“Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ (Lk 7, 36-40).
Štai fariziejaus verdiktas: pranašas turi įžvelgti blogį ir jo šalintis. Atrodytų, kad verdiktas – nepriekaištingas. Tik privalu paklausti: kas yra blogis ir kas jį pažįsta; kas yra Tiesos, o kas yra melo pusėje?
Dilema skausmingai išgyventa. Pačiam teko tapti vienos religingos bendruomenės, kurios nariu teko būti, nuteistuoju “blogiečiu”. Ne be rimčiausio pagrindo, aišku, kartą man pasakė: “Sprendžiame klausimą, ar turi moralinę teisę stovėti vienoje gretoje su bendruomenės nariais”.
Taip tapau vienos religinės grupuotės teisiamu “šėtonu”. Mano klausimas buvo išpręstas: esu “įsikūnijęs” blogis. Tuomet ir pasireiškė grupuotės “broliškas rūpestis”, kuris atnešė nemažai skausmo ir, deja, melo. Iki šiol savęs klausiu, kokiu būdu tos bendruomenė nariai susivokia esą moralinio gėrio įkūnytojais? Iš principo, kokiu būdu įtikima savo gėrybingumu, teisumu ir net nebaudžiamumu? Kokiu pagrindu fariziejus atmeta nusidėjelę, kritikuoja Jėzaus neįžvalgumą ir, todėl, neigia Kristaus dieviškumą?
Ačiū Dievui, kad tikėjimas laikosi ne tariamai “pamaldžiųjų” žodžių gūsiais, bet Dievo malone ir darbais!
Taigi pažvelkime, kokį darbą vykdo ši „degradavusi“ moteris? Ji gal i6 esmės ir nežino, ką daro, tačiau tikra – ji myli jai meilę dovanojantį Viešpatį. Ši moteris trokšta būti mylima moteris. Ir mylinti Meilė ją pakelia atlaidumu ir atida jos moteriškam ir nuoširdžiam atsidavimui.
„Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“ “ (Lk 7,44-48).
Tarp Viešpaties ir moters vyksta slėpiningas meilės dialogas. Bažnyčios tradicija išaiškina, kad ši nusidėjėlė yra Marija Magdalietė, kuri simbolizuoja nuolat atgailaujančią, save nuoširdžiai aukojančią ir prie Dievo grįžtančią žmoniją, Jo Sužadėtinę Bažnyčią. Galbūt Evangelistas Lukas nebūtų sureikšminęs šios scenos, jei ne fariziejaus teisioji, gėrį–blogį pažįstančioji ir, todėl, teisiančioji religija. Taip, tokioje religijoje nėra nė lašo nuoširdžios atjautos. Vietoj jos - tikėjimo vardu prisidengusi veidmainystė, kuria ne kartą pats Viešpats supeikė. Šios religija prisidengusios veidmainystės šaknis, be abejonės, įžvelgiame šėtono pirmųjų tėvų gundyme pažinti gėrį ir blogį bei susilyginti su Dievu (plg. Pr 3,5).
Štai šioje Evangelijos ištraukoje matome ir dvi skirtingas religijas į vieną ir tą patį Dievą. Viena - teisiančioji, kita – mylinčioji. Pirmoji – „gėriu ir pažinimu“ žodybingoji, kita – malonės ir mylinčio atsivertimo tylos sklidina. Juk Jėzus nesvarstė, ar jam būtų morališkai patogu ar ne leistis nusidėjėlės liečiamam.
Bet fariziejus rimtai “samprotavo pats vienas” (juk paprastai itin „žinantieji“ samprotauja tik patys sau) ir teisė. O Viešpats tiesiog buvo su mylinčiai atsiduodančia siela ir atleido. Štai religija, kurios trokšta širdys, kuri nenuteisia prigimtinės nuodemės sužalotos sielos, bet prigimtinį blogį perkeičia meile. Tuo tarpu fariziejų nuteisė jo paties puikybė būti teisiu taip, kaip pats Dievas yra.
Aišku, fariziejus ir jo sėbrai religija grįstą moralinį nepatogumą turėjo kuo greičiau pašalinti. Geriausias ir gerai išbandytas būdas yra pakišti po velėna.
Įvyko posėdis : broliškas rūpestis tautos gerove verčia nukirsdinti nereligingąjį pranašą. Toliau minios sukurstymas ir prikalimas prie Kryžiaus, prie kurio paliko ištikimai būti Jo Motina ir Sužadėtinė. Po to užrideno sunkų akmenį ir pastatė sargybinius, kad niekas nieko neapgautų. Po to mylinti Sužadėtinė atrado savo Meilę prisikėlusią. Ir teisiančiojo religija prakišo.
Šėtonas nekenčia Kristaus sužadėtinės Bažnyčios. Jis siekia ją paversti po pasaulio platybes tampoma šliundra, kad po to „teisėtai“ Ją kaltintų Dievo akivaizdoje (plg. Jb 1,9-11, Apr 12,10). (Bet Viešpats Jos nuogybę visuomet pridengia žmonijos prakeiksmo Kryžiumi, kurį Jis ir prisiėmė.)
Šėtono darbus galima pažinti labai lengvai – jis yra visuomet „teisus“ ir „moralus“ žmonijos kaltintojas. Dievo žmogų gi atpažinti nėra taip lengva – jo paprastai nesimato pasaulio šurmulyje. Jis yra sklidinas tylios atjautos paskutiniam pasaulio nelaimėliui ; jis niekada nesibodės moralinių nesklandumų dėl savo meilės nusidėjėliams; pagaliau, jis niekados nemanys, kad jis pats yra kuo nors pranašesnis už juos. Juk kam reikalinga visa atkurianti meilė ? Kad Viešpaties meilės palaima perkeistų griaunančios nemeilės viešpatystę.
Tik čia ir slypi Dievo religijos esmė, prasmė ir tikslas. Deje, šiais didelių kalbų laikais mažai tokią religiją patiriame.
Tikrąją religiją nuo veidmainiškos irgi nėra taip lengva atpažinti. Juk esame lengvai pagaunami išorinių dalykų blizgesio. Ne viskas, kas religingai žiba, yra religija.
Pavyzdžiui, kai kada patiriame, kaip pabrėžtinai religingai „suspindi“ žmonės. Jie paprastai savo spindesiu užgožia Viešpaties tikroviškai subjaurotą veidą, kad jų pačių spindėjimas nebūtų nemielas visuomenei, kurioje gyvena ir nori gyventi, aišku, gerai. Juk dėl to ir „spindi“, kad pamalonintų visuomenę, o ši pamalonintų juos. Tačiau tai – jau nebe religija, o tik veidmainiškas religingas blizgesys valdingo teisumo įvaizdžiui palaikyti.
Katalikų religijoje spindėti gali tik liturgija, kada Sužadėtinė atgailaujančia širdimi artinasi prie Viešpaties atsiduodančios meilės altoriaus. Krikščionis gali spindėti tik atjautos darbais, kuriuos paprasati atlieka slaptoje.
Ar daug krikščioniškos atjautos spindi mūsų daug kalbančioje visuomenėje? Pažvelkime, kiek moterų, vaikų Lietuvoje patiria žlugdantį dvasinį, moralinį ir fizinį skurdą. Verčiau nusiimkime religingai išsiaukštinusio „teisiojo“ karūną ir sekime Kristaus meilės paprastumu. Broliški rūpesčiai tenebūna veidmainiški.
***
Kviečiame dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis. Daugiau informacijos: www.fsf.vu.lt.