Kodėl nemielas Lietuvos politikams šis klausimas? Kai jau neturėsime Ignalinos atominės elektrinės, mūsų energetinis ramstis bus Elektrėnai ir jų žiburių žiburys – elektrinė, kurios pagrindinis kuras bus dujos. O jas, kaip žinoma, mums tiekia didelis dėdė iš rytų vardu „Gazprom“.
Dabar mūsų ūkis nuo dujų priklauso tik 30 procentų, o nuo 2009 metų priklausys jau 50 procentų.
Tad įsivaizduokime situaciją, jog žiemą kur nors Baltarusijoje sugenda dujotiekis į Lietuvą. Ką tada darome? Kiek ilgai užteks dujų atsargų? Kaip greitai galime gauti mazuto? Į šiuos klausimus aiškių atsakymų niekas iki šiol nepateikė.
Dar įsivaizuokime, į kokioje keblioje padėtyje atsidurs Vyriausybė, kaip lengvai bus galima veikti Seime Rusijai, kuri turės puikiausią svertą spausti tiek prorusiškai, tiek antirusiškai nusiteikusius politikus. Kai žiemą bus šalta mokyklose, parduotuvėse ir namuose, žmonėms ideologiniai skirtumai tarp kairės ir dešinės tikrai nebus patys svarbiausi svarstymų objektai.
Pagal geriausius apskaičiavimus naują atominę elektrinę turėsime 2015–2017 metais. Tai reiškia, kad dvi Seimo kadencijos patirs milžinišką Rusijos spaudimą. Kokią politiką turėsime, kokie per tą laikotarpį susiformuos politikai ir jų mentalitetas?
Politikai supranta šiuos pavojus, todėl ir nenori kalbėti apie laukiantį niūrų laikotarpį. Mieliau jie dalijasi svajomis apie tuos tolimus laikus, kaip bus gerai, kai turėsime naują atominę elektrinę.
Tačiau tikėtis, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, neverta. Štai prieš metus išgirdome apie fondą „Euroregionas Livonija–Baltija”, kuriam vadovavo tuometis pilietininkas Pranciškus Jurgutis. Jis rėmė Černobilyje dirbusius žmonės, kurie protestavo prieš naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje. Žiniasklaidoje pasirodė žinių, kad tą fondą finansavo Kremlius.
Neseniai išgirdome ir žinių, kad Latvija gal ir neprisidės prie mūsų „trigalvio slibino“. Atrodo, kad Latvija spaudžiama to paties dėdulės „Gazpromo“ bendrai statyti naują elektrinę. Jei taip įvyks, kam reikės tiek daug elektrinių šiame regione? Politikai gal ir ras paaiškinimą, bet verslininkai tikrai apie tai pagalvos.
Kaip nutiko, kad mes patekome į tokią nepavydėtiną padėtį? Jei jau linkome paklusti Briuseliui ir uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kodėl nepasirūpinome, kad turėtume jungtis su Vakarų elektros tinklais? Juk apie elektros tiltą su Lenkija buvo kalbama seniai? Kodėl liko tik kalbos?
1999 metų liepos 2-ąją tuometės R.Pakso Vyriausybės ūkio ministro E.Maldeikio sprendimu buvo sustabdytas tarptautinis konkursas dėl elektros tilto į Vakarus. Konkursas nebuvo atnaujintas.
Tuometė Vyriausybė tais pačiais metais, kaip vienoje televizijos laidoje liudijo Gediminas Vagnorius, Briuselyje sutiko uždaryti antrąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką, nors galimybių pratęsti jo veiklą buvo.
Žodžiu, 1999-ieji tapo lemtingi metai mūsų valstybei bei energetinei nepriklausomybei, nes buvo padaryta tai, kas atvedė į tokią nepavydėtiną situaciją. Ar šios veiklos neturėtų tirti bent jau parlamentinės komisijos, kad mes žinotume savo didvyrius?
Vyriausybei vadovavo būsimasis pašalintas prezidentas, kurio ryšiai su Rusija puikiai išryškėjo jam jau būnant prezidentu. Ir dar prisiminkime, kad po to, kai “LUKoil” nepavyko perimti “Mažeikių naftos”, R.Paksas “didvyriškai” atsistatydino, pasakęs, kad nepasirašys sutarties su “Williams”. Net jei tai tik sutapimai, jie velnioniškai neparankūs Lietuvos valstybei.
O tuometė Prezidentūra ir toliau naiviai galvojo, kad dar galima pasinaudoti R.Pakso populiarumu. Prisiminkime, kad netrukus V.Adamkus pakvietė R.Paksą į Prezidentūrą dirbti patarėju, netrukus jis tapo Liberalų sąjungos pirmininku.
Jei ne anos Vyriausybės veiksmai, šiandien gal ir jau tiltą į Vakarus turėtume, o gal ir Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko nereikėtų uždaryti.
Tačiau tai tik nerealizuotos galimybės. Kas dabar? Dabar ilgai ir nuobodžiai kalbėsime apie tai, kad Rusija dujas naudoja kaip vėzdą. O kodėl jo nenaudoti, jei mes patys sutikome su to vėzdo akcinio paketo padidinimu?