Pirmą savaitę gyvenome ramiai. Tačiau pirmadienį viskas prasidėjo. Trečią valandą nakties pas Gabrielę užsuko jos draugės. “Užsuko” – nelabai tinkamas žodis, nes jos žviegė visa gerkle ir sprendžiant iš garsų, smarkiai griuvinėjo. Gabrielė šiaip ne taip jas suguldė.
Pagaliau jos nustojo žviegti, paskui kalbėti, galiausiai žagsėti. “Pagaliau galėsiu užmigti ir aš” pagalvojau. Ir užmigau, bet miegojau neilgai. Šeštą valandą ryto kažkas pradėjo skambinti į duris.
Pamaniau, kad atėjo antroji porcija Gabrielės draugių, tad bandžiau iš lovos išstumti savo gyvenimo meilę. Bet ji pasakė, kad tai tikrai ne jos draugės, ir dabar mano eilė patikrinti, kas už durų stovi.
Stovėjo ten stora stora kaimynė ir tokia pikta, kaip ta žiežula, kuri sumanė Joniuką į krosnį pašauti. Negana to, jai kažkodėl atrodė, kad kuo garsiau klyks, tuo man bus aiškiau. Ji klydo – man aiškiau nepasidarė. Tada ji dar garsiau pradėjo klykti, net Gabrielės draugės prabudo - tai nustačiau iš žagsėjimo, kurį išgirsdavau, kai kaimynė nutildavo atsikvėpti.
“Vis dėlto storumas turi teigiamų pliusų”, - pagalvojau ir dar kartą pasiūliau ramiai paaiškinti, kokia problema ją pakėlė iš lovos tokį ankstyvą rytmetį. Pasirodo, kad prakiuro mūsų buto vamzdis ir užliejo jos virtuvę.
Pažadėjau viską sutvarkyti. Ir nuėjau parūkyti į balkoną. Po to su Gabriele apžiūrėjome vamzdžius, ir ji su draugėmis nusprendė, kad aš kaltas dėl to, jog kiekvieną dieną neapžiūrėdavau vamzdžių, ar kur nors kas nors nevarva. Po to man buvo pasiūlyta viską sutvarkyti. Aš balsavau “prieš”, bet Gabrielė su draugėmis – “už”. Laimėjo demokratija. Mintyse pritariau W.Churchiliui, kuris pasakė, kad demokratija – pati blogiausia valdymo sistema. Tik aš, kaip ir W.Churchilis, nesugalvojau geresnės.
Išgėrėme kavos, paskambinau savo šefui ir pasakiau, kad po Vilnių klaidžiojantis virusas pagavo ir mane: skauda gerklę, turiu temperatūros, todėl pasirodyti niekaip negaliu. Gabrielė su draugėmis išsiruošė į darbą. Arba į tai, ką jos vadino darbu.
O aš atsiguliau į lovą. Galvojau, kad pamiegojus galva bus šviesesnė. Truputėlį pasivartęs nuo kairiojo ant dešiniojo šono, pažiūrėjęs “Discovery” kanalą, supratau, kad teks vamzdžius tvarkyti su tokia galva, kokią turiu.
Atsikėliau, surūkiau cigaretę, išgėriau žalios arbatos – kavos jau nesinorėjo – ir pradėjau ieškoti santechnikų.
Skambindamas penkioliktajam santechnikui, pradėjau svarstyti, ką sunkiau gauti – ar sovietmečiu bananą, ar šiais laikais santechniką. Visi labai užsiėmę, negali atvažiuoti, bet jei atsilaisvins, tikrai man paskambins.
Nusprendžiau šešioliktajam neskambinti ir laukti. Sulaukiau. Paskambino Valerka. “Tai mes atvarom”, - pasakė. “Tai atvarykit”, - atsakau.
Neprabėgus nė trim valandoms “atvarė” Valerka su savo padėjėju Antanu. Apžiūrėjo, apčiupinėjo, nutaisę kiek tik moka mokslingą veidą, ir nutarė, kad laukia labai daug darbo. O jį atlikti jie gali tik rytoj. Tačiau pinigai už medžiagas reikalingi šiandien.
“Kiek?” - paklausiau.
“Duok porą šimtų, jei liks, grąžinsim”, - nesismulkino Valerka.
Daviau.
Tada jie dar nusprendė kažką patikrinti rūsyje. Ką gi, teko su jais leistis žemyn. O ten kur buvęs kur nebuvęs iš už kažkokio kampo išlenda namo bendrijos pirmininkas Stasys. Jis žiežulingosios kvyklės kaimynės pavyzdžiu iš karto pradėjo staugti. “Dieve, pagalvojau, kas per namas, kurio gyventojai nemoka kalbėti, o tik rėkti”.
Jis mus išvadino “žulikais”, “vagimis” ir grasino iškviesti policiją. Už ką ir kaip – nesupratau. Tačiau sulaukęs momento, kai jis užduso - o tai užtruko, nes jis nebuvo toks storas kaip žiežulingoji tetulė – bandžiau viską ramiai paaiškinti. Bet tai jam nerūpėjo – jis pareiškė, kad aš čia apskritai negyvenu ir neturiu teisės kviestis jokių santechnikų, o tuo labiau eiti į rūsį.
