- Lietuvoje vis iškyla KGB šmėkla. Seime buvo svarstomas įstatymas dėl KGB rezervininkų. Per VSD skandalą sužinojome, kad buvo dar ir tokie KGB „patikimi asmenys“. Kodėl vis iškyla ši korta?
- Jau dabar ši KGB rezervininkų korta naudojama norint susidoroti su tikrais ar tariamais politiniais priešais. Štai kad ir buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Jam esant ministru Lietuva įgyvendino du svarbiausius savo užsienio politikos tikslus - įstojo į NATO ir į Europos Sąjungą.
O tai juk reiškia, kad ministras savo darbą dirbo gerai. Ko gero, tai buvo geriausias užsienio reikalų ministras nuo valstybės atkūrimo, savo ištikimybę Lietuvai įrodęs ne žodžiais, o darbu. Už ką jį reikėtų bausti dabar, atimti teisę dirbti valstybinį darbą, būti renkamam į Seimą, patirti kitus su liustracija susijusius nemalonumus?
Man regis, kad pagrindiniai liustracijos varikliai yra šie: pirmiausia nuo bolševikų nukentėjusių gyventojų kerštas o antra, pavydas, kad kai kurie buvę sovietų pareigūnai geriau gyvena.
Gerai suprantu nuo sovietų nukentėjusių žmonių jausmus, tačiau pavydo ar keršto skatinamai liustracijai pritarti aš negaliu. Tuo labiau negaliu pritarti, kai tai daroma praėjus 17 metų nuo nepriklausomybės atstatymo.
Kadangi prezidentas V.Adamkus iškart nesutiko atleisti kai kurių VSD pareigūnų, Seime pasigirdo priekaištų, kad jis pats yra komunistų įtakoje. Pasigirdo siūlymų prezidento rinkimą iš tautos atimti ir perduoti į Seimo rankas.
Praktiškai tai reikštų visos politinės galios sukoncentravimą Seime. Prezidentui liktų tik įstatymų pasirašymo ceremonija. Štai kur slypi kai kurių seimūnų ultimatumo, ką Prezidentas turi daryti su VSD, priežastis.
- Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų spręsti liustracijos klausimą?
- Manau, pirmiausia reikėtų atšaukti visus liustracijos įstatymus, kurie baudžia žmonių grupes ne už padarytus nusikaltimus, o už priklausymą nusikalstamoms grupuotėms. Ir tai reikėtų padaryti, kol Strasbūro teismo neužplūdo KGB rezervininkų skundai ar pan. Vakarų teisė numato galimybę, kad žmogus, priklausantis nusikalstamai grupuotei, gali būti nepadaręs jokio nusikaltimo ir todėl yra nebaustinas. Reikėtų panaikinti arba labai sumažinti laikotarpį, per kurį draudžiama išsamiau susipažinti su išlikusiomis bylomis.
Tai būtų bent jau „moralinis atpildas” tiems kolaborantams, kurie skundė žmones okupantui ar kitaip jam talkino. Viešai paskelbta tiesa kartais būna skaudžiausia bausmė.
Tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, tiek kitos panašios įstaigos turėtų daugiau dėmesio skirti priežastims, lėmusioms vienokias ar kitokias okupanto reakcijas. Dabar pamažu formuojasi vaizdas, kad už deportacijas, už stribų siautėjimą, areštus ir kitas represines priemones atsakingi Lietuvos komunistai, o Maskva čia nieko dėta.
- Prezidentas V.Adamkus savo metiniame pranešime prabilo apie tai, ką jau seniai kai kurie politikos apžvalgininkai pastebėjo – visų karą prieš visus. Kodėl pasiekėme tokią būseną, kai viešajame gyvenime peržengiamos bet kokios ribos, niekas nenori laikytis taisyklių?
- Iš tikrųjų, tiek internetinės, tiek popierinės spaudos tinklalapiai tiesiog lūžta nuo keiksmažodžių, vulgarių išsireiškimų, nieku nepagrįstų oponento kaltinimų arba tiesiog paprasto tyčiojimosi. Manau, tokius kovotojus turėjo galvoje ir prezidentas, kalbėdamas apie visų karą prieš visus be jokių taisyklių. Juk ir prezidentui Valdui Adamkui teko šiek tiek purvo, kai ir Seime, ir žiniasklaidoje buvo apkaltintas komunistų globojimu.
