Vyras išmoko priimti gimdymą

O juk galėtum mieste, grįžęs namo po darbo, įsijungti televizorių, pasiimti vyno taurę ir apie nieką daugiau negalvoti.

Pasirodo, ne visiems toks gyvenimas yra priimtinas. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie, palikę miestietišką buitį, traukia į atokiausius Lietuvos kaimus, kur daugiau žalumos ir mažiau civilizacijos. Ko? Atrasti dvasios ramybę!

MES, išgirdę dar negirdėtą kaimo pavadinimą Užulėnis (Ukmergės rajonas), nusiteikėme ilgai ir nuobodžiai klaidžioti siaurais žvyrkeliais, nerasdami žmonių, kurių galėtume paklausti kelio. Bet likome maloniai nustebinti - kelias nuvedė MUS tiesiai nuo autostrados iki ieškomos sodybos.

O sodyba labai jauki ir tvarkinga: nušienauta žolytė, žydi puikiausios gėlės. Pasitiko draugiškai nusiteikusi škotų seterių kalytė ir jos šeimininkė, nešina indu šviežiai nuskintų saldžių braškių.

Aurelija gimė ir užaugo Panevėžyje. Saulėtekio vidurinėje mokykloje, kurioje ji mokėsi, merginos sugalvojo kurti savo grupę, tačiau trūko būgnininko. Iš pažįstamų sužinojusios, kad kitoje grupėje yra vaikinas būgnininkas, jį persiviliojo pas save. Būtent dėl jo po mėnesio grupė iširo. Ir tik todėl, kad merginų grupės organizatorius buvo įsižiūrėjęs Aureliją, o atėjęs būgnininkas Pranas ją „nukabino“.

Grupės neliko, užtat septyniolikmetė Aurelija ir devyniolikmetis Pranas tapo pora. Padraugavę dvejus metus, juodu iškėlė puikias lietuviškas vestuves.

Kadangi Aurelija mokėsi Kauno technologijos universitete, Panevėžio skyriuje, vaikų neplanavo, nors visi artimieji labai laukė. Po trejų metų, baigusi studijas, Aurelija susilaukė dukters Kamilės. Moteris gimdė ligoninėje, prižiūrima gydytojų, ir tuo metu net neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.

Dar po ketverių metų gimė antra dukra - Radvilė. Šeima jau žinojo, kad laukiasi dukters - echoskopu gydytojai lytį nustatė labai anksti - ir tuo labai džiaugėsi. Aurelija su Kamile dėliodavo drabužėlius, juos lygindavo ir laukė gimstančios sesutės. Radvilė taip pat gimė ligoninėje. Jai paaugus, moteris įsidarbino vyro įmonėje - taip patogiau, lengviau derinti darbą ir vaikų auginimą.

Kai dukrelės ūgtelėjo, Aurelija nusprendė, kad vaikams augti mieste, kur mažai žalumos, o daugiau dulkių ir mašinų dūmų, nevalia. Tuo labiau kad ji pati vaikystėje turėjo kaimą, kuriame praleido visas savo vasaras. Tad norėjo, kad ir jos vaikai pajustų tą laisvę, kvapus, grožį, kokį galima rasti tik kaime.

Šeima nusprendė nusipirkti sodybą, į kurią važiuotų pailsėti savaitgaliais arba leistų vasaros atostogas.

Viskas pasirodė ne taip paprasta. Kiek apžiūrėjo sodybų - nė viena nepatiko Aurelijai. Ieškojo net trejus metus. Galiausiai susiruošė apžiūrėti sodybą Ukmergės rajone. Dar net jos nepamačiusi, moteris juto, kad tai bus tai, ko jai reikia. Nė neprivažiavus iki vietos, ji vyrui pasakė: „Ši bus mūsų“.

Išvydęs vaizdelį, Pranas pasibaisėjo: „Ką tu, tokiame užkampyje ir dar kokia baisi!“ Sodyba atrodė tikrai baisiai: prieš porą metų sudegė ūkinis pastatas su lauko tualetu ir per tą laiką ten gyvenusi moteris tualeto neturėjo, todėl galite įsivaizduoti, kaip atrodė aplinka... Visur baisi netvarka, netoliese, prie didelio gražaus ąžuolo, pūpsojo krūva gelžgalių ir visko, kas randama laukuose. Tačiau Aurelijai tai nepasirodė labai baisu. Ji juto, kad namas tiesiog skirtas jų šeimai. Galų gale vyras nusileido ir sodybą nupirko.

