Į viešus svarstymus įsitraukė net keli tiesiogiai su šia misija susiję Lietuvos pareigūnai.
Galbūt iš dalies ir dėl to Vyriausybės bei atskirų valstybinių institucijų sprendimu šiemet Lietuvos įsitraukimas į Afganistano reikalus, palyginti su praėjusiais metais, neabejotinai tapo solidesnis – šalia karinio kontingento pradėtas rimčiau formuoti civilinis PAG komponentas, sustiprintas atstovavimas Kabule, paskirta beveik keturiskart daugiau lėšų civiliniams projektams, surengtos kelios stambios viešųjų ryšių akcijos Lietuvos visuomenės susidomėjimui ir palankumui misijai stiprinti.
Apskritai būtų galima sakyti, kad praėjus dvejiems metams nuo PAG įsteigimo šalia Goro provincijos sostinės Čaghčarano 2005 metų birželio antroje pusėje, Lietuvos misija įgauna pagreitį.
Bet skaitant ir klausantis pasaulio žiniasklaidos šiandien kaip niekada neapleidžia klausimas, ar Lietuvos (o tuo pačiu ir kitų Afganistano valstybės atkūrime dalyvaujančių valstybių) pastangos nėra bandymas pūsti prieš stiprėjantį priešpriešinį vėją, galintį netolimoje ateityje peraugti į nesuvaldomą audrą. Panašią į tą, kuri jau kelerius metus siautėja Irake?
Kitaip tariant, kokios yra saugumo padėties apskritai Afganistane tendencijos ir valstybingumo bei nacijos kūrimo perspektyvos? Ir kaip jos gali veikti Lietuvos pastangas Gore?
Pasaulinės naujienų agentūros kone kasdien praneša apie naujus išpuolius jau ne tik neramumų draskomuose Afganistano pietuose, kur daugumą gyventojų sudarančių puštunų simpatijos linksta sparčiai atsigaunančio talibano pusėn, bet ir šalies šiaurėje ir vakaruose, kur talibanas niekada nebuvo palaikomas.
Antai Afganistano šiaurėje esančiame Kunduze, visiškai, atrodytų, ramioje provincijoje, gegužės viduryje mirtininko išpuolio metu žuvo trylika žmonių, tarp kurių buvo ir trys vokiečiai, tarnavę Vokietijos kontingente, o po kelių dienų kitoje iki šiol ramioje, šiaurės vakaruose esančioje Farjabo provincijoje, beje, Goro pašonėje, nuo sprogstamojo užtaiso žuvo pirmasis suomių kariškis, o keturi norvegai buvo sužeisti.
Per penkis šių metų mėnesius Afganistane žuvo 75 koalicijos pajėgų kariškiai. Per tiek pat praėjusių metų mėnesių buvo žuvę 53 Vakarų kariai, o tai sudarė beveik ketvirtadalį per 2006 metus žuvusių kariškių skaičiaus (191).
Iš kovinių veiksmų intensyvėjimo Afganistano pietuose ir išpuolių gausėjimo visoje šalies teritorijoje tendencijų būtų galima spėti, kad šiais metais koalicija gali patirti nuostolių, viršysiančių 300 žuvusių kariškių. Bendras kariškių, žuvusių nuo invazijos pradžios, skaičius iki metų galo gali pasiekti ir net viršyti 800 (2007 m. birželio 12 d. jis jau pasiekė 600).
Plečiantis išpuolių geografijai ir jiems intensyvėjant būtų galima kelti dvejopą klausimą – arba talibano smogikai jau sugeba efektyviai veikti ir jiems nepalankioje aplinkoje, arba ginkluotus išpuolius prieš koalicines pajėgas pradeda rengti naujos rūšies maištininkai – vietiniai su talibanu pavaldumo ryšiais nesusiję nepuštunai. Kitas klausimas – kas juos galėtų pastūmėti į maištininkų gretas?
Čia galimi bent du atsakymai – religinė radikalizacija arba nusivylimas esama socialine-politine padėtimi, dėl kurios dalis kaltės verčiama koalicinėms pajėgoms, tiksliau sakant, jas pasiuntusių valstybių vyriausybėms. Juo labiau, kad religinė radikalizacija jau kuris laikas stebima visame regione, ypač su Afganistanu besiribojančiame Pakistane. Islamistinio Irano režimo vaidmens galimybė taip pat neturėtų būti atmesta.
Tačiau bendrą saugumo padėtį nusako ne vien išpuolių ar žuvusių koalicijos pajėgų kariškių skaičius. Ne mažiau svarbios yra visuomenės nuotaikos, kurios gali paskatinti atskiras grupes įvairiems protestams ir pilietinio nepaklusnumo akcijoms, kurios taip pat gali baigtis kraujo praliejimu. Tai, kad didėja nusivylimo savo valdžia bei ją remiančiomis užsienio karinėmis pajėgomis nuotaikos, byloja ir žiniasklaidos pranešimai, ir mokslininkų tyrimai, ir konfidencialiai išsakomi ISAF atstovų būgštavimai.
Tą kaip tik parodė įvykiai taip pat ramia laikytoje šiaurinėje Džauzdžano provincijoje, kur daugumą sudarančių uzbekų minių protestai prieš provincijos gubernatorių puštuną virto riaušėmis. Jų metu policija nušovė mažiausiai devynis protestuotojus. Hilmando bei kitose pietinėse ir pietrytinėse provincijoje koalicijai vis dažniau antskrydžių ir kitų karinių operacijų metu nesiseka išvengti civilių aukų, o tai išprovokuoja vietinių gyventojų nepasitenkinimą ir net ginkluotą pasipriešinimą. Antai Hilmando provincijos Sangino apskrityje gegužės pradžioje įvyko incidentas poto, kai per NATO pajėgų bombardavimą žuvo mažiausiai 21 civilis. Tarp jų bent pusė - moterys ir vaikai.
