Dėl galimybės sutikti saulėtekį aukščiausio pasaulio kalno viršūnėje 36 metų kauniečiui Dariui Vaičiuliui teko aukoti daug, bet Everestas šias investicijas jam grąžino dešimteriopai.
Gegužės 21-ąją verslininkas tapo vos ketvirtuoju lietuviu per visą istoriją, įveikusiu Himalajų kalnyno deimantą. Savaite anksčiau nei kaunietis į Everestą įkopė ir Kazachstane gyvenantis mūsų tautietis Aldas Baltutis. Anksčiau aukščiausio pasaulio kalno viršūnėje pastovėti yra tekę Vladui Vitkauskui (1993 metais) ir Sauliui Viliui (2003 metais).
„Ekstra“ pakalbino bendrovės „Spaineta“ savininką D.Vaičiulį, jau atmirkiusį varginančios kelionės dulkes, bet vis dar gyvenantį patirtų nuotykių prisiminimais.
- Dariau, kas dabar, po žygio praėjus kelioms savaitėms, atrodo sunkiausia?
- Psichologiniai išbandymai. Fizinių jėgų taip pat prireikė, bet kažkaip ypatingai nesiruošiau. Pamaniau, kad jėgų man ir taip užteks. Juk į Everestą įkopia ir neįgalieji, žmonės be kojų, be rankų, net akli.
Sunkiausios akimirkos buvo iki viršūnės likus porai šimtų metrų. Įtariu, kad buvo kilę problemų dėl mano prastai veikiančio oro baliono, nes kurį laiką mačiau ne saulėtekį, o žalius ir raudonus laukus aplinkui. Tada jau buvo kilę minčių apsisukti ir eiti atgal. Maniau, kad kalno nebeįveiksiu. Bet patvarkius balioną ir padidėjus oro srautui, atsigavau ir pasivijau draugus.
- Everestą šturmavę alpinistai pasakoja kraupias istorijas apie pakeliui besimėtančius jų kolegų, pralaimėjusių žūtbūtinę akistatą su gamta, griaučius. Ar jūsų tokie vaizdai nešiurpino?
- Buvau tam pasirengęs. Kelionės vadovas prieš pat kopimą rėžė kalbą, kurioje gąsdino „šviežiais“ ir senais lavonais. „Kol nevėlu, apsigalvokite“, - ragino jis. Kalnuose kaulų nemačiau, bent jau stengiausi nematyti, bet kažką panašaus į sušalusio žmogaus striukę pastebėjau.
Vėliau bendrakeleiviai prasitarė suskaičiavę 6 negyvėlius. Praėjome pro palapinę, kurioje gulėjo tik prieš dieną miręs japonas. Ant palapinės kažkas buvo suspėjęs užrašyti: „To be continued“. Neva, nenusimink, dar ne pabaiga. Vargšelis turbūt mirė nuo smegenų edemos (radikalių slėgio pokyčių, - red.) arba nuo išsekimo.
Neseniai žuvo ir čekas, sumanęs kopti be deguonies balionų. Viršūnę pasiekė, bet nebenusileido. Iš mūsų kompanijos nepasisekė vienam amerikiečiui: kopdamas susilaužė plaštaką. Jis jau buvo nesėkmingai bandęs šturmuoti kalną, todėl šį kartą apie traumą niekam neprasitarė, kad vadovas jo nenusiųstų žemyn. Užtat po to labai džiaugėsi, kad jam pavyko įgyvendinti svajonę.
- Kokie pojūčiai užplūdo pasiekus tikslą?
- Buvo pusė septynių ryto. Po sunkaus paskutinio etapo norėjau tik ramiai pasėdėti. Atsipeikėti prireikė 20 minučių. Viršūnėje mažai vietos, todėl nesijaučiau labai patogiai. Visa aikštelė - vos poros metrų ilgio. Be to, ji nėra lygi, papuošta maldų vėliavėlėmis. „Katės“ (specialūs geležiniai įtvarai ant batų, - red.) už jų nuolat kliūva, o aplink - skardžiai. Šokinėti nesinorėjo.
- Kaip atšventėte savo pergalę?
- Viršūnėje minčių apie šventimą nekilo. Reikėjo dar laimingai nusileisti. Tuo labiau kad visa komanda buvo išsiskaidžiusi. Kai kurie mūsiškiai viršūnę pasiekė tik kitą dieną. Vėliau nusileidę iki tarpinės stovyklos išgėrėme viskio. Daug nereikėjo. Gal 50 gramų. Tikrasis šventimas buvo bazinėje stovykloje.
- Ar nusileisti nuo Everesto jums buvo tik formalumas?
- Mums - taip. Leidomės dvi dienas. Svarbiausia buvo išeiti iš rizikos zonos - didesnio nei 8 tūkstančių metrų aukščio. Mūsų ekspedicijoje buvo 71 metų japonas. Jam nusileidimas kainavo daug jėgų, todėl dalį kelio žemyn jis jojo ant jako (kalnų jaučio, - red.). Beje, jakai mums ir šiaip pravertė. Kelionėje maitinomės šių gyvūnų mėsa.
- Kiek laiko truko visa jūsų ekspedicija?
- Iš Lietuvos išvykau kovo 27-ąją, grįžau birželio 9-ąją. Dar reikėtų atmesti porą savaičių, kurias iškart po kopimo skyriau poilsinei kelionei su manęs pasitikti atskridusiais draugais ir žmona. Su jais pasižvalgėme Tibete, Nepale, o vėliau nuskridome į Maldyvus.
