Ultrapatriotai pastaruoju metu V.Jakuniną pavertė tikra rakštimi V.Adamkui.
Kliuvo prezidentui ir kad iš šio esą KGB generolo rankų Šv.Andriejaus ordiną paėmė, ir kad jam kaip atsaką Lietuvos ordiną įteikė, o dabar – dar ir už tai, kad neatima to, ką sykį jau davė.
Prezidentūra S.Pečeliūnui jau du kartus paaiškino, kad atimti ordino iš V.Jakunino neleidžia įstatymas, nes jis formaliai nepadarė nieko, kas žemintų apdovanotojo vardą.
„Kaip nepadarė?“ – piktinasi S.Pečeliūnas ir nesiruošia nurimti. Ir ketvirtą, ir penktą kartą vis reikalaus to paties – pamokyti V.Jakuniną. Kaip tikras patriotas jis pasiryžęs kovai iki grabo lentos.
S.Pečeliūno akimis, V.Jakuninas nevertas Lietuvos ordino jau vien todėl, kad jis – V.Jakuninas. Pakanka ir to, kad jis artimas Rusijos prezidentui V.Putinui, o dar, kaip spėliojama, buvo KGB generolas.
Tik S.Pečeliūnas pamiršta, kad dabartinėje Rusijos valdžioje kone kas antras veikėjas dirbo KGB. Kuo pulkininkas V.Putinas geresnis už generolą V.Jakuniną, jei šis – iš tiesų generolas? O galima neabejoti, kad jei V.Putinas teiktųsi atvykti su oficialiu vizitu į Lietuvą, tikrai tektų jį apdovanoti Lietuvos ordinu, ir dar pačiu aukščiausiu.
Patinka ar nepatinka, bet tai privalomas diplomatinis mandagumas. Pagal šias žaidimo taisykles ir V.Jakuninas tapo Lietuvos ordininku.
Bet S.Pečeliūnui tai – nė motais. Nereikėjo V.Jakuninui ordino duoti, ir baigta, o jei davėme, dabar žūtbūt turime atimti. Neva yra ir pagrindas – jis pasityčiojo iš Lietuvos, ragindamas V.Adamkų pasmerkti Estiją.
Galbūt ir pasityčiojo. Tačiau ar V.Jakunino kreipimąsi į V.Adamkų jau galima prilyginti nusikaltimui ir paskelbti, kad tuo jis pažemino apdovanoto Lietuvos ordinu asmens vardą?
Niekas nesiginčys, kad V.Putino draugas V.Jakuninas pasinaudojo laišku V.Adamkui, kad įgeltų estams. Tačiau ką dabar daryti?
Jei Lietuva darytų tai, ką siūlo S.Pečeliūnas, elgtųsi panašiai kaip Baltarusija, daranti, kas tik šauna į galvą A.Lukašenkai.
Bet būtume vienintelė ES valstybė, kuri rusams įprastus propagandinius žaidimus paskelbtų nusikaltimu ir atiminėtų iš jų ordinus.
Dabar, kai S.Pečeliūnas isteriškai reikalauja iš V.Jakunino atimti ordiną, tik jis ir atrodo juokingas. Bet jei V.Adamkus jo paklausytų, apsijuoktų jau visa Lietuva.
Nelaimė, kad visi ultrapatriotai yra apsigimę tragikai. Jei jie turėtų bent krislą humoro jausmo, tuomet gal dar būtų vilties išsigydyti nuo periodiškai užplaukiančio proto užtemimo.
Patys pamatytų, kokios komiškos jų pretenzijos visus mokyti patriotizmo, nesidrovint skleisti tokį aitrų provincinio mąstymo naftaliną, kad Lietuvoje seniai turėjo kristi ir paskutinė kandis.
Tik provincialumas – ne vien ultrapatriotų liga. Juo užsikrečia net ir save ekspertais laikantys Lietuvos užsienio politikos kritikai. Ne daugiau nei S.Pečeliūno patarimai atimti iš V.Jakunino ordiną verti ir jų pamokymai prezidentui, kad Lietuvai nereikėtų draugauti su „ubagais“ iš Rytų. Pasirodo, draugų apsimoka ieškoti tik turtinguose Vakaruose.
Pamiršome, kad patys dar visai neseniai skandinavams turėjome atrodyti didesni vargšai, nei šiandien mums atrodo, pavyzdžiui, moldavai, bet neteko girdėti, kad švedų ar danų politologai kada nors būtų raginę savo šalių vadovus pamiršti Baltijos valstybes ir visą dėmesį sutelkti tik į tokius įtakingus turčius kaip Vokietija ar Didžioji Britanija.
Turi būti visiškas provincialas, jei vos spėjęs truputį prakusti, imi pamiršti, kas pats dar vakar buvai, ir išdidžiai suki nosį nuo kaimynų.
Aišku, ir Lietuvos noras būti regiono lydere gali atrodyti pernelyg pagyrūniškas, kai ambicijos daugiau nei amunicijos.
Tačiau atsisakyti talkinti, kiek jėgos leidžia, euroatlantinę kryptį pasirinkusioms buvusios sovietinės imperijos šalims būtų ir nepadoru, ir neprotinga.
Gyvenimas nestovi vietoje. Po kokio dešimtmečio kai kurios šių šalių gal jau bus ES narės. Dabar sutvirtintas bendradarbiavimas ateityje gali duoti nemažų politinių, ekonominių ir kultūrinių dividendų.
Bet, svarbiausia, neskirstydama šalių į skurdžias ir turtuoles, į vertas draugauti ir draugystei netinkamas, Lietuva pati taptų įdomesnė pasauliui, nes tai padėtų jai atsikratyti menkavertiškumo kompleksų ir provincialaus mąstymo.