Po euro sprogimo slovėnai gyvi ir drūti

Slovėnijos sostinė Liubliana. Prekybos centre „Merkator“, bemaž tokiame pačiame kaip ir mūsų „Maksimoje“, tvarkinga senutė prie kasos sumokėjusi už prekes dar neskuba eiti.

Pagyvenusi slovėnė išsiima mažytį skaičiuoklį ir, žiūrėdama į čekį, spaudo jo mygtukus. Moteris tikrina, ar jos neapsuko. Gautas rezultatas, iš veido matyti, ją tenkina.

Ar Panevėžio parduotuvėje teko matyti pirkėją su skaičiavimo mašinėle?

Su paprasta – gal ir taip. Bet su tokia, kokią turi slovėnai, – tikrai ne.

Geriausiu atveju lietuviai tokias mašinėles savo rankose laikys tik po ketverių metų ar dar vėliau. Tada, kai ir pas mus bus įvestas euras.

Slovėnijoje euras įvestas šių metų pradžioje. Šalies valdžia nusprendė, kad įvedant naują valiutą kur kas baisiau yra chaosas gyventojų galvose ir parduotuvėse, nei biudžeto pakratymas tokioms mašinėlėms ar įvairiems pažintiniams lankstinukams.

Iš užrašo ant skaičiuoklio „Banka Slovenije“ gali suprasti, kad tai – Slovėnijos banko dovana.

Skaičiuoklių veikimas labai paprastas. Surenki skaičių naująja valiuta eurais, ir ekrane atsiranda antras skaičius – tolarais. Todėl įpratęs mokėti už prekę tolarais, niekada neapsiriksi mokėdamas jau eurais. 1 eurą atitinka 239,640 tolaro.

Parduotuvėse be skaičiavimo mašinėlės irgi galima išsiversti – čekyje jau nuo praėjusios vasaros, pusmetį prieš įvedant eurą, nurodoma suma ir eurais, ir tolarais.

Pastaruoju metu ypatingųjų skaičiuoklių jau bemaž nebepamatysi slovėnų rankose. Mašinėlės dažniausiai guli jų namuose ir paimamos į rankas, kai svarstoma apie didesnius pirkinius – automobilius, butus, namus, kitą nekilnojamąjį turtą. Pirkdamas būstą slovėnas dar nesuvokia jo kainos eurais – pirmiausia pasitikrina, kiek jis kainuotų tolarais.

„Nors esame ir įpratę prie tokių pasikeitimų – per 15 metų šalis pakeitė 4 valiutas, buvo ir talonai, bet įprasti prie naujo vis tiek nėra taip paprasta. Todėl euras su tolaru bus lyginamas dar ilgai“, – teigė euro įvedimu besirūpinę Slovėnijos valdininkai.

Jie atsakė ir į dar vieną lietuviams labai svarbų klausimą – ar prieš įvedant naują valiutą, buvo kilęs ažiotažas nekilnojamojo turto rinkoje.

„Ne, jokio masinio nekilnojamojo turto pirkimo nebuvo“, – tikino pašnekovai, bet ir neslėpė, kad šioje sferoje kainos kyla jau kokie 6 metai.

Aplankyti jau pusę metų su euru gyvenančią Slovėniją mūsų šalies laikraščių korespondentus pakvietė Lietuvos bankas.

Žurnalistų grupės laukė susitikimai su Slovėnijos banko atstovu, vyriausybės viešųjų ryšių, Makroekonominės analizės ir plėtros instituto, Prekybos ir pramonės rūmų, Nepriklausomos vartotojų asociacijos ir didžiausio mažmeninės prekybos tinklo „Mercator“ atstovais.

Tu metu, kai mūsų šalyje buvo alpstama nuo karščių, Adrijos jūros krantų skalaujamą ir prie Italijos bei Austrijos prisišliejusią Slovėniją gaivino vėsos banga. Atvykėliams reikėjo ir striukių, ir skėčių.

