Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
1993 metais 39 metų Svajus Asadauskas išvyko į Ameriką tęsti doktorantūros studijų.
Pensilvanijos valstybiniame universitete jis apsigynė chemijos inžinerijos mokslų daktaro laipsnį.
Trejus metus S.Asadauskas dirbo JAV žemės ūkio departamente, kur jauną specialistą pakvietė tirti, kaip gaminant tepalus naftą būtų galima pakeisti augaliniais aliejais.
Vėliau valstybinę tarnybą lietuvis iškeitė į darbą vokiečių bendrovės „Fuchs Lubricants“ padalinyje JAV, kur dirbo aštuonerius metus.
Bet sėkminga karjera ir šeima ne sustabdė, o paskatino S.Asadauską grįžti į Lietuvą.
Chemijos daktaras tvirtina, kad jo devynerių metų dukrai ir septynerių metų sūnui būtina užaugti lietuviškoje aplinkoje.
S.Asadauskas kartu su Chemijos institutu parengė projektą ir gavo ES finansavimą, todėl nuo birželio 1-osios mokslininkas jau Lietuvoje.
Apie ryžtingą sprendimą ir naujas karjeros galimybes Lietuvoje – interviu su S.Asadausku.
* * *
- Prieš susitikimą jūs pasiuntėte, kaip pats vadinate, „metinę ataskaitą“ – kalėdinį laišką draugams. Ar tokie laiškai skirti palaikyti ryšį su žmonėmis, likusiais Lietuvoje?
- Būtent. Turiu apie 150 adresų, kuriais išsiunčiu tokį laišką kiekvienais metais. Tai laiškas pažįstamiems, kurie dabar nebūtinai gyvena Lietuvoje ir kuriuos aš sutinku tik labai retai.
Tokie laiškai man padeda išlaikyti ryšį su brangiais žmonėmis, kad jie bent žinotų apie svarbiausius mano gyvenimo įvykius ir pasikeitimus.
- Atrodo, vien laiškų neužteko ir nusprendėte grįžti į Lietuvą tuo metu, kai dar dešimtys tūkstančių neatsigręždami bėga iš tėvynės laimės ieškoti.
Įveikė namų trauka ar radote geresnes karjeros galimybes?
- Šiek tiek karjeros galimybių jau atsirado ir Lietuvoje. Labai įdomu, kai Lietuva užmezga naujus ryšius su kitų ES narių pramonės bendrovėmis.
Be to, savo karjeroje JAV pasiekiau tokį periodą, kai reikia ką nors keisti, kad nepasidaryčiau pernelyg siauros srities specialistas. Juk net gydytojai rekomenduoja kas 5-7 metus keisti darbą.
Tad norėjau keisti darbą ir man pavyko atrasti nišą Lietuvoje.
Bet esminis dalykas, paskatinęs grįžti būtent dabar, yra mano vaikai. Jie augo amerikietiškoje aplinkoje ir jau matyti, kad mano atžalos tampa labiau amerikiečiais nei lietuviais.
- Ar išlaikyti jų lietuviškumui reikia šoko terapijos – persikraustyti į Lietuvą?
Ar vaikai pritaps prie Lietuvos gyvenimo sąlygų?
- Nežinau, kaip kitose JAV vietose, bet Čikagoje nėra kito būdo išsaugoti vaikų lietuviškumą. Apie 90 proc. jų bendraamžių tarpusavyje kalba angliškai.
Vaikai daug mokosi iš televizijos ir kompiuterinių žaidimų, o ten taip pat dominuoja anglų kalba ir amerikietiška kultūra.
Manau, kad jau ir taip maždaug metus esu pavėlavęs parvežti savo dukterį į Lietuvą. Reikėjo tai padaryti, kol jai nebuvo suėję aštuonerių metų, tad dabar jai gali iškilti daugiau problemų.
Tačiau žinau, kad jei dukra pasiliktų dar bent metus Amerikoje, jai būtų labai sunku grįžti į Lietuvą – ištiktų kultūrinis šokas, depresija, pablogėtų santykiai su manimi. Todėl grįžti reikėjo bent dabar.
- Iš kur toks noras išlaikyti vaikų lietuvišką pasaulėžiūrą, juk daug išvykusių lietuvių šeimų stengiasi kuo greičiau adaptuotis prie naujos aplinkos?
- Aš taip pat norėjau, kad mano vaikai kuo greičiau adaptuotųsi.
Nors draudžiau namuose kalbėti angliškai, neprieštaravau, kad jie bendrautų su amerikiečių vaikais ar žiūrėtų Amerikos televiziją.
Adaptacija yra vienas dalykas, o suvokimas, kas yra tavo tauta ir kultūra, – visai kitas.
Jeigu noriu užauginti savo vaikus ir su jais atvirai bendrauti, jie turi būti užaugę toje pačioje kultūroje. O mano kultūra susiformavo Lietuvoje. Kol nebuvau Lietuvoje, ji gal šiek tiek pasikeitė, bet aš vis tiek likau lietuvis.
- Jūsų žmona kol kas į Lietuvą negrįžta. Ar jai sunkiau palikti JAV?