Sodybą remontuoti sutuoktiniai pradėjo tik po dvejų metų. Susitvarkė aplinką, suremontavo namą, įsivedė vandentiekį ir kanalizaciją. Bent jau tiek, kad galėtų atvažiuoti ir ilsėtis gamtoje.

Kaskart, pabuvoję sodyboje, juodu pajusdavo, kad į miestą grįžta gerai nusiteikę, atsigavę ir pailsėję. Tad Aurelijai vėl šovė mintis: o kodėl mes negalime gyventi čia nuolat? Darbai mūsų tokie, kad nesame pririšti prie miesto, nereikėtų ten nuolat sėdėti - užtektų kartais nuvažiuoti į Prano įmonę, pareguliuoti, kaip dirba darbuotojai, ir grįžti į sodybą. Juolab Lietuvoje atstumai nėra dideli.

Kaip tyčia draugai pasiūlė perskaityti Vladimiro Megre knygas „Anastasija“ , kuriose pasakojama apie žmogaus ryšį su gamta ir jo naudą. Aurelija perskaitė visas aštuonias.

Dabar interneto svetainėje www.anastasija.lt nurodytas būtent Aurelijos vardas ir tekstas: „Aurelija Anastasijos idėjas realizuoja savo sodyboje Užulėnyje, Ukmergės rajone. Ten ir vasaros uždarymo šventę buvome suorganizavę. Šiuo metu ji daro žygius, kad galėtų savo dukrą (antrokę) mokyti namuose. Jai labai praverstų padrąsinimas“. Ir nurodytas moters telefonas.

Anastasininkai - žmonės, kurie visame pasaulyje kuria bendrijas, keliasi gyventi arčiau gamtos. Daugelis visiškai atsisako civilizacijos: automobilių, telefonų, kompiuterių ir visko, kuo naudojamasi mieste.

Nors tai nėra būtina - knygoje rašoma, kad galima gyventi ir prabangiame name bei turėti visus civilizacijos teikiamus privalumus, svarbiausia - gyventi sveikai.

Štai ištrauka iš knygos „Anastasija“: „Svarbiausia - padėti geriems žmonėms... Kai padedi visiems, gėrio ir blogio disbalansas nesikeičia arba pablogėja“. Nors knygos anotacijoje nurodyta, kad tai yra bestseleris, pagal ją gyvena labai daug žmonių. Pasak Aurelijos, ji pažįsta lietuvių, kurie eina šiuo keliu, tačiau žino ir tokių, kurie per savo nežinojimą labai nukentėjo: „Sugalvojo žmogus, kad nori susilieti su gamta, gyventi sveikai, pardavė butą mieste, nusipirko sodybą miške - gyvena, džiaugiasi, o pinigai vis senka... Euforija baigiasi, gyventi ir maitintis reikia, o pinigų nėra iš kur paimti. Tenka važiuoti į miestą, ieškoti darbo, ir, pasirodo, jį susirasti nėra labai paprasta.

Aurelija ir Pranas buto mieste nepardavė, bet išsikėlė gyventi į kaimą. Be penkių šeimos narių, sodyboje atsirado trys katės, kurios dabar turi devynis kačiukus, du žiurkėnai, du triušiukai ir, žinoma, MUS pasitikusi seterė Gobi, kuri atvyko iš miesto kartu su šeimininkais.

Aurelija dar norėtų įsigyti ožką, dešimt vištų ir baltųjų povų porelę. Būsimiems gyventojams jau statomas ūkinis pastatas. Aplink ąžuolą šeima padarė aikštelę iš akmenų.

Aikštelė turi keturias ašis, simbolizuojančias šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Tose vietose stovi dideli akmenys. Kiekviena ašis nutolusi nuo medžio per 7 metrus. Septyni todėl, kad jų šeimą visur lydi septynetukai: Aurelija gimusi 1973 m., Pranas - 1971 m., jų visi automobiliai turi valstybinius numerius su septynetukais, abiejų mobiliųjų telefonų numeriuose taip pat yra po septynetą.

Prie ąžuolo šeima planuoja švęsti Jonines, ruošiasi sumūryti aukurą. Tai bus poilsio vieta ir vaikų žaidimo aikštelė. Ateityje po ąžuolu Pranas žada pastatyti namelį vaikams. Abu sutuoktiniai dirba nuo ryto iki vakaro tik su nedidelėmis pertraukėlėmis - o kaip kitaip, jei nori turėti išpuoselėtą sodybą?

