Dievas ir pinigai. Konkurencija dėl žmogaus širdies?

Koks Biblijos požiūris į pinigus, turtą? Štai Senajame Testamente turtas, gerovė buvo Dievo palankumo ir palaiminimo ženklas. Turtingas žmogus buvo tas, kurį globoja Dievo ranka. Pradžios knygoje pasakojama, kad tikėjimo protėvis Abraomas turėjo labai daug galvijų, vergų, sidabro ir aukso. Visi šie turtai reiškė, kad jis yra teisusis, Dievo išrinktasis. Karalių Dovydo, Saliamono (jie simbolizuoja Izraelio „aukso amžių“) dvaro turtai turėjo liudyti, kad Dievas yra su savo išsirinkta tauta. Vienoje psalmių, aukštinančių dorą žmogų, žadama: „Jo namuose bus gerovė ir turtai“.

Tačiau knygoje apie teisųjį Jobą, kuris esą buvo labiausiai pasiturintis žmogus Rytuose, kalbama, kad jis praranda turtus, sveikatą, vaikus, ir aplinkiniams atrodo, kad Jobas yra Dievo atstumtas, prakeiktas. Nors Jobas nėra net nusidėjęs, jo draugai jį ragina atgailauti ir taip grąžinti sau Dievo palankumą. Beje, istorijos pabaigoje, kai Jobas įrodo savo teisumą, sakoma, kad Viešpats davė Jobui dvigubai daugiau, negu jis anksčiau turėjęs. Tai suprantama, nes teisusis negali skursti, o už ištikimybę jam atlyginama didžiuliais turtais. Beje, šis judaizmo mentalitetas šiek tiek paaiškina, kodėl istorikai kapitalizmo užuomazgų randa tarp žydų tautybės žmonių.

Taigi turėtų paaiškėti, ko sumišo Jėzaus mokiniai išgirdę savo Mokytoją sakant, kad „turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę“ (Mt 19, 23). Judaizmo mentalitetui turtingas žmogus yra Dievo numylėtinis, o štai Jėzus abejoja jo galimybėmis religinėje plotmėje! Tad Jėzaus amžininkams jo daugelį kartų skelbti įspėjimai apie turto pavojų skambėjo tikrai revoliucingai. Jiems turėjo rėžti ausį tokie jo žodžiai: „Vargas jums, turtuoliai“ (Lk 6, 24), ar raginimas nesikrauti lobių žemėje (plg. Mt 6, 19). Na, o posakis: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19, 24) tapęs tiesiog aforizmu.

Vis dėlto vartydami Šventąjį Raštą ir skaitydami jo vietas, bylojančias apie pinigus, turtus, susiduriame su tam tikru paradoksu.

Pirmiausia krinta į akis tai, kad Biblijoje apie šią temą kalbama tikrai daug. Kai kurių Biblijos tyrinėtojų teigimu, maždaug 2 350 eilutėse minimi pinigai, turtas, vadyba. Viena vertus, ten randame griežtų ištarų turtingųjų atžvilgiu, kita vertus, niekur nėra utopinių kalbų, pavyzdžiui, apie piniginių santykių atsisakymą ar turtinę lygybę. Negana to, Jėzus pavyzdžiu pateikia apsukrų vadybininką, kuris ant plauko pakibus karjerai sugeba puikiai išsisukti iš padėties. Jo pasakotuose palyginimuose randame ne vien beširdį prabangoje skendintį turtuolį, kuris nepastebi prie savo rūmų pūvančio vargetos Lozoriaus, bet ir bevardį samarietį, kuris palieka stambią pinigų sumą sumušto žmogaus slaugai. Ne sykį jis dieviškoms tiesoms iliustruoti pasitelkia vaizdinius, susietus su pinigais. Be to, pasak evangelijų, Jėzus nesišalindavo turtingų žmonių draugijos, priimdavo aukas iš jų savo bendruomenei išlaikyti, tai pat paragino apaštalą Petrą mokėti mokesčius valstybei.