Beje, iki šiol dar neatgavau savo bagažo. Kažkur pakeliui pasimetė. Net lauktuvių vaikams neparvežiau. Palapinėje kalnuose praleidau du mėnesius. Kopdamas įveikdavau maždaug 500 metrų per dieną. Tai - visai neprastas tempas.
- Esate verslo žmogus. Valdote didelę bendrovę. Ar daug pinigų prarado jūsų įmonė per tuos keletą mėnesių, kol blaškėtės po pasaulį?
- Nemanau, kad ką nors praradome. Bendrovė - ne tik aš. Joje yra kvalifikuotų darbuotojų, kurie sėkmingai tęsė darbus. Strateginių sprendimų per tą laiką priimti nereikėjo, kritinių situacijų taip pat nebuvo. Kai mechanizmas veikia sklandžiai, mano įsikišimo per daug nereikia. Juolab kad aš ir pats nelabai mėgstu trintis biure.
- Nejaugi nė karto neteko čiupti mobiliojo telefono ir aiškintis verslo reikalų?
- Visi partneriai ir kolegos stengėsi gerbti mano kelionę. Negavau nei klausimų, nei blogų žinių. Vėliau reikės peržiūrėti bendrovės veiklos ataskaitas, bet iš pirmo žvilgsnio - viskas gerai.
- Dažnas žmogus įsivaizduoja, kad Everesto šturmui pakanka noro ir užsispyrimo. Pamirštama, kad dėl tokių idėjų tenka paaukoti ir nemenkas pinigų sumas. Kiek jums kainavo kelionė?
- Pinigai labai svarbu, nors jei labai nori, visada rasi rėmėją. Ir su mumis kopė dalis žmonių, kuriems žygis nieko nekainavo. Juos finansavo įvairios įmonės.
Rėmėjų galėjau rasti ir aš, dar ir todėl, kad mūsų šturmą filmavo drauge kopę „Discovery“ televizijos kanalo atstovai, kurie vėliau planuoja sukurti filmą. Man pats kopimas kainavo daugiau nei 100 tūkstančių litų. Mūsų žygio vadovas iš Naujosios Zelandijos ima 42 tūkstančius JAV dolerių (apie 110 tūkstančių litų, - red.).
Jį pasirinkau ne dėl brangumo, o dėl patikimumo. Jis yra „užkėlęs“ 200 žmonių ir iki šiol nepasitaikė nė vieno mirtimi pasibaigusio nelaimingo atsitikimo. Nušalimų, smegenų veiklos sutrikimų yra buvę, bet mirčių - ne. Per tokius sudėtingus kopimus tai - jau didelis laimėjimas.
Jam talkinantys vietos gyventojai patyrę, kopę į Everestą net po 10-14 kartų. Buvo tikimybė, kad jei mane ištiks nelaimė, jie bandys gelbėti. Turėjome visą įrangą, radijo stoteles, išsamias orų prognozes.
Labiau patyręs alpinistas A.Baltutis keliavo su pigesniais organizatoriais. Jam kopimas kainavo, regis, apie 20 tūkstančių JAV dolerių (apie 52 tūkst. litų). Himalajuose yra žmonių, kurie Everestą šturmuoja savarankiškai. Suprantu, kai tai daro profesionalai, tačiau atsiranda drąsuolių, kurie pasirenka pigų operatorių, organizuojantį pristatymą iki bazės, ir toliau lipa patys. Jie nesuvokia, ką daro. Neretai toks žaidimas baigiasi mirtimi.
Kita vertus, japonų alpinistai moka ir po 100 tūkstančių JAV dolerių (apie 260 tūkstančių litų). Kaina priklauso nuo to, kiek gidų, šerpų samdysi, netgi nuo to, kiek naudoji deguonies. Vieniems pakanka dviejų balionų - po 400 dolerių (per tūkstantį litų) už vieną, kitiems reikia net 14 balionų.
- Tikriausiai ne vieną tūkstantį surijo ir alpinizmo inventorius?
- Profesionalų įrangai galima išleisti nuo 10 tūkstančių iki 50 tūkstančių litų. Geras miegmaišis kainuoja kelis tūkstančius litų. Geri kopimo batai - panašiai. Pūkinis kostiumas - tiek pat. Visa tai labai svarbu, nes spaudžiant 40 laipsnių speigui galima nušalti galūnes. Čia viskis jau nepadėtų. Mums dar pasisekė, nes kopiant buvo gerokai šilčiau. Dar galima prisipirkti naujausių deguonies kaukių, kojų šildytuvų.
- Kaip į jūsų nepigią ir pavojingą idėją reagavo šeima?
- Iš pradžių ignoravo. Žmona išgyveno, bet nenorėjo apie tai kalbėti. Jos ir kai kurių mano draugų nuostata buvo, kad to daryti nereikėtų. Juos suprantu, nes idėja buvo susijusi su rizika. Aš ir pats ilgokai mąsčiau, ar verta tai daryti. Supratau, ką reiškia pasiryžti Everesto šturmui. Kai apsisprendžiau, teko įtikinėti aplinkinius. Pavyko, prieš kelionę jaučiau jų paramą.
- Vadinasi, prieš žygį į Everestą mąstėte taip pat kaip prieš svarbų verslo sandorį arba vestuves - lyg priimtumėte sprendimą, galintį nulemti jūsų tolesnį gyvenimą?
- Kopimas - kaip ir meilė. Negali savęs įtikinti, kad myli arba ne. Turi tvirtai žinoti, norėti, puoselėti savo idėją, jei reikės - pasiryžti kančioms.
- Kokiais dar iššūkiais ketinate pamaloninti savo artimuosius?
- Minčių yra visokių, bet jas geriau nutylėsiu.