O kas taip padarė? Vienas ar keli anonimai, prisidengę keliais slapyvardžiais. Tuoj po to vykusi apklausa parodė, kad visuomenė į tokius šmeižtus nekreipia dėmesio: Valdas Adamkus liko populiariausiu Lietuvos politiku. O vienas, du ar trys rėksniai – tai dar ne karas…
Kodėl pasiekėme tokią būseną, kai viešame gyvenine, jei nenori, gali nesilaikyti taisyklių, peržengti bet kokias ribas? Manau, kad dėl to kalta žiniasklaida, atidariusi savo skiltis žodžio laisvei be atsakomybės. Kalta ir valstybė, iki šiol nesugebėjusi išleisti įstatymo, kuris už anoniminius rašinius atsakomybę užkrautų leidinio redaktoriams.
Bijau, kad jei žiniasklaida sugebės dar ilgesnį laiką išvengti atsakomybės už anoniminį šlamštą, tai anksčiau ar vėliau susilauks cenzūros. O tai jau būtų labai bloga išeitis, ko gero, pati blogiausia.
- Kas gali išgelbėti nuo šio visų karo prieš visus?
- Daug lengviau būtų atsakyti į klausimą, kas turėtų išgelbėti visuomenę iš šio politinio susipriešinimo. Tai senosios, tradicinės partijos, jeigu sugebėtų rinkėjams pasiūlyti šiandienius sprendimus šiandieninėms problemoms spręsti. Bet naujos partijos steigiasi todėl, kad senųjų siūlomi sprendimai rinkėjų nebepatenkina.
Todėl manau, kad reikės kantriai laukti, kol pats gyvenimas įves reikiamas korektūras į piliečių santykius. Stiprėjanti ekonomika, silpnėjanti sovietinių biurokratų įtaka, Vakarų pavyzdžiai neišvengiamai kreips ir Lietuvą ta pačia kryptimi. Vakarų civilizacija pasirodė esanti labai stipri. Todėl ir Lietuvai kitokio pasirinkimo tiesiog nebus. Tik pradžioje reikia šiek tiek kantrybės.
- Žvelgiant iš toli į Lietuvą, ar neatrodo, kad čia mažėja supratimas, apie laisvą mintį: kitokia nuomonė ne tik kad netoleruojama, bet iš karto apšaukiama tarnavimu kokiai nors grupei ar kone tėvynės išdaviku.
- Tokių dalykų pasitaiko visur. Štai praėjusio šimtmečio viduryje JAV senatorius Josephas McCarthy tarnavimu komuniznui ir tėvynės išdavimu sugebėjo apšaukti daug šio krašto inteligentijos atstovų - Holivudo filmų režisierių ir artistų, universitetų profesorių, žurnalistų, kariškių. Ir kažin kaip ilgai dar būtų užsitęsusi ši „vieno senatoriaus inkvizicija”, jei Ameriką nuo komunizmo išgelbėti bandantis senatorius nebūtų komunizmu apkaltinęs vieną aukščiausių JAV kariuomenės vadų. O šis nebuvo linkęs šmeižto priimti tylomis. Atrodo, kad išgirsta atvira nuomonė apie save ir kaskart didėjantis poreikis alkoholiui užbaigė šią politinę „raganų medžioklę”.
Iš tikrųjų apšaukimas tėvynės išdaviku ar, tarkim, KGB agentu, nėra pats blogiausias dalykas, kuris gali ištikti net ir patį padoriausią Lietuvos gyventoją. Šitaip neteisingai apšmeižtas žmogus gali ieškoti teisybės teisme, spaudoje, žiniasklaidą prižiūrinčiose įstaigose. Lietuvoje plačiai paplitęs kitas būdas apšmeižti nieku dėtą žmogų, kuris yra dar bjauresnis, nes paremtas sovietine morale (Vakaruose laikomas nemoraliu). Jis iš apšmeižtojo praktiškai atima galimybę gintis. Tai šmeižtas, pateiktas neva klausimo forma.
Pavyzdžiui: O kas gali įrodyti, kad ponas Rekašius nėra KGB agentas? Susidūrus su šitokiais šmeižtais gintis neimanoma, nes juk niekas tavęs nepuola. Tad jeigu giniesi, tai matyt, bijai tiesos. Kodėl šitokie klausimai atspindi sovietinę moralę?
Todėl, kad taip suformuluoti klausimai atmeta nekaltumo prielaidą. Vakaruose nepajėgdamas įrodyti savo nekaltumo netapsi kaltu. Ne nekaltumą, o kaltę reikia įrodyti vakarų teisėje. Tik sovietijoje anoniminiai trijų kėgėbistų teismai galėjo kalinį nuteisti, jei jam nepavykdavo įrodyti savo nekaltumo.