Naujoji regiono politika įgavo naujų bruožų.
Pirmiausia Izraelis įrodė savo nenugalimumą, palaidojo viltį, kad arabų šalys, vieningai veikdamos, gali jį sunaikinti. Negali, kad ir kaip veiktų, o be to, jos niekada gyvenime ir neveikė vieningai.
Antra. Palaidota dviejų lygiaverčių valstybių – arabų ir žydų – Palestinos teritorijoje, idėja, vis dar turėjusi įgyvendinimo galimybių iki pat 1967 metų vasaros.
Trečia. Nauja politine realija tapo palestiniečių pabėgėliai. Tauta be žemės – valstybės valstybėje Jordanijoje, Libane ir kitur. Libano krizės preliudija.
Ketvirta. Nauja politine realija tapo ir žydų-naujakuriai iš Vidurio bei Rytų Europos –būtent jų dėka atsirado pagrindas galutinei užimtų teritorijų aneksijai.
Penkta. Izraelis padarė JAV ir visą Vakarų pasaulį savo geopolitinių interesų įkaite ir padalijo regioną savita geležine uždanga. Prasidėjo procesas, vedęs į vis didesnį pasidalijimą tarp Rytų ir Vakarų sąjungininkų, nauji geopolitiniai poslinkiai visame Trečiajame pasaulyje.
Šešta. Izraelis “išrado” politikos principą “žemė už taiką”, vėliau leidusią teritorines nuolaidas priešams paversti savomis politinėmis pergalėmis.
JAV istorijos profesorius Jeroldas S. Auerbachas laikraštyje “The Boston Globe” Šešių dienų karo baigtį pavadino bibline pergale. Izraelio kariuomenė trečią karo dieną užėmė ir realiai suvienijo Jeruzalę. Tai buvo biblinė pergalė ir daugeliui Izraelio gyventojų. Žydai vėl pasijuto gyvenantys bene visuose Senajame Testamente minimose žydų gyvenvietėse.
Ar keturiasdešimčiai metų praėjus įspūdingą karinę ir biblinę pergalę galima pavadinti politine bei istorine?
Panašu, kad ne.
Arabai ne iš karto pasidavė “žemė už taiką vilionėms”. Izraelis tikėjosi, kad jo administracija bei gyvenimo realijos anksčiau ar vėliau padarys užimtas teritorijas artimesnes Izraeliui.
Išties administracinė situacija buvo Izraelio naudai, demografinė - ne. Vienintelė viltis atsverti arabiškų šeimų gausumą tapo naujakuriai. Jie noriai kūrėsi užimtose teritorijose, tačiau dabar jaučiasi esą apgauti – verčiami palikti savo išpuoselėtas gyvenvietes. Tai jau ne žemė už taiką, o naujakuriai už saugumą. Naujakurių nekenčia arabai, jų nemėgsta ir Izraelio administracija, verčiama įgyvendinti bendrąją politikos strategiją ir tiesiog išmetanti juos iš Pažadėtosios Žemės Gazoje bei Vakarų Krante.
Izraelis sugebėjo apie milijoną arabų kilmės žmonių paversti Izraelio piliečiais, tačiau tai neatsvėrė neigiamų demografinių tendencijų formaliai neaneksuotoje teritorijoje, o tik sukėlė naujų politinių įtampų.
Arabams radikalėjant, laikas taip pat ėmė eiti ne žydų naudai. Nesibaigianti krizė Libane, Sirijos ir kitų arabų šalių politika – ne pačios geriausios žinios Izraelio valdžiai. Tad 1967 metų pergalė šiandien jau gali atrodyti lyg pasiruošimas naujam karui.
Mozė vedžiojo tautą per dykumą keturiasdešimt metų, kad pasikeistų kelios kartos ir tauta pamirštų, kas buvo anuomet. Atrodo, kad per pastarąjį keturiasdešimtmetį nepamiršo. Praeitį apipynė legendomis, dėl kurių, regis, jaunoji karta pasiruošusi kovoti.
Politikoje senaties tikėtis rizikinga. Mes tai žinome...