Kristaus mokymas neturi nieko bendra su purizmu, nepropaguoja skurdo, lygiavos, bet jo griežti pasisakymai dėl turto yra įspėjimas nesudievinti jo galios ir vaidmens. Būtent taip reikėtų suprasti ir Jėzaus žodžius: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). Tai nereiškia, kad tarnavimas Dievui ir verslumas yra vienas kitam priešingi dalykai.

Kalbama, kad pirmoji vieta žmogaus gyvenime priklauso Dievui. Ne veltui Mamona, tai senovės sirų turto ir pelno dievaitis, tad čia jis tampa turto ir pinigų sureikšminimo simboliu. Jis negali užimti Dievo vietos žmogaus gyvenime. Todėl šie Jėzaus žodžiai paprasčiausiai reikalauja teisingai nustatyti prioritetus.

Taip pat griežtos Jėzaus kalbos dažnai smerkia socialinę neteisybę, vengimą padėti šalia esančiam žmogui, pasitikėjimą ne Aukščiausiuoju, bet savo turtu ir galia. Tokia visuomenėje klestinčių negerovių kritika tęsė Senojo Testamento pranašų, kurie negailestingai pliekė savo laikmečio blogybes, tradiciją. Sakytume, kad ji aktuali ir visoms visuomenėms (tarp jų ir mūsiškei), kuriose vyrauja praturtėjimo bet kokia kaina ideologija, paminanti kitų tos pačios bendruomenės narių teises.

Be to, turėtume atsižvelgti į tai, kad dažnai Jėzaus žodžiai (pavyzdžiui, „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo“) smerkia godumo nuodėmę. Ji tyko ne tik turtingų, bet ir vargingų žmonių. Neturtas ir skurdas pats savaime nėra vertybė ir dvasingumas. Godumo dvasią savo meditacijose apie septynias didžiąsias nuodėmes „Tiltai į Babiloną“ taikliai apibūdino olandų vienuolis tėvas Elias Leydsas: kai žmogaus pasaulėvaizdyje „būti“ pakeičia „turėti“. Tuomet rūpinamės ne savo buvimo kokybe, bet turėjimo kiekybe.

Tokios nuostatos vienodai nesvetimos visiems socialiniams sluoksniams. Dar būtų galima pridurti, kad pagal krikščionišką moralę turto kaupimas negali būti savitikslis, bet nukreiptas į bendrąjį gėrį. Būtent aukojimas, dalijimasis, dosnumas (ne išlaidavimas!) yra atsvara godumui. Aukoti – tai visada kažką atplėšti nuo savęs ir duoti kitiems.

Tai nelengvas veiksmas. Ne veltui Martinas Lutheris yra pasakęs: „Žmogui reikia trijų atsivertimų: širdies, proto ir piniginės“. Pastarosios atsivertimo matas yra mūsų ryžtas dalytis. Čia yra pačių įvairiausių būdų. Štai teologijos profesorius Richardas Fosteris taip sako apie labdarą: „Galime suieškoti skurstančių žmonių, kurie neturėtų kuo mums atsidėkoti, ir duoti jiems. Galime aukoti Bažnyčiai. Galime aukoti švietimo įstaigoms. Galime aukoti misijoms. Už tuos pinigus, kuriuos nusprendėme paaukoti, galime surengti puikią šventę kitiems: šią gerą idėją siūlo biblinė istorija (Įst 14, 22–27)... Tik pripažinę ir įveikę pragarišką pinigų pobūdį, galime pretenduoti priimti jų gerąsias ypatybes ir pasinaudoti jomis“. Svarbu įsisąmoninti, kad davimas reiškia širdies laisvę, kurios taip dažnai trūksta nūdienos žmogui, tiesiog supančiotam turtinių ir finansinių įsipareigojimų ir netikrumo dėl ateities. Šia laisve alsavo daugybė šventųjų ir vienuolių, tokių kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Dominykas, pal. Motina Teresė. Jų gyvenimas yra veikiau išimtis nei taisyklė, bet jie atsisakydami materialinių gėrybių įgijo laisvę, kurios dėka galėjo patarnauti kitiems. Neturėtume iš aukšto žvelgti į šitaip gyventi pašauktus žmones, bet džiaugtis kartu su jais dėl jų laisvės ir tarnystės.