Kai kas galėtų papriekaištauti, jog dažnai žiniasklaida yra linkusi dramatizuoti padėtį, o šių įvykių virtinė yra atsitiktinė ir nebūtinai nurodanti saugumo padėties prastėjimą. Vis dėlto net ir aukščiausi NATO pareigūnai bei Karzajaus vadovybė pripažįsta, jog padėtis tikrai negerėja. Dar 2006-ųjų liepos pabaigoje baigiantis savo vadovavimo kadenciją ISAF britų generolas leitenantas Davidas Richardsas viešai pareiškė, jog padėtis šalyje yra artima anarchijai, o tarptautinė bendruomenė turi mažai laiko ją pagerint
Tačiau mus, be abejo, labiausiai domina, kokia saugumo padėtis yra Goro provincijoje?
Jei paviršutiniškai, būtų galima atsakyti, kad Goras išpuolių ir žūčių suvestinėse, pateikiamose populiariausiais kanalais, praktiškai neminimas. Bet tai, kad padėtis ir Gore potencialiai prastėja, leidžia suprasti pasauliniai „smegenų centrai“. Pavyzdžiui, Briuselyje įsikūręs “World Security Institute”, kurio ataskaitoje 2007 metų balandį pakartojama dar vasarį ISAF atstovo pulkininko Tomo Collinso pateikta informacija, jog talibanas šiųmetinėms operacijoms telkia kovotojus Faraho, Kandaharo, Hilmando, Uruzgano ir Goro provincijose.
Tai lyg ir patvirtina “International News Safety Institute” informacija, jog smogikų grupės buvo pastebėtos provincijos Taivaros ir Pasibando apskrityse gegužės 20 dieną.
Kaip pranešė Irano ir Pakistano žinių agentūros, gegužės 29 dieną jau vyko susirėmimai Taivaros apskrityje, kuriose sutrauktos daugiau nei šimto pareigūnų Afganistano policijos pajėgos mūšiuose nukovė mažiausiai tris įtariamus talibano kovotojus. Gegužės 31 dieną islamistinėje svetainėje Afganistano islamo emyrato kovotojų vardu paskelbta žinutė, jog išvakarėse vakarinėje provincijos Šahrako apskrityje jie nukovė septynis Afganistano policijos pareigūnus.
Be talibano, neramumų provincijoje šaltinis – aguonų augintojai ir žaliavos opijatams ruošėjai. Kaip savo paskutinėje ataskaitoje paskelbė JT, aguonų auginimas per pastaruosius metus Gore išaugo 40 procentų.
Afganistano vyriausybei pradėjus ryžtingiau persekioti tiek aguonų augintojus, tiek opijatų gamintojus ir transportuotojus, ginkluoto narkomafijos pasipriešinimo buvo galima tikėtis. Pavyzdžiui, šių metų vasario mėnesį vieno susidūrimo tarp policijos ir aguonas auginančių valstiečių metu žuvo civilis, o dar keli buvo sužeisti. Įvairios su narkotikų gamyba bei platinimu ir kita nelegalia veikla užsiimančios grupuotės santykius ginklu aiškinasi ir tarpusavyje. Štai padėtį įdėmiai sekančios institucijos užfiksavo, jog vien kovo mėnesio pradžioje besivaržančių frakcijų kovose žuvo du žmonės.
Lietuvos dalyvavimo Afganistano valstybingumo atkūrime kaina gali būti matuojama ir Lietuvos specialiųjų pajėgų įsitraukimo į kovinius veiksmus matu. Nors viešai skelbiamų detalių apie tai praktiškai nėra, pats faktas, kad Lietuvos specialiųjų pajėgų kariai dalyvauja koviniuose veiksmuose talibano bastionais laikomose pietinėse Afganistano provincijose, kur kas savaitę žūsta po kelis koalicijos pajėgų karius, leidžia suvokti rizikos, kurią per savo karius prisiėmė Lietuva, laipsnį. Tokiu atveju belieka viltis, kad apvaizdos dėka Lietuva išvengs aukų, jei ne sužeistais, tai bent žuvusiais.
Iš šios, vien viešai prieinamos, tiesa, ne visada patikimos informacijos būtų galima susidaryti įspūdį (būtų džiugu, kad jį kas nors kompetentingai išsklaidytų kaip klaidingą), jog Afganistane apskritai ir Goro provincijoje konkrečiai Lietuvos tyko grėsmės, o Afganistano valstybingumo bei nacijos atkūrimo projektas pavojingai įstrigo.
Norint sulaikyti kylančią pasipriešinimo šiam projektui bangą, Lietuvai, kaip ir visai pasaulinei bendrijai, šiandien kaip niekada iki šiol būtina ne tik deklaruoti savo geras intencijas Afganistano valstybingumo atkūrimo atžvilgiu, bet ir ryžtingai imtis visų įmanomų chirurginių veiksmų išgelbėti konvulsijų, o gal net ir priešmirtinės agonijos, draskomą pacientą – Afganistaną. Renkantis šio paciento gelbėjimo operacijai reikiamus įrankius būtina suvokti, kad automato vamzdžio tikrai nepakaks skalpelio funkcijoms atlikti.