, kad apskritai vokiečiai, kurie masiškai palaikė A.Hitlerį ir jo nusikalstamą veiklą, neturi moralinės teisės reikalauti susigrąžinti turtą.
Po karo labai daug lenkų, gyvenančių Vakarų ir Šiaurės Lenkijoje, tikėjo, kad šaltasis karas pasibaigs III pasauliniu karu ir vokiečiai vėl atims prarastas žemės. Kad tai buvo reali baimė, gali liudyti faktas, jog nauji tų žemių gyventojai net iki 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio bijojo ne tik statyti naujus namus kaimuose, bet ir remontuoti tuos, kuriuose apsigyveno po karo.
Užtenka pavažinėti per kaimus Liubušo krašte. Kaimuose šalia namų, statytų dar vokiečių, stovi namai, statyti tik po 1970 metų, kai lenkai ir vokiečiai sutvarkė sienos reikalus ir naujo karo baimė atslūgo. Beveik nėra namų, statytų tarp 1945 -1970 metų.
Vis dėl to šiandien matome, kad nereikėjo bijoti vokiečių, kurie dėl istorijos vingių liko nuskriausti – reikėjo nepasitikėti savo valdžia, kuri nesugebėjo tinkamai apsaugoti savo piliečių nuo tos pačios istorijos vingių pasekmių.