Liubliana, kurios „Olimpijos“ komandoje savo išėjimą į Europą pradėjo krepšininkas Šarūnas Jasikevičius, atrodė rami, švari, savo įprastu ritmu besisukanti nedidelė sostinė, tik perpus didesnė už Panevėžį.

Lietuviai, daug girdėję apie pasiturimą slovėnų gyvenimą, kuris geriausiai matomas iš važinėjančių bemaž vien apynaujų automobilių, kreipė žvilgsnius į kelią ir tvirtino, kad mašinos išties gražios. Bet užtat kiek džiaugsmo buvo pamatyti ir vieną kitą senesnę „kalamašką“.

Kelių chuliganų, nuolatinio pypsėjimo, „greičio ruožų“ čia – nė kvapo.

Sužinome ir visus prajuokinusią smulkmeną – baltąja virtuvės technika garsėjančios firmos „Gorenje“ pavadinimas iš tiesų skaitomas ne taip, kaip Lietuvoje kone prancūziškai, o natūraliai slaviškai – „garienie“ ir reiškia, kaip ir rusų kalba, – degimas.

Jokie ženklai nerodė, kad šią šalį būtų sukrėtęs naujos valiutos įvedimas. Kavinės ir restoranai buvo pilni smagiai nusiteikusių lankytojų, parduotuvėse irgi sukiojosi pirkėjai.

Turguje trešnių kilogramas kainavo per 12 litų mūsų pinigais. Pas mus įsivežtinės trešnės tuomet buvo brangesnės. Slovėnijoje buvo pats trešnių metas – vyko netgi nacionalinės šventės jų garbei: miestiečiai galėdavo dumti į kaimus, pagal tradiciją eiti į privačius sodus ir laisvai skintis šių uogų.

Kitos kainos, mūsų akimis, nebuvo „nežmoniškos“. Daugelis prekių kainavo tik kokių ketvirtadaliu trečdaliu brangiau nei Lietuvoje. Žinant, kad mažiausios algos čia – apie 500 eurų, vidutinės – apie 1400 eurų, pensijos svyruoja apie 400 eurų, nesunku suprasti, kad slovėnų perkamoji galia yra kur kas didesnė nei mūsų.

Nedidelėje pagrindinėje miesto aikštėje vaikai ne tik gainiojo balandžius, bet ir vyko šis tas neįtikėtino.

Dvi nuogutėlės moterys išraiškingomis pozomis buvo pasodintos ant pjedestalo ir pozavo dailininkams. Tos liesos moterys – toli gražu ne manekenės – tiek amžiumi, tiek ir figūra. Pozuotojos atrodė lyg suakmenėjusios, tik pamėlęs jų kūnas rodė, kad malonumas iš to menkas.

Bene emocingiausiai į šį neįprastą reginį reagavo mūsų, lietuvių, grupelė. Visi kiti praeiviai ėjo pro šalį lyg tokios menininkų akcijos būtų jų kasdienybė.

Ir į virš galvų kybančią nuogų žmogaus figūrų eilę, besibaigiančią šiek tiek pridengtu manekenu su užrašu „Argi drabužiai daro žmogų?“, ne visi net galvą pakeldavo.

Liubliana ypatinga visoje Europoje pagarba mokslui – joje net penktadalis gyventojų – studentai. Slovėnija akademinį jaunimą ir jo darbdavius atleidžia nuo mokesčių, tad čia ir daug besimokančių, ir ilgai besimokančių. Valdžia jau ėmė įtarti, kad tuo yra piktnaudžiaujama – po dirbančių studentų pavardėmis slepiasi ir jų giminės ar draugai.

Mūsų vertėja – Liublianoje jau kelintus metus studijuojanti buvusi panevėžietė Ieva Lauraitytė neslėpė susižavėjimo laisva šio miesto dvasia – priminė, kad čia greit vyks kasmetinis gėjų ir lesbiečių paradas.

Valkatų su atkišta išmaldai ranka mums pamatyti neteko, nors gidė neslėpė, jog tokių yra. Kiti slovėnai juokėsi, kad dabar elgetos jiems labai naudingi – gali į jų kepurę sužerti visus užsilikusius smulkius tolarus – juk tu neturi laiko, o jie jo visada suras nueiti į keityklą ir pasikeisti į eurus.

