Tai trečiadienį nusprendė Lietuvos apeliacinis teismas.
2004 metais V.Vasiliauskas ir M.Žukaitienė buvo pripažinti kaltais dėl
partizanų nužudymo 1953 metais. M.Žukaitienei skirta 5 metai laisvės
atėmimo, V.Vasiliauskui - 6 metai. Abu dėl ligos nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleisti.
Po šio nuosprendžio, kuriuo pripažįstama V.Vasiliausko ir
M.Žukaitienės kaltė, J.Aštrausko dukra ir A.Aštrausko dukterėčia Martina
Aštrauskaitė-Bikuličienė kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, prašydama
atlyginti šeimai padarytą moralinę ir materialinę žalą.
Kauno apygardos teismas šį ieškinį buvo atmetęs. Tada partizano dukra
kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą.
Vieni paskutiniųjų Lietuvos partizanų J.Aštrauskas ir A.Aštrauskas
buvo apsupti Šakių rajone esančioje Žalgirio girioje 1953 metais sausio
2-ąją. Slaptajai KGB agentei M.Žukaitienei perdavus informaciją apie
partizanų buvimo vietą, juos turėjusi likviduoti grupė, lydima
V.Vasiliausko, atvyko į Žalgirio mišką, apsupo juos ir nužudė.
A.Aštrauskas buvo susprogdintas bunkeryje, o sugebėjusį ištrūkti
J.Aštrauską kulkos pakirto bėgantį apsnigtu mišku. Nužudytųjų palaikai iki
šiol nerasti.
Slaptajai agentei M.Žukaitienei už svarbią informaciją apie partizanų
slaptymosi vietą sovietai įteikė 2 tūkstančius rublių.
Pasak Apeliacinio teismo, ieškovė už vaikystėje patirtus didelius
dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą,
būtinybę slapstytis, keisti pavardę, nuolat keisti gyvenamąsias vietas,
gyventi nepritekliuje teismo prašė priteisti 200 tūkstančių litų neturtinei
žalai atlyginti už tėvo nužudymą ir 50 tūkstančių litų už dėdės nužudymą bei
16,6 tūkstančių litų turtinės žalos atlyginimą.
Moteris teigė jaučianti didelę nuoskaudą ir dėl to, kad atsakovai iki
šiol neparodė, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta.
Lietuvos apeliacinio teismo kolegija konstatavo, kad ieškovei
pagrindas ieškiniui dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo atsirado
būtent nuo Kauno apygardos teismo 2004 metų apkaltinamojo nuosprendžio
įsiteisėjimo.
Teisėjų kolegijos manymu, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo
šiuo atveju būtina įvertinti istorines aplinkybes - Lietuvos okupaciją ir
aneksiją, į tai, kad ieškovė po nusikaltimo padarymo Lietuvos okupacijos
sąlygomis realiai neturėjo teisės į žalos atlyginimą, kaip savo sprendime
atmesti ieškinį teigė pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į dvasinius išgyvenimus
ir kitus sunkumus, kuriuos sukėlė minėti nusikaltimai, bei į nusikaltimų
masiškumą (tai, kad jie buvo nukreipti prieš visus asmenis, kovojusius už
Lietuvos nepriklausomybę), nusprendė, kad 150 tūkstančių litų neturtinės
žalos atlyginimas atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą.
Tačiau Apeliacinis teismas nusprendė, kad nužudytų partizanų dukters
ir dukterėčios reikalavimas atlyginti 16,6 tūkstančių litų turtinę žalą
pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai, kadangi 2000-aisiais
valstybė jai išmokėjo vienkartinę 20 tūkstančių litų išmoką už žuvusį tėvą.