Žygiai dėl šviesos
Dar sovietmečiu pradėjęs žygius dėl elektros, Jonas vis atsimušdavo į biurokratinius barjerus. Pats nuo 1953 metų gyvenęs ir dirbęs Latvijoje nedaug ką galėjo padėti tėvams. „Jau ir stulpai po 30 Lt buvo nupirkti, tačiau energetikai sako, kad neleidžia jiems vesti elektros, ir viskas“, - pasakojo Jonas.
1989 metais Jonas grįžo gyventi pas tėvus ir vėl ėmėsi žygių: „Gal pats esu šiek tiek kaltas, labiau reikalą judinti reikėjo, tačiau mirė mama, po mėnesio - tėvas“.
Neperspektyvus ūkis
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Joną aplankė gera žinia, kad ūkininkams nemokamai įves elektrą. Paveldėjęs iš tėvų 9 ha vyriškis užsiregistravo ūkininku ir laukė paramos. Tačiau tuometė lėšų skirstymo komisija nusprendė, kad Jono ūkis neperspektyvus: vidury laukų ir šeimininko amžius – jau per šešiasdešimt. O ir pats Jonas tuomet neturėjo 5 proc. būtinų lėšų.
Paskutinį kartą į rajono valdžią Jonas kreipėsi pernai. „Kokia nauda? Siūlo du tūkstančius Lt, o inžinieriai apskaičiavo, kad nutiesti 500 metrų laidų kainuotų 80 tūkst. Lt. Pasiutimas“, - netekęs vilties skėsčioja rankomis ūkininkas.
Ilgai dirbęs uostų statybose suvirintoju, kalviu Jonas svajojo pasistatyti tėviškėje dirbtuves ir lentpjūvę: „Kai buvau dirbtuvių vedėjas, man priklausė 131 mechanizmai. Dar trejus metus sugrįžus į Lietuvą gaudavau laiškų su prašymu suremontuoti agregatus Rygoje. Norėjau ir čia savo patirtį kam perduoti“, - su nostaligija sako buvęs Talino, Venspilio, Rygos, Liepojos, Klaipėdos uostų statytojas.
Elektros generatoriaus sugedo
Tačiau likimo valiai tėvo nepaliko vaikai, kurie gyvena Latvijoje. „Žentas pravedė laidus, o duktė nupirko generatorių. Atvažiavus giminėms įjungiu elektrą ir didįjį televizorių pažiūrime. Tik daug benzino reikia. Valandai – pusė litro. Bet užtata pakraunu mobilųjį telefoną, akumuliatorių televizoriui. Pažiūriu koncertų ir tai, kaip Seime aukštyn kojom vaikšto. Oi, kiek ten lempų šviečia”, - šaiposi Jonas.
Tačiau šiemet Joninių išvakarėse trejus metus tarnavęs generatorius sugedo. „Laukiu kaimyno atvažiuojant, gal pataisysim“, - guodžiasi paskutinio šviesos šaltinio netękes vyriškis.
Ruošėsi rašyti laišką K.Prunskienei
Paklaustas, kaip jaučiasi gyvendamas Europos Sąjungoje vidury lauko, užsėto kviečiais ir be elektros, optimizmo nestokojantis Jonas atsakė: “Galima gyventi. Nuo senų laikų tėvai taip gyveno. Žiburėliais šviesdavosi. Nepasidavė mat melioracijai, aparti iš visų pusių buvo, už tai ir elektros negavo“.
Jonas sakė, kad ir ant valdžios jau nebepyksta: „Ruošiausi K.Prunskienei laišką rašyti. Bet nutariau nemaldauti, tegul ant jų sąžinės lieka. Sakau per internetą reikia pranešti, juk neaišku, kiek dar Lietuvoje be elektros žmonių gyvena“, - savo mintis dėstė Jonas.
Vis dėlto jis mano, kad yra vertas turėti elektrą, nes išsaugojo tėvų namus. 110 latų (apie 520 litų) pensiją gaunantis ūkininkas, šiandien jaučiasi laimingas: „Kaip save nusiteiksi taip ir bus. Neverta viską imti į širdį. Pirtį išsikūrenu, su savimi dar nesikalbu ir gerai. O gerai ten, ku mūsų nėra“.