Krikščionybės istorijoje požiūris į pinigus, turtą smarkiai kisdavo. Kaip sako apaštalas Paulius viename savo laiškų, tarp pirmųjų krikščionių nedaug tebuvo galingų ir kilmingų (t. y. turtingų), o krikščionybei tapus valstybine Romos imperijos religija pasikeitė ir jos narių visuma. Nieko nuostabaus, kad V amžiuje Mažojoje Azijoje kilo asketiniai sąjūdžiai, davę pradžią vienuolynams, kurie skatino visišką žemiškų gėrybių atsižadėjimą. Kita neturto svarbą pabrėžusi banga Vakarų Europoje kilo XI–XII amžiuje, kai ėmė steigtis elgetaujantys vienuolynai. Jų sukurtas dvasingumas ilgius amžius išaukštins neturto idealą.

Stiprų posūkį krikščionybei suteikusi Reformacija buvo remiama aukštuomenės ir miestelėnų. Protestantiškas požiūris, kad Dievo karalystė gali būti kuriama žemėje, individo atsakomybės pabrėžimas lėmė, kad įvairios protestantų kryptys prisidėjo prie ekonominės gerovės vystymosi ten, kur reformuota krikščionybė turėjo įtaką. Klasika yra tapę Johno Wesley (1703–1791), metodistų judėjimo pradininko, žodžiai, puikiai atspindintys protestantišką verslo koncepciją: „Uždirbk, kiek tik gali iš sąžiningo verslo.

Išnaudok visas tavo profesijos teikiamas galimybes. Nešvaistyk laiko... Viską daryk kiek gali geriau. Nesnausk ir nežiovauk, o visomis jėgomis kibk į darbą. Nevenk sunkumų. Į darbą žiūrėk pagarbiai, nieko nedaryk atmestinai, o pradėtą visada pabaik. Versle neatsisakyk nieko, kas pasiekiama darbu ir kantrybe“. Ko gero, prie šių žodžių norėtų prisidėti ne vienas. Jie lieka autentišku krikščionių požiūriu į verslumą.

Tačiau pokyčiai visuomenės sanklodoje paskatino ir Katalikų Bažnyčią vertinti šiuos procesus. Čia galėtume paminėti popiežiaus Pijaus XII mintis: „Nereikia manyti, kad pelningas verslas žemina arba laikomas ne visai tinkamu žmogaus orumui: priešingai, krikščioniškoji filosofija mus moko juose įžvelgti Dievo valią, kuri leidžia, kad žmogus žemėje ją dirbtų ir įvairiausiais būdais savo reikalams naudotų. Taigi gaunantiems gėrybes nedraudžiama padoriais būdais gausinti savo turtus. Priešingai, teisingai yra, kad kas bendruomenei tarnauja ir ją daro turtingesnę, iš padidintų bendruomenės turtų pats pagal savo padėtį taptų turtingesnis“.

Šiais laikais sekuliarizacijos akivaizdoje tarpkonfesiniai skirtumai nebeturi lemiamos reikšmės. Lieka kultūriniai sąlygojimai, kylantys iš religinių tradicijų, bet ne iš pačių konfesijų doktrinos. Visos jos sutaria, kad verslas negali būti grindžiamas išnaudojimu, nesąžiningumu, godumu, bet dosnumu ir žmonių bendruomenės poreikių paisymu.

Dažnai eskaluojamas dalykas yra Bažnyčios turtai. Tarsi siekdama paneigti tokias kalbas kasmet Kauno arkivyskupija visuomenei pateikia finansinę ataskaitą, kurioje detaliai išdėstoma, kaip naudojami pinigai šioje arkivyskupijoje. Joje pateikiami skaičiai, kiek šioje diecezijoje surinkta lėšų, kaip ir kur jos panaudotos. Ši Kauno arkivyskupijos statistika iškalbingai atskleidžia bendras tendencijas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje.