Prieš metus, Kūčių vakarą, visa šeima, sėdėdama prie stalo, sugalvojo, kad būtų labai gerai turėti dar vieną vaikelį.

Dukterys jau seniai pakalbėdavo, kad gerai būtų turėti broliuką. Todėl labai apsidžiaugė, kai ir tėvai tuo klausimu susidomėjo.

Netrukus Aurelija pastojo. Lankėsi pas gydytojus, atliko visus reikalingus tyrimus. Kad gimdys namuose, moteris jau buvo nusprendusi vos ėmė lauktis.

Tam ji susirado pribuvėją iš Vilniaus - tai gimties mokytoja, dvasinė pribuvėja, „Saugios motinystės idėjos“ vadovė Jurga Švedienė. Ji nedirba darbo, susijusio su medicina, tačiau, pasak Aurelijos, labai protinga ir duodanti gerų patarimų. Jei Aurelijai kildavo kokių neaiškumų - iš Jurgitos ji visada sulaukdavo atsakymų. Visą nėštumo laikotarpį moteris jautėsi puikiai. Nors gydytojai barė ją ir gąsdino, kad ji vegetarė, o vaikui to neužtenka, Aurelija laikėsi savo.

Jau atėjo gimdymo terminas, o vaikelis dar neskubėjo į šį pasaulį. Draugai klausdavo, kada gi pagaliau gimdys, tačiau moteris ir pati nežinojo atsakymo - laukė jo gimstančio bent kurią akimirką.

Kai vieną vakarą Aurelija pajuto maudimą pilvo apačioje, ir jis vis stiprėjo, moteris nusprendė paskambinti pribuvėjai. Ši nuramino, kad tai - tik pradžia, tegul ramiai laukia, kol ji atvažiuos iš Vilniaus.

Skausmas stiprėjo ir Aurelija suprato, kad pribuvėja tikrai nespės, nes gimdymas artėja. Pasakiusi vyrui, kad jam teks priimti gimdymą, ji dar kartą paskambino Jurgitai sakydama, kad jau gimdo. Nors internetiniame „Saugios motinystės“ puslapyje parašyta: „Mitas, kad vyrai priima gimdymą“, šis atvejis yra faktas.

Pranas negalėjo patikėti, kad turės atlikti pribuvėjos darbą: „Aš nebuvau tam pasiruošęs morališkai, neturėjau jokios informacijos, ką reikia daryti, ir niekada anksčiau nebuvau su tuo susidūręs! Apėmė panika.

Tačiau jau nebuvo laiko galvoti, nes Aurelija sušuko „priimk lėliuką“, ir iš karto pamačiau vaiko galvutę. Buvo labai keista ir baisu. Vaikas atmerkė akis, pažvelgė į mane ir pradėjo rėkti. Dar po minutės jis jau buvo mano rankose. Kai pamačiau, kad gimė sūnus, supratau - tai atpirko visą mano patirtą košmarą. Nesulaikiau džiaugsmo ašarų“.

Pribuvėja atskubėjo kaip tik galėdama, prieš tai įspėjusi tėvus, kad patys nekirptų virkštelės. Atvykusi ji leido tėčiui jos instrumentais atskirti vaiką nuo motinos.

Po visų procedūrų Pranas nuplovė Jurgitai rankas ir padovanojo patį geriausią rankšluostį - jei gimdyvės vyras nuplauna pribuvėjai rankas, tai reiškia pačią didžiausią pagarbą jai. Iš gimdyvės namų pribuvėja turi išeiti be lašelio kraujo, kitaip tai reikštų tos šeimos nevalyvumą.

Aurelija: „Aš troškau, kad vaikelis turėtų tikrą gimtinę. Kad gimtų tėvo rankose, o ne ligoninėje su svetimais žmonėmis. Labai gerai, kai vaikas gimsta namuose. Po gimdymo išgėrėme vyno ir vaišių visokių turėjome pasiruošę - tai reiškia, kad ir naujagimiui gyvenime nieko netrūks.

Gaila, kad tąkart jau buvo vėlus vakaras ir pribuvėja labai skubėjo - ji būtų iš placentos pasakiusi, koks likimas vaiko laukia, kuria linkme jį nukreipti eiti per gyvenimą.

