Rūta ir Deividas: „Mes - kaip betoninė siena!“

Gal išsiskyrė? Gal susituokė? Gal augina balkone gandrus, o gal koks gerbėjas padovanojo šunį, kuris skriaudžia poros jau spėjusį išgarsėti kačiuką?

Po didinamuoju stiklu jau kurį laiką gyvenanti pora pasigailėjo MŪSŲ fantazijų iškankintos smegeninės ir pasiryžo dar vienai klausimų atakai.

Rūtai ir Deividui jau nuo pirmųjų reveransų „Lietuvos šokių dešimtuke“ teko susitaikyti su tuo, kad jų vardai bus nuolat linksniuojami smalsuolių, įkyruolių ir žurnalistų. Daugelis žvaigždžių galėtų tik pavydėti tokio populiarumo, tačiau porai jis kartais užstringa gerklėje kaip aitrieji porai.

„Suprantame, kad dėmesys - reklama, tačiau, patikėkite, nemalonu eiti į parduotuvę ir matyti, kaip visi žiopso į mus. Norėtųsi likti nepastebėtiems, nors suprantame, kad tai neįmanoma. Labai erzina, kai privalome viešumoje save kontroliuoti. Jei šiek tiek pakelsiu balsą, žiūrėk, kitą dieną pasklis gandas, kokia Ščiogolevaitė isterikė. Tokia ta populiarumo kaina“, - juokiasi atlikėja.

Porai jau sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų žiniasklaidos buvo piršti, skirti ir taikyti, o gandų ir gandelių - nors su traukiniu į Gandonešių kaimą vežk.

„Yra gandų kurie prajuokina, yra tokių, kurie nuliūdina. Tačiau tik mes žinome, kaip yra iš tikrųjų, ir jokie gandai iki šiol nepakenkė mūsų santykiams“.

Rūtos ir Deivido santykiams nekenkia ir amžiaus skirtumas, kuris daugiausia galvos spazmų kelia įvairiausiems prietarų ir normų saugotojams.

Pora jau pavargo aiškinti, kad meilė nereikalauja gimimo liudijimo ir neskaičiuoja žvakučių ant torto, todėl kartą ir visiems laikams rėžia: „Taip, mes nenormalūs ir tai abu suvokiame (juokiasi)!“

Kad ir kaip tai skambėtų neįtikinamai, net ir prisipažindami, kad yra nenormalūs, Rūta ir Deividas gyvena normalų mirtingųjų gyvenimą.

„Manau, kad yra tokių žmonių, kurie neturi jokių buitinių rūpesčių, ir tai nebūtinai žvaigždžių privilegija. Tačiau mes tikrai nesijaučiame gyvenantys rojuje, toli gražu. Neturime tik vienintelio rūpesčio - nežiūrime į pieno ir duonos kainą“, - šypteli Rūta.

Sakoma, kad kuo ilgiau žmonės bendrauja, tuo labiau vienas kitą pažįsta, ima panašėti ir išmoksta vienas kitą suprasti be žodžių. Matydami reikšmingus Rūtos ir Deivido žvilgsnius, įtariame, jog jie naudoja telepatines galias.

„Kaip pirštu į akį! Tikrai, dažnai vienas pasako tai, ką kitas galvoja. Kartais Deividas sako: „Kam tu šneki? Aš gi žinau“. Tada abu juokiamės. Esame tokie panašūs, kad kartais rimtai tuo stebimės“.

Apie tokius žmones liaudies sakoma, kad pora - kaip tvora, tačiau atlikėja skuba paprieštarauti: „Mes - kaip betoninė siena!“ Rūta prisipažįsta, kad labiausiai ją žavi Deivido paprastumas, nuoširdumas ir sąžiningumas.

„Jis tikras, neslepiantis nei gerų, nei blogų savybių. Jį labai lengva pažinti. Man tai kelia pasitikėjimą. Bet, kaip ir mes visi, Deividas nėra tobulas. Labiausiai erzina, kai sakau akivaizdžią tiesą, o jam užeina noras ginčytis, nors pats viską kuo puikiausiai supranta“.

Deividas šypsodamasis linksi galva. Pasak jo, Rūta - labai ryžtinga ir moka greitai priimti sprendimus.

„Man patinka šios jos savybės, galbūt todėl, kad man šiek tiek jų trūksta. Tačiau Rūta gali būti labai jautri ir pažeidžiama. Aš net nesuprantu, kaip vienas žmogus gali turėti tokių prieštaringų savybių, kurios derėtų. Iš tiesų Rūta - jautriausias žmogus, kokį man teko sutikti. Ir geriausios širdies“, - komplimentus žarsto Deividas.

Smalsaujame, kokį gražiausią komplimentą Rūtai Deividas pakuždėjo, tačiau atlikėja tik paslaptingai nusišypso: „Esu iš jo išgirdusi kur kas gražesnių dalykų nei komplimentai“.

Kad ir kaip žavėtumėmės meilės istorijomis, žinome, kad vien šiltais jausmais sotus nebūsi, todėl domimės darbais. Nors Rūtą pelnytai galime vadinti ne tik atlikėja, bet ir šokėja, moteris sako šokių batelius jau pakabinusi ant vinies.

„Dabar kartu nebešokame. Esame per daug užsiėmę savo darbais. Juk norint šokti reikia nuolat treniruotis. Tai - neįmanoma“. Pastaruoju metu Rūtą galima išvysti scenoje ne tik dainuojančią, bet ir puikiai vadovaujančią renginių paradui.

„Man patinka renginių vedėjo darbas, nors nemanau, kad labai gerai jį dirbu. O progų vesti renginius pasitaiko ne taip retai. Esu ne vieno festivalio nuolatinė vedėja.

Neseniai Santariškėse vedžiau labdaringą klasikinės muzikos koncertą. Po ilgos pertraukos gyvai išgirdau Chopiną. Susijaudinau iki ašarų... Aš juk baigiau klasikinio fortepijono studijas Vilniaus konservatorijoje. Ilgesys...“ - draugo žodžius apie jautrumą patvirtina Rūta.

MES žinome, kad ne visko dar paklausėme, MES žinome, kad ne į visus klausimus žymioji pora atsakė, bet MES įsitikinę, kad neatskleistos paslaptys jaudina labiau nei nuoga tiesa.

Su Rūta ir Deividu šnekučiavosi Viktorija Dūdėnaitė