Pavyzdžiui, parapijų rinkliavose per visus metus Kauno arkivyskupijoje surinkta 2 818 467 Lt, o arkivyskupijos teritorijoje gyvena 523 tūkst. katalikų. Nesunkiai išvedus vidurkį vienam nominaliam katalikui išeina apie 5,5 Lt.

Jeigu remtumės Lietuvos vyskupų skaičiavimais, kad kiekvieną sekmadienį mišiose dalyvauja maždaug 10% tikinčiųjų, tuomet tektų išvesti vienam asmeniui 54 Lt paaukojimų vidurkį per metus.

Kaip čia neprisiminus vieno anekdoto. Prie dangaus vartų susirinko pinigai. Šv. Petras praleido į dangų 1, 2 ir 5 litus, o stambesnių banknotų – ne. Tarp likusių už vartų kilo sambrūzdis ir nepasitenkinimas. Tuomet šv. Petras paklausė nepatenkintųjų: „Kada paskutinį sykį buvote bažnyčioje?“ Taigi minėta statistika tik patvirtina, kad stambesnės kupiūros tikrai retai svečiuojasi bažnyčiose.

Kas lemia tokią padėtį? Stebėtis yra kuo, nes valstybė deklaruoja, kad mūsų gyvenimo lygis nuolatos gerėja. Tad kodėl ekonomikos augimas neatsispindi sekmadienio rinkliavose? Ar vidutinis bažnyčios lankytojas kenčia nuo godumo nuodėmės? Gal yra teisūs tie, kurie sako, kad Bažnyčia reikalinga tik vargšams?

Pastarasis teiginys brandina grūdą tiesos. Tie keli vidutiniai litai simbolizuoja ištikimai kiekvieną sekmadienį bažnyčią lankančią močiutę, kuri tuos litukus atseikėja nuo savo varganos pensijos. Būtent pagyvenusios moterys vis dar sudaro pagrindinius bažnyčios lankytojus, o ją tebeaplenkia vidutines pajamas gaunantys žmonės. Šios moterys (su retomis išimtimis) priklauso tam socialiniam sluoksniui, kuris balansuoja ant skurdo ribos. Tokiu atveju aukojamos sumos realiai atspindi vidutinio aukotojo kišenę.

Taip pat skurdus parapijų (ypač provincijoje) biudžetas liudija, kad daugybė Bažnyčios lankytojų į ją žvelgia vartotojiškai. Jie ją supranta kaip įstaigą, kuri patenkina arba ne jų individualius religinius poreikius. Jeigu religiniai poreikiai patenkinami, tuomet tampa savaime suprantamas dalykas sumokėti už religines „paslaugas“.

Tačiau „bendruomenės“, „parapijos“ sąvokos tokiam mentalitetui skamba pernelyg abstrakčiai. Tuomet religinių „paslaugų“ vartotojas itin pragmatiškai vertina pinigų kelionę iš kišenės į aukų krepšelį. Deja, retas net dažniau į bažnyčią užsukantis pilietis yra susipažinęs, kur leidžiami jo paaukoti litai. Girdėdamas metamų į aukų krepšelį monetų žvangėjimą, ne vienas pagalvoja, kad klebonui lobius krauna ir automobilius perka... O šios lėšos eina zakristijonų, vargonininkų paslaugoms, bažnyčios šildymui, elektros sąnaudoms ir pan. apmokėti.

Štai minėtoje Kauno arkivyskupijos ataskaitoje nurodoma, kiek išleista „Sodros“ mokesčiams ir darbuotojų išlaikymui (1 541 416 Lt.), komunalinėms paslaugoms (628 587 Lt.), inventoriui ir įrangai įsigyti (560 757 Lt.), statyboms ir remontams (8 936 873 Lt.) ir t. t. Normalu, kad esant tokiems aukojimo mastams Bažnyčios pastoraciniams reikalams lieka tik ašaros...

Kai prabylama apie Bažnyčia ir finansus, neretam atmintyje iškyla groteskiškas Žemaitės apsakymas „Kunigo naudą velniai gaudo“, kur pasakojama, kaip godžių kunigų turtai tampa nesusipratimų šaltiniu. Tad pasižvalgyti po Dievo tarnų kišenes maga ne vienam.

