Kaip panaikinti staiga atsiradusį darbo jėgos trūkumą? Ar imigracija – Lietuvai tokia pat neišvengiamybė, kaip ir Vokietijai ar Prancūzijai?
Apie tai „Lietuvos ryto“ interviu – su Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriumi Almantu Gavėnu, kuris ragino kuo greičiau apsispręsti, ko norime – „grynos“ Lietuvos ar po kelių dešimtmečių stagnacijos apimtos krašto ekonomikos.
* * *
- Beveik iš karto po Lietuvos priėmimo į ES prabilta apie galimą imigrantų antplūdį. Tiesa, tuomet mažai kas tikėjo tokia galimybe. O kaip yra dabar, kai jau aišku, kad daugelis Lietuvos ekonomikos sričių negali dirbti visu pajėgumu vien tik dėl darbo rankų stygiaus?
- Apie netikėtą invaziją ir antplūdį kalbėti, manau, neverta.
Greičiau stebina emigracijos iš mūsų šalies mastas. Priminsiu: bendras emigrantų skaičius gali siekti apie 450 tūkstančių ar net pusę milijono.
Pagal išvykstančiųjų skaičių, palyginti su šalies gyventojų skaičiumi, Lietuva pirmauja ES. Su mumis gali lygintis tik Olandija. Kodėl būtent ji, nesuprantu, tačiau taip yra.
Natūralu, kad tokia didelė emigracija neigiamai atsiliepia darbo rinkai.
Darbdaviai mus tiesiog atakuoja, prašydami dar labiau supaprastinti leidimų dirbti, gyventi išdavimo procedūras.
Įvairias procedūras mes ir taip labai supaprastinome, kartais net rizikuodami pažeisti ES taisykles.
Dabar tų profesijų darbuotojai, kurių labiausiai trūksta Lietuvoje, gali Lietuvos ambasadose gauti specialų dokumentą. Šis dokumentas iškart suteikia teisę dirbti Lietuvoje iki trijų mėnesių, kol bus nagrinėjamas prašymas dėl įprasto laikinojo darbo leidimo.
- Kurios sritys jautriausiai reagavo į darbo jėgos netektį?
- Tokių profesijų sąrašą pirmajam šių metų pusmečiui yra sudariusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Pagal šį sąrašą mūsų šalyje labiausiai trūksta elektrikų, elektrotechnikų, elektromonterių, lentpjūvių darbininkų, laivų montuotojų, laivų korpusų surinkėjų, medienos apdirbimo staklininkų, metalo pjaustytojų, staklių derintojų, šaltkalvių suvirintojų.
Taip pat labai trūksta statybos darbų vadovų, mūrininkų, metalinių konstrukcijų, pastatų surenkamųjų konstrukcijų, plieninių ir gelžbetoninių konstrukcijų montuotojų, plytelių klojėjų.
Lietuvą jau kamuoja anglų kalbos mokytojų, gydytojų chirurgų, odontologų, anesteziologų reanimatologų, logopedų, tarptautinių krovinių vežimo vairuotojų, vairuotojų ekspeditorių, virėjų stygius.
- Kokie šiandien imigracijos skaičiai?
- 2005-aisiais bendras prašymų laikinajam leidimui gauti skaičius viršijo 7 tūkst., pernai siekė beveik 9 tūkstančius, o per pirmąjį šių metų pusmetį jau gauta daugiau nei 5 tūkst. prašymų.
Turinčių leidimą dirbti skaičius 2005 m. siekė 878, 2006 metais – jau 2134, per pirmąjį šių metų pusmetį – 1816. Taigi per pirmąjį šių metų pusmetį jau beveik pasiekėme praėjusių metų rodiklį.
- Iš kokių šalių atvyksta daugiausia darbuotojų ir kokių profesijų darbuotojai tarp jų dominuoja?
- Į Lietuvą dirbti atvyksta žmonių kone iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, pernai iš Australijos, Okeanijos, Pietų Amerikos, Afrikos atvyko kelios dešimtys, o iš Azijos – daugiau kaip 150 darbuotojų. Tačiau daugiausia prašoma įdarbinti žmonių iš kaimyninių valstybių – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos.
Juos traukia tai, kad nėra kalbos barjero, palyginti nedidelis atstumas iki namų, kai kurie atvykėliai Lietuvoje turi net ir giminystės ryšių.
Tarp ukrainiečių dominuoja laivų statytojai, laivų korpusų montuotojai, dažytojai. Tai – aukštos kvalifikacijos darbininkai. Daugiausia jų – