Šiandieninę Vakarų ir Rytų Europos politiką geriau gali charakterizuoti kokia nors šalis, kuri šiandien tebėra sąlyginai “niekieno žemė”. Pavyzdžiui, Moldova.
Birželio pradžioje šalyje vyko vietos valdžios rinkimai. Mažai kas užsienyje jais domėjosi, nelabai kam svarbu net kas laimėjo, bet Moldovos valdžiai šie rinkimai labai svarbūs. Europos Taryba rudenį turės apsispręsti, ar ir toliau laikyti šalį nebrandžios demokratijos regionu ir taikyti vadinamąją monitoringo procedūrą, ar “pakelti” jos statusą į pomonitoringo dialogą. Jei rinkimai buvo laisvi ir sąžiningi, šalis turės svarų argumentą savo naudai, o Europos Tarybos sprendimas gal ir bus tas lakmuso mėginys.
Daugeliu aspektu pamiršta ir pamiršta sąmoningai buvusi sovietinė respublika, prijungta prie SSSR to paties Molotovo-Ribbentropo pakto dėka, šiandien laikoma viena labiausiai atsilikusių valstybių Europoje, vienintelė, kuriai vadovauja Komunistų partija, net nepakeitusi pavadinimo.
Moldova tebeserga visomis posovietinių respublikų “ligomis”. Ji ekonomiškai ir energetikai priklausoma nuo Rusijos, privatizacija paversta “prichvatizacija”, ekonomikos reforma juda sunkiai, korupcijos lygis aukštas, žiniasklaida ir teisėsauga nelaisva. Šalis turi tipingą posovietinei erdvei “užšaldytą” konfliktą – Padniestrę, taip pat neleidžiančią šaliai išeiti iš Rusijos įtakos sferos.
Būtų labai paprasta pasakyti, kad reikia tiesiog laukti geresnių laikų ir palikti taip, kaip yra. Tačiau toks sprendimas rodytų, kad Europa arba neturi politinės valios ką nors keisti arba tiesiog nenori, kad kas nors iš esmės keistųsi. Rusijos interesas čia labai aiškus – jai tikrai nereikia, kad bent viena “artimojo užsienio” šalis pakiltų aukščiau pačios Rusijos, o juo labiau išeitų iš jos įtakos zonos. Formuojama nuomonė, kad net nereikia stengtis, juk vis tiek niekas netiki, kad Moldova, Gruzija ar kokia Armėnija galės prilygti demokratijos lygiu Vakarų Europos valstybėms.
Bet štai kas įdomu: 2007 metų Moldova yra būtent ta vieta, kur galėtų prasidėti naujas europinės politikos etapas.
Po 2005 metų parlamento rinkimų šalyje dominuoja nors ir keista, bet stabili proeuropietiška parlamento dauguma, sudaryta iš komunistų ir krikščionių demokratų. Jau treti metai dėl Europos vertybių galimas politinis konsensusas, konsensusas, kokio kitose buvusiose respublikose nėra. Šalyje nekilo rimtesnių politinių krizių, neseniai įvykusiuose Gagauzijos regiono lyderio rinkimuose nugalėjo opozicijos kandidatas, Moldova priėmė daugelį įstatymu, kuriuos rekomendavo ta pati Europos Taryba, nors nepadarė visko iki galo, tačiau padarė daug.
Tad argumentų pagirti ir padrąsinti šią šalį taip pat pakanka. Psichologiškai tai reikštų, kad buvusios sovietinės respublikos nėra pasmerktos amžinai būti Europos Tarybos nevykėlėmis. Tai signalas Ukrainai, Gruzijai ir dar kitoms. Tai signalas, kad Europa nemano, jog integracijos projektas baigtas – Naujoji Roma sukurta, o nespėję lieka tik daugiau ar mažiau civilizuotais barbarais.
Aišku, kad Kišiniove dar kartą bus prašoma ir Lietuvos paramos. Formaliai, žinoma, Lietuvos atstovai patvirtins, kad nori matyti Moldova taikią ir klestinčią, Moldova su visomis savo teritorinėmis dalimis. O ar padės realiai?
***
E.Vareikis yra Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos raportuotojas Moldovai