Apie tai pranešė įmonių grupė „ Labradoras ir Ko“, kuriai priklauso
„Karaliaus Mindaugo apartamentai“ Vilniuje, dėl kurių statybos neva buvusių
žydų kapinių teritorijoje protestus Lietuvai yra reiškę įvairūs žydų
bendruomenės atstovai ir JAV politikai.
Vilniaus 3-jam apylinkės teismui įteiktame ieškinyje pareiškėjas
nurodo, kad jis kaip bendrovės „Apsaugos komanda“ darbuotojas kovo 7 dieną
budėjo „Karaliaus Mindaugo komercinio ir apartamentų centro“ statybvietėje
Vilniuje. Tądien į ją bandė patekti Ch.Buršteinas su kitu nenustatytu
asmeniu.
Kadangi Ch.Buršteinas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo
teisę be statytojo leidimo patekti į statybvietės teritoriją, jis į ją
įleistas nebuvo.
Ch.Buršteinas iškvietė policiją. Tačiau atvykusiems policijos
pareigūnams jis taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo teisę
patekti į statybvietės teritoriją.
Policijos pareigūnams bei statybos užsakovo atstovams Ch.Buršteinas
viešai pareiškė, kad apsaugininkas prieš jį panaudojo fizinį smurtą ir
metaliniais statybvietės vartais sužalojo jam galvą.
Tai, kad jį neva sužalojo, Ch.Buršteinas vėliau tvirtino šiame įvykyje
nedalyvavusiems tretiesiems asmenims bei žurnalistams.
Dėl šio neva įvykusio incidento savo susirūpinimą Lietuvos
institucijoms išdėstė keli Vilniuje akredituoti užsienio ambasadoriai.
Kiek vėliau vienam nacionalinių televizijos kanalų Ch.Buršteinas
interviu telefonu teigė (versta iš rusų kalbos): „Apsaugininkas smarkiai
pastūmė vartus į mano pusę ir vartai trenkė man į galvą. Buvo ir liudininkas
- Latvijos pilietis, kuris lydėjo mane šio apsilankymo metu. Iškviečiau
policiją, po to nuvykau į ligoninę ir gydytojas vienareikšmiškai nustatė
smegenų sukrėtimą“.
Pasak „Labradoras ir Ko“ pranešimo, statybvietės teritoriją
filmavusios apsaugos kameros padarytas vaizdo įrašas patvirtina, kad kovo 7
dieną, kada Ch.Buršteinas norėjo patekti į „Karaliaus Mindaugo komercinio ir
apartamentų centro“ statybvietės teritoriją, tačiau jokių grumtynių nebuvo.
Be to, paties Ch.Buršteino į įvykio vietą iškviesti policijos
pareigūnai jokių administracinės teisės pažeidimų, baudžiamųjų nusižengimų
ar nusikaltimų požymių apsaugininko veiksmuose nenustatė.
Jau kitą dieną po tariamo sumušimo, kovo 8-ją, Ch.Buršteinas be jokių
neva patirto smurto žymių dalyvavo pirmajame premjero sudarytos
vyriausybinės grupės dėl Šnipiškių žydų kapinių teritorijos nustatymo
posėdyje.
53-ejų metų A.Č. yra profesionalus apsaugos darbuotojas, šioje saugos
bendrovėje dirbantis jau beveik 12 metų. Per visą šį savo darbo laiką
ieškovas neturėjo jokių drausminių nuobaudų, taip pat už fizinės jėgos
neteisėtą panaudojimą nė karto nebuvo baustas nei administracine, nei
baudžiamąja tvarka. Savo darbdavio atstovų jis apibūdinamas kaip
profesionalus, patyręs ir patikimas darbuotojas.
A.Č. ieškinį parengusi advokatų profesinė bendrija „Jurevičius,
Balčiūnas ir Bartkus“ mano, kad iš tiesų norėdamas diskredituoti bendrovę,
statančią „Karaliaus Mindaugo komercinį ir apartamentų centrą“,
Ch.Buršteinas pasirinko A.Č. savo provokacijos objektu, apkaltinęs jį
fizinės jėgos panaudojimu ir sužalojimo padarymu.
Žydų žiniasklaidos pranešimais, Ch.Buršteinas yra gimęs tuometiniame
Leningrade, emigravo į Izraelį, o į Lietuvą atvyko 2004 metais.
Jo tapimą Lietuvos vyriausiuoju rabinu lydėjo aršios žydų religinių
grupių kovos dėl teisės valdyti Vilniaus choralinę sinagogą. Sinagoga
neveikė daugiau kaip metus iki 2005 metų rugpjūčio.
A.Č. byla prieš Ch.Buršteiną yra antroji šiemet, susijusi su
„Karaliaus Mindaugo komerciniu ir apartamentų centru“.
Gegužė vilnietis archeologas Kęstutis Katalynas patraukė į teismą
Lietuvos istorijos instituto Miesto tyrimo skyriaus vedėją Gediminą
Vaitkevičių, gindamas savo profesinę reputaciją ir reikalaudamas atlyginti
neturtinę žalą.
Vilniaus miesto 2-jam apylinkės teismui pateiktame ieškinyje
K.Katalynas reikalauja, kad G.Vaitkevičius, viešai suabejojęs kolegos
išvadų, jog statybvietėje žydai laidojami nebuvo, profesionalumu, paneigtų
savo nepagrįstus teiginius, atsiprašytų ir atlygintų 20 tūkstančių litų
neturtinės žalos.
Žydų kapinės, dėl kurių ribų ginčijamasi, Vilniaus centre veikė nuo 16
amžiaus. Jos uždarytos 19 amžiuje, žydų bendruomenė už jas gavo tuometinės
okupacinės Rusijos caro valdžios administracijos kompensaciją.