Slovėnai galėjo atliekamus tolarus paaukoti ir labdarai – stiklinės dėžės stovėjo dažnoje įstaigoje.

I.Lauraitytė patikino, kad alkoholikų šioje vynais garsėjančioje šalyje yra, tik jie kitokie nei mūsų, nedegradavę. Kaimuose yra vyrų, kurie nuo vyno būna apspangę nuo ryto iki vakaro.

Slovėnijos televizija vieną vakarą per žinias rodė siužetą apie žmogžudystę gražiame tvarkingame dviaukščiame mūrinuke. Paskutinis sakinys apie tai buvo: „Jis iš karto policijai prisipažino ją nužudęs“.

Paklausiau I.Lauraitytės, ar teisingai supratau, ar tikrai Slovėnijoje kriminalinė situacija nėra geriausia, ir ji patikino, kad taip – ir čia visko būna.

Tačiau lietuvė sakė, kad slovėnų sąmoningumas ir tvarkos bei švaros poreikis kur kas aukštesnis nei mūsų – jų daugiabučių laiptinės tiesiog idealiai tvarkingos.

Slovėnai ne tik su atvykėliais, bet ir tarpusavyje nenori kalbėti apie Balkanų konfliktą, savo santykius su serbais, albanais. Karo jie išvengė, o savo teritoriją suteikė kaip placdarmą amerikiečiams bombarduoti serbus.

Dabar, kai Serbijoje vėl pasigirsta balsų, šlovinančių karo nusikaltėlius, slovėnai dar labiau susigūžia. Jie bet kokia kaina stengiasi išvengti konfliktų, kad tik nebūtų įskelta karo žiežirba.

Ir mūsų ekskursijos vadovė, lietuviškai pasakojusi apie buvusios Jugoslavijos tautų santykius, bemat nutyla, kai pajunta, kad į ją nukreiptos įdėmios šalia einančių kelių vyrukų akys.

„Tai tikriausiai kroatai, stabtelkime truputį“, – pataria ji.

Nors ir labai sėkmingai slovėnai perėjo prie euro, tačiau baimės bei nerimo ir jie neišvengė.

Slovėnus, kaip ir kitų, keitusių valiutą, šalių gyventojus, jaudino pagrindinis klausimas – ar pabrangs pragyvenimas, ar šoktels aukštyn prekių ir paslaugų kainos.

Nors valdžios, prekybininkų ir gamintojų atstovai oficialiuose susitikimuose su žurnalistais tvirtino, kad kainos dėl euro įvedimo tikrai nedidėjo, tačiau paprasti slovėnai mano kitaip.

„Gyvenimas pagerėjo, kainos padidėjo“, – juokdamasi ištarė jauna gidė.

Vis dėlto nei ši moteris, nei kiti gyventojai nebuvo linkę verkšlenti ir skųstis – dauguma pripažino, kad kainos jei ir padidėjo, tai labai nedaug.

Prieš du mėnesius buvo atlikti pirmieji valiutos keitimo rezultatų tyrimai.

„Jie rodo, kad kainos nedidėjo, tačiau gyventojai vis tiek įsitikinę, kad yra atvirkščiai. Tai tiesiog psichologiniai dalykai, nulemti pasikeitimų baimės“, – sakė valdžios atstovai.

Sausį ir vasarį buvo užfiksuota defliacija, o kovą – jau 1,2 procento infliacija.

Vyriausybės viešųjų ryšių skyriaus vadovė Nada Serajnik Sraka pripažino, kad ir dabar slovėnus tebekankina trys baimės: kainų kilimas, neteisingas valiutų perskaičiavimas, neteisingas apvalinimas perskaičiuojant.

Valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su Pramonės ir prekybos rūmais bei privačiomis struktūromis, pasiekė, kad būtų pasirašytas susitarimas nekelti kainų per pirmąjį euro pusmetį. Tokį susitarimą pasirašė per 500 verslo įmonių.