Ginčytis nebuvo ūpo, tad nusprendžiau leisti viskam išsispręsti savaime, tačiau Valerka su Antanu nebuvo linkę tylėti: jie čia pat pagrasino užmušti pirmininką Stasį, o Antanas jau ir raktu užsimojo, demonstruodamas, kad jų žodžiai nėra tušti. Supratau, kad viskas savaime neišsispręs. O jei išsispręs, tai tik kartu su reportažu per kriminalinių naujienų suvestines televizijos kanaluose.
Kol raminau, pirmininkas Stasys pabėgo. Tikriausiai kviesti policijos. Pamatę, kad mušti jau nėra ko, be to, šiaip ar taip aš jiems du šimtus litų detalėms daviau, mano narsieji santechnikai sėdo į mašiną ir išdūmė. Bet pažadėjo sugrįžti. Ne man. Bendrijos pirmininkui – sugrįžti, kad jį užmuštų.
Grįžau namo ir surūkiau iš karto penkias cigaretes. Net bloga pasidarė. Bandžiau save įtikinti, kad būna ir blogiau. Netrukus įsitikinau: taip, iš tiesų gali būti ir blogiau.
Tik ėmiausi žalios arbatos, išgirdau beldžiant į duris. Pamaniau: Valerka su Antanu pribaigė pirmininką Stasį ir atėjo sutvarkyti mano vamzdžių. Pasirodo, klydau.
Už durų stovėjo sveikas gyvas kaip ridikas pirmininkas Stasys. Kaip ridikas todėl, kad ryškus raudonis buvo ne tik veidą, kaklą, bet – duodu ranką nukirsti – siekė ir kojų nykščius.
Pagalvojau, kad reikia kuo skubiau duoti raminamųjų, nes tuoj jį ištiks širdies smūgis, ir vis tiek be policijos neapsieisiu, nes būsiu apkaltintas tyčinės mirties išprovokavimu.
Kol taip galvojau, Stasys jau buvo nubėgęs iki mūsų virtuvės, apžiūrėjo, patikrino vamzdžius ir nutarė, kad aš viską išsigalvoju ir jokių santechnikų nereikia. Tiesa, čiupinėdamas vamzdžius jis staugė, kad mes palaidai gyvename, ir per mus žmonės negali miegoti. Iš pradžių nesupratau, ką jis turi galvoje, tačiau vėliau susigaudžiau, kad kalbėjo apie šiąnaktines merginas.
“Ar jos taip garsiai klykė, ar jos į kiekvieną butą užsukinėjo, kol priėjo prie mūsiškio”, pagalvojau sau, o pirmininkui pasakiau: “Į snukį nori?”
Į snukį jis nenorėjo, bet pažadėjo, kad šį susisukusį narkomanų lizdą labai greitai sutvarkys, ir trenkęs durimis išėjo.
Paėmiau į rankas žalios arbatos puodelį ir mąsčiau, kad dabar bent kiek pasimėgausiu ramybe. Ir vėl suklydau, nes pradėjo skambinti vienas po kito keturiolika santechnikų, kuriems skambinau rytą ir kuriems stebuklingu būdu atsirado laisvo laiko.
Nejučia pradėjau sukti mintį apie tai, ar egzistuoja egzorcistai, kurie išvarinėja velnią. Ne, iš žmonių, bet iš namų. Neprisiminiau nė vieno, o pažįstamas vienuolis neatsiliepė į mano skambučius. Todėl nusprendžiau imtis kito darbo – kaimynės virtuvės tvarkymo.
Viską apgalvojęs supratau, kad kartoti padarytų klaidų negaliu. Tad nuėjau iki artimiausio bankomato ir išsiėmiau tūkstantį litų. Liūdnai pavarčiau, galvodamas, kiek už juos galėčiau išgerti alaus ir patraukiau pas kaimynę.
Atidarius duris ji iš karto pradėjo šaukti: “Tai jau nori pagaliau pasižiūrėti, ką pridirbai per naktį”. Atsakiau, kad nenoriu ir paklausiau, kiek ji nori už remontą. Storoji žiežula įtariai nužvelgė, lyg aš ką tik jai būčiau pasiūlęs ne pinigų, bet pasimylėti.
“Penki šimtai”, - pagaliau pirmą kartą per visą dieną ji nerėkė, o normaliai kalbėjo.
Nieko netaręs išsitraukiau piniginę, atskaičiavau pinigus ir padaviau, galvodamas, kad jei ji vėl pradės klykauti, tikrai ją užsmaugsiu, ir bet kuris teismas pripažins tai kaip būtinąją gintį.
Ačiū Dievui, smurto išvengėme, nes kvyklioji žiežula tikriausiai pati savo akimis netikėjo, kad taip viskas pasibaigė. O gal save graužė, kad galėjo papašyti ir daugiau. Vis tiek būčiau davęs.
Grįžus Gabrielei iš darbo papasakojau visą istoriją ir paklausiau, ar tikrai viskas gerai su šio namo “feng šui”?
Ji man atsakė: “Durnas tu, Rapolai. Tėvų butas apdraustas, tau nereikėjo mokėti tai kaimynei”.
Truputį sutrikęs Rapolas Rakalas (rakalas@yahoo.com)
P.S. Prieš miegą sudėjau tokį ketureilį:
„Leiskit į tėvynę,
Leiskit į namus,
Ten nėra kvyklios kaimynės
Ir tenai esu ramus“.P.S. P.S. Skambino statybininkai ir sakė, kad remontas savaitėlę užsitęs.
P.S. P.S. P.S. Po to smarkiai prisigėriau, todėl galvą skauda dar net šiandien.