- Jai buvo sunkiau palikti ir Lietuvą. Bet ji pasilieka kol kas tik dėl patogumo, nes sunku iš karto parsivežti visus daiktus, taip pat reikia įsigyti būstą.
- Bet jūsų žmona sutinka, kad vaikai turi augti lietuviškoje aplinkoje?
- Ji iš principo sutinka. Bet kaip tai reikėtų daryti, kyla visokių diskusijų.
- Ar daug teko įdėti triūso ieškant sau vietos Lietuvoje?
- Sunku buvo rasti vietą, kurioje netektų prarasti savo specializacijos ir kvalifikacijos, nes Lietuvoje nėra nei tepalų pramonės, nei didelių tepalų vartotojų. Todėl faktiškai reikėjo pačiam susikurti sau būsimą darbą.
Labai gerai, kad Chemijos institute radau partnerių, kurie sutiko bendradarbiauti ir suprato mano ketinimus.
Daugiausia darbo reikėjo įdėti sugalvojant projekto idėją ir gauti ES finansavimą. Šis procesas buvo kupinas klaidų ir išbandymų. Maždaug metus elektroniniu paštu bendravau su Chemijos instituto vadovu Eimučiu Juzeliūnu, kol išsirutuliojo projektui tinkama idėja.
- Pripažįstate, kad šeimai po gyvenimo JAV teks susiveržti diržus. Gal esate apskaičiavęs, kiek bent apytiksliai sumažės šeimos pajamos?
- Nesu. Bet kaip taikliai yra pasakęs Chemijos instituto direktorius, mano etatas institute yra tarsi meškerė, su kuria aš turiu pasigauti sau žuvies.
Tą meškerę jau gaunu į savo rankas, o ir žuvis iš dalies užkibusi. Be to, turiu ketinimų protokolą, pasirašytą su buvusiu darbdaviu, kad jie finansuos mano tyrimus Lietuvoje ir galėsiu gauti tam tikrą atlyginimą.
Kol kas į gyvenimą žiūriu optimistiškai, nes gali būti, kad Lietuvoje gausiu netgi didesnį atlyginimą nei JAV.
Bet jei palygintume tik mokslininko etato atlyginimą su JAV turėto darbo užmokesčiu, jis būtų keturis penkis kartus mažesnis.
Tai būtų daug, jei tiek kartų reikėtų sumažinti savo poreikius.
Vis dėlto tai tik pati pradžia. Rankose laikau tik meškerę. Reikia mano laiko investicijos į geresnę ateitį. Manau, maždaug po dvejų metų man jau nekils didelių problemų dėl savo poreikių patenkinimo.
- Kaip manote, ar prieš penkerius metus būtumėte taip pat optimistiškai kalbėjęs apie šią galimybių žūklę?
- Tuomet dar reikėjo būti dideliu optimistu, kad ramus važiuotum į Lietuvą. Poreikiai tikrai nebūtų buvę patenkinti, o diržus būtų tekę susiveržti gal dešimt kartų.
- Bet jūsų pasirinkimas grįžti į Lietuvą, ko gero, stebina artimuosius ir draugus?
- Visi žinojo, kad aš noriu grįžti į Lietuvą, ir jausčiausi nepatogiai negrįždamas. Bet jie nustebo, kad viskas vyksta taip staigiai.
- Amerikoje praleidote keliolika metų. Ar nemanote, kad iš už Atlanto gyvenimas Lietuvoje atrodo geresnis nei yra iš tikrųjų, ir gali tekti nusivilti?
- Bijau, kad gali kilti nesklandumų, dėl kurių tektų nusivilti. Bet noras grįžti ir bandyti įsikabinti į gyvenimą Lietuvoje tą baimę nuveja.
Daug baimės nejaučiau važiuodamas į Ameriką, nors taip pat nežinojau, kur važiuoju. Dabar bijau dar mažiau, nes čia laukia giminės, pažįstami, darbo vieta.
Truputį neramu dėl vaikų mokyklos. Ar jų čia neskriaus? Tad reikės pasižiūrėti, kad mokykla būtų gera. Bet, kiek matau, Vilniuje galima išsirinkti tinkamą mokyklą.
Be to, palyginti smarkiai keisiu darbo profilį – pereisiu iš pramoninių tyrinėjimų į akademinius. Tai yra didelis skirtumas, nes pramonėje visi tyrimai atliekami tam, kad kompanija gautų didesnį pelną, o akademinėje sferoje daugiau laisvės pasireikšti kūrybiškumui.
- Kokius didžiausius pasikeitimus matote, lygindamas Lietuvą dabar ir prieš jums išvykstant?
- Pokyčiai milžiniški.
Pats didžiausias pokytis – žmonių požiūris į gyvenimą ir darbą.
Žmonės Lietuvoje dabar kur kas geriau suvokia, kad jie patys yra savo likimo kalviai.
Beje, ir valdžią žmonės jau mažiau keikia!
Pirmaisiais metais, kai grįždavau iš Amerikos, daugiau nieko ir negirdėdavau, tik tai, kokia Lietuvoje bloga valdžia.
Nors man iš istorinės perspektyvos atrodo, kad tais laikais išrinkta valdžia buvo kur kas geresnė nei dabartinė.