Bet socialdemokratų pasiūlymą kukliau apkarpyti pirmąjį algos tūkstantį
pasitiko toks politinių oponentų choras, lyg būtų pasiūlyta ne mažinti,
o kokius tris kartus didinti biudžetui tenkančią dalį. Kodėl?
Šį kartą politikai akimirksniu sumojo: pasikinkęs eiklų mokesčių žirgą
premjeras Gediminas Kirkilas jau joja į rinkimus.
Progresinių mokesčių sukeliamo efekto nė iš tolo negalima lyginti su vieno tarifo mažinimu.
Jų jėga - teigiamos emocijos, kurias skurdžioje visuomenėje sukelia
žinia, kad pagaliau nepasisekė ir tiems, kam sekėsi bent kiek geriau.
Gali konservatoriai, darbiečiai, valstiečiai ir visi kiti kiek tik nori
trimituoti, kad taip Lietuva nieko nepasieks.
Žmogui per mėnesį padovanoti 80 litų emigrantų nesugrąžins, noro
ieškotis darbo svetur nesumažins. Anaiptol neatrodysime patrauklesni
net už Baltijos kaimynes.
Galima kalti į galvas, kad kai kurios, ypač mažesnės įmonės, bus
paskatintos taupyti įsteigdamos daugiau kukliai apmokamų etatų
„mirusioms sieloms“. Visa tai būtų tik vanduo ant socialdemokratų
populiarumo malūno.
Visiems, kas uždirba minimalią algą arba truputį daugiau, Gediminas
Kirkilas tapo prieš turčius užsimojusiu didvyriu. Tokių žmonių - daug
daugiau, nei norėtų turėti ambicinga valstybė. Bemaž pusė dirbančiųjų.
Jie eis paskui Gediminą Kirkilą ir jo partiją ne dėl tų 40-80 litų
per mėnesį. Užtektų ir vieno lito, jeigu jis įtvirtintų tą patį
principą.
Socialdemokratai puikiai supranta, kad net geresnio socialinio efekto
galima pasiekti padidinus neapmokestinamą pajamų dalį. Jie taip pat žino, kad Seimas nepritars progresinių mokesčių pasiūlymui.
Na ir kas? Žirgas pavirs asiliuku. Tačiau vis tiek trauks ta pačia kryptimi.
Būtų naivu manyti, kad socialdemokratai šią gudrybę sugalvojo tik dėl
vienos priežasties.
Iš pradžių buvo baimė. Baimę sukėlė netylančios kalbos apie ekonomikos perkaitimą, kurias vainikavo sumažintas šalies kredito reitingas.
Eilinis ekonomistas žino, kad mokesčių mažinimas didina ekonomikos
perkaitimo grėsmę. Jai esant rekomenduojama elgtis priešingai - stabdyti vartojimo didėjimą. Bet tai galima daryti įvairiai.
Gal nieko bloga iki kitų Seimo rinkimų ir neatsitiks. Bet juk politikai
negali rizikuoti. Net menkiausi ne pranašaujamos, o
atėjusios stagnacijos požymiai suduotų smūgį, ne menkesnį nei kadaise
nuvilnijusi bankų krizė.
Ką daryti, kai Vyriausybės programoje parašyta: sumažinti pajamų
mokestį iki 24 procentų, o žodžiu pažadėta dar daugiau? Mažinti – baisu.
To nedaryti - dar pavojingiau.
Todėl ir kilo idėja priminti, kad Lietuvos socialdemokratai yra socialdemokratai, o ne milijonieriais tapusios nomenklatūros atstovai.
Tenka pripažinti - planas genialus. Gal net geresnis už konservatorių
pasipriešinimo Rusijai strategiją.
Bet gal reikėtų prisiminti ir tai, kad kalbama ne šiaip apie vieną kitą
procentą nuo algos. Kalbama apie iš esmės kitokią mokesčių sistemą. Apie
esminę jos reformą, kuri veiks šalies gyvenimą daugelį metų.
Reformos daromos ne tada, kai kokiam pagirių kankinamam veikėjui pasirodo balta jų vizija. Jomis turi būti siekiama aiškių tikslų. Įvertinamos silpnos vietos.
Reformuoti mokesčius lyg tarp kitko - avantiūra. Juk mokesčių sistema
nėra socialdemokratų ar kurios partijos nuosavybė. Tam reikia bendro
sutarimo. Jeigu būtų nuspręsta, kad progresinių mokesčių vis dėlto
reikia, jais turėtų būti siekiama esminio efekto bent vienoje srityje.
Dabar to nėra.
Kas yra? Bandymas spekuliuoti skurdu siekiant naudos vienai partijai. Valdžios galios eilinį kartą telkiamos grupės interesams.
Todėl pasiūlymas ir sulaukė gausios kritikos. Ji nereiškia, kad socialdemokratų oponentai nesupranta vargstančių žmonių. Tiesiog reikalaujama elgtis sąžiningai. Padėti labai mažai uždirbantiems nesukuriant papildomų problemų. Ir nepaliekant per didelės mokesčių naštos (dėl to politikai jau buvo sutarę) tiems, kas uždirba tris, keturis ar penkis tūkstančius litų.
Nederėtų pamiršti, kad būtent šie žmonės, sudarantys vidurinę klasę, yra labai svarbi valstybės atrama.