Bet pravartu pažymėti, kad Bažnyčios „ekonomika“ sudeda iš aukų, dotacijų, nekilnojamojo turto. Vakarų Europoje yra šalių, kuriose dvasininkai gauna fiksuotą atlyginimą, o Lietuvoje galioja norma, kai kunigai gyvena iš aukų už mišias (vadinamosios stipendijos), liturginius patarnavimus. Tikintieji kunigui aukoja pinigų sumą, o kunigas meldžiasi per mišias aukotojo intencija (dažniausiai tai būna už mirusius artimuosius). Ši auka ir skirta kasdieniam kunigo pragyvenimui.

Pagal Bažnyčios teisę tikintysis pats renkasi, kuriam kunigui nešti auką. Jeigu kunigas per dieną gauna dvi stipendijas, tai savo reikmėms jis gali pasiimti tik vieną, o kita keliauja vietos vyskupo nuožiūrai. Visos aukos, kad nebūtų pažeisti aukotojų interesai, turi būti kruopščiai registruojamos parapijos buhalterinės apskaitos knygoje, pagal kurios duomenis periodiškai atsiskaitoma vietos vyskupui.

Tad didelės „mistikos“ čia nėra. Paties kunigo reikalas, kaip jis leidžia jo reikmėms skirtą auką. Juolab kad pagal Bažnyčios tradiciją kunigas per šventimus neduoda neturto įžado. Vis dėlto visuomenėje kažkodėl egzistuoja įsitikinimas, kad kunigas, pavyzdžiui, turi važinėtis su byrančiu automobiliu, nors veiklus nūdienos žmogus sunkiai įsivaizduojamas be gero automobilio, kompiuterio, interneto, mobiliojo telefono. Juolab kad didesnių parapijų klebonai dažnai turi atlikti vadybininko darbą ir yra priversti suktis remontų, statybų reikaluose, galvoti, iš kur prasimanyti lėšų neretai paprasčiausioms parapijos reikmėms.

Taip atsiranda parapijos vardu įregistruotos įmonės: kavinės, transportas, smulki prekyba. Itin dažnai šalia bažnyčių įsikuria ar jų rūsiuose prisiglaudžia laidojimo namai, teikiantys įvairias laidojimo paslaugas. Šios įstaigos tampa pajamų šaltiniu parapijoms ir... beveik neįveikiamu konkurentu laidotuvių rinkoje privačioms tokio pobūdžio įmonėms. Situacija dar smarkiau paaštrėja, kai susiduriama su aktyvia „reklamine kampanija“ kalėdojant, taip sulaukiant didelio konkurentų nepasitenkinimo.

Žinoma, statybos, remontai, komercinė veikla gali tapti puikia terpe pasireikšti kunigo nesąžiningumui. Vieša paslaptis, kad būdavo parapijų, kurias prislėgdavo po lengvabūdiškų sandorių atsiradusi skolų našta. Būtent dėl to prieš penkerius metus, siekdami išvengti piktnaudžiavimo, Lietuvos vyskupai priėmė sprendimą dėl kunigų atsakomybės už sudaromus turtinius sandorius parapijos vardu. Tuomet buvo nustatytos griežtesnės taisyklės, kurių kunigai turi laikytis išnuomodami parapijai priklausančius pastatus, parduodami ar įsigydami didelės materialinės ar meninės vertės turtą. Jos nustato, kad visoms nuomos sutartims, sandoriams, viršijantiems 10 000 Lt sumą, reikalingas ir vyskupo leidimas. Sudarius sandorį be tokio leidimo, sutartį pasirašęs klebonas už galimas skolas atsako asmeniniu turtu.

Bažnyčios „ekonominė“ sistema grįsta pasitikėjimo santykiais, čia taikomi ne tiek griežti kontrolės mechanizmai, kiek asmeninės atsakomybės kriterijai. Tad daug kas priklauso nuo seno kaip žmonija dalyko – sąžinės. O ji yra svarbus ir lemtingas veiksnys visur, kur žmogus prisiliečia prie pinigų ir turto.