Placentą palaidojome po ąžuolu vakariniame kampe, nes sūnus gimė vakare. Ir vėl ženklas - septynetukas - gimė gegužės 27 dieną. O pribuvėja sakė, kad toks gimdymas yra Dievo dovana. Tai buvo ir dviguba šventė: atėjimas ir išėjimas kartu, nes vaikas gimė, o jo namai - placenta buvo palaidoti“.

Nors šeima iki šiol labai džiaugiasi gimdymu namuose - juk buvo visi kartu ir dukros tuoj pat atskubėjo pasisveikinti su broliuku, - tačiau daug kas, net ir draugai, juos pasmerkė: „Aurelija, kodėl taip rizikuoji, juk ir tavo, ir vaiko gyvybei galėjo grėsti pavojus“. Tačiau Aurelija sako visai nebijojusi, juk ne pirmas gimdymas, juk ir jautėsi visą laiką puikiai. Kasdien mankštinosi ir darė specialius kvėpavimo pratimus.

Toje vietoje, kur užkasė placentą, Aurelija pasodino gėlyčių, tačiau labai nustebo, kai po kelių dienų rado išdygusį ąžuoliuką. „Tai dar vienas geras ženklas“, - įsitikinusi ji.

Žinodami, kad važiuojam pas neseniai pagimdžiusią moterį, MES jai dovanų nuvežėme „pampersų“, tačiau apsirikome... Moteris jų nenaudoja. Nebent kartais, kai nespėja išdžiūti specialios medvilninės kelnaitės. Tokių kelnaičių galima įsigyti tik vienoje Vilniaus parduotuvėje ir tik siauram žmonių ratui. Už kelias kelnaites ir medvilninius įklotus Aurelija sumokėjo 190 Lt.

Naujagimis jaučiasi puikiai. Kol kalbėjomės, jis ramiai sau miegojo, prabudo tik pavalgyti iš motinos krūtinės ir vėl ramiai užsnūdo. Aurelija tikisi užauginti vaiką be čiulptukų ir buteliukų. Kiek galės - maitins krūtimi, o paskui girdys iš puodelio.

Kitą dieną po gimdymo Aurelija paskambino savo vaikų gydytojai sakydama, kad jau turi sūnų. Gydytoja elgėsi maloniai, pritardama tokiems gimdymams. Kitaip buvo su akušere-ginekologe. Ši apšaukė moterį: „Tau nuo vegetarizmo protas pasimaišė!“

Kad ir kaip gerai sekėsi namuose gimdyti, tačiau be pažymos apie gimimą niekas vaiko neregistruoja. Šeima paskambino į Ukmergės greitosios pagalbos stotį tikėdamiesi, kad galbūt čia jiems išduos tokią pažymą. Tačiau medikai tik pasisiūlė atvažiuoti ir Aureliją su naujagimiu nuvežti į ligoninę.

Nors moteris patikino, jog jaučiasi puikiai ir į ligoninę nevažiuos, bei atsisakė greitosios pagalbos paslaugų, medikai vis tiek atvažiavo. Nors gimdyvė pasirašė dokumentą, jog atsisako vykti į ligoninę, ir vėl jokios pažymos negavo.

Galiausiai pažymą išrašė vietinė felčerė, prieš tai apžiūrėjusi naujagimį ir motiną. Pranas po trijų dienų nuvažiavo pas akušerę dėl registracijos pažymos. Tačiau ta, pareiškusi, kad felčerės pažyma negalioja, pakišo po nosimi Sveikatos apsaugos ministerijos raštą, kuriame išdėstyta, kaip tokios pažymos išduodamos, - gimdyvę su naujagimiu turi apžiūrėti gydytojų konsiliumas. Neliko nieko kita, tik laukti, kol Aurelija sutvirtės ir galės nuvykti pas gydytojus. Tai moteris padarė tik po 10 dienų. Gydytojų konsiliumas nusprendė, kad vaikas ir gimdyvė tikrai yra tie patys, ir pažyma buvo išduota.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Nors abu sutuoktiniai yra tikri miestiečiai, grįžti gyventi į miestą nebenorėtų. Pranas sako, kad kartais pasiilgsta miesto, tačiau juk bet kada gali ten nuvažiuoti ir pabūti.

Anastasininkus tyrinėjo Rūta Liberienė