Birželį šis susitarimas neteko galios, todėl yra nerimo, kad kainos gali staiga „sprogti“.

Ir valdžios aparato darbuotojai neneigė, kad kainos kai kuriose sferose padidėjo. Ypač jos šoktelėjo paslaugų ir aptarnavimo sferose, gatvės prekyboje.

Slovėnai iškart pastebėjo, kad už plaukų kirpimą, batų taisymą, siuvimą, automobilių remontą, ypač mašinų parkavimą, jie moka daugiau.

Kavinėse, restoranuose kainos taip pat nedaug šoktelėjo. Kavos puodelis paprastoje kavinukėje dabar jau kainuoja 1 eurą (3,5 lito), nors dar galima rasti vietų, kur jos, prastos, gausi už 0,6 euro. Kava pabrango nedaug – keliais euro centais. Kavinių savininkai irgi nesismulkina suapvalindami kainas.

Klientai savo protestą prieš savavališką kainų kėlimą išreiškia labai originaliai – nebeduoda arbatpinigių. Be to, euras jau stambus pinigas, nebėra jo kaip dalinti, o gausybės smulkių tolarų nebūdavo gaila palikti ir ant stalo.

Slovėnijoje dabar labai populiarūs „juodieji sąrašai“, į kuriuos patenka daugiau nei 6 procentais pabrangusios prekės.

Apie juos visa gerkle šaukia vartotojų teisių gynėjai ir tik puse lūpų labai nepatenkinti, užsimena prekybininkai. Jiems negarbė patekti į tuos sąrašus. Bendraujant su prekybos tinklo „Merkator“ atstovais tą gaidelę buvo galima pajusti.

Paklausta, ar prekybininkai pasistengia išvaduoti iš „juodojo sąrašo“ savo prekes ir numuša jų kainas, vartotojų teisių gynėjų atstovė sakė, kad taip – buvę ir tokių pavyzdžių.

Tačiau prekybininkai ir gamintojai labiau linkę aiškinti, kad kainos kilo ne dėl jų savivalės, o dėl žaliavų kainų didėjimo pasaulinėje rinkoje. Jie taip pat skundėsi, kad pirkėjai įsidėmi sumažintas akcijų kainas, o po to, grįžus senosioms kainoms, aiškina tai pabrangimu.

Slovėnijoje pereita prie euro pagal naują – „Didžiojo sprogimo“ scenarijų. Tai reiškia, kad šis perėjimas buvo ne palaipsnis, kaip daugelyje senųjų Europos šalių, o staigus.

Tokiam perėjimui, kaip teigė N.S.Sraka, reikėjo ypač kruopštaus ir preciziškai apskaičiuoto pasirengimo ir Slovėnijos dešiniųjų valdžia su tuo sėkmingai susidorojo.

Nuo pirmosios metų dienos gyventojams buvo duotos dvi „dvigubos valiutos“ savaitės, kai jie galėjo atsiskaityti tiek tolarais, tiek ir eurais. Grąžą jie gaudavo tik eurais.

Žmonės greit perprato sistemą ir, kaip teigė valdžios atstovai, jau sausio 3-iąją dauguma vartotojų atsiskaitinėjo tik eurais.

Nesutrikę ir pensininkai. Nors pensijas kaip įprastai jie gavo gruodžio paskutinėmis dienomis tolarais, tačiau ilgai nelaukdami išsikeitė į eurus keityklose.

Didžiausia vienkartinė keitimo suma, neimant jokio mokesčio, – 15 tūkst. tolarų (215 litų). Eiti keisti leidžiama kiek tik nori. Tolarai į eurą bus keičiami neterminuotai, tik monetas teks iškeisti per kelerius metus.

Manoma, kad apie 90 proc. tolarų banknotų jau yra iškeista į eurus.

Anketose net 83 proc. gyventojų pareiškę, kad jie yra laimingi su nauja valiuta, o dar dalis – kad labai laimingi. Jie visi teigė besijaučiantys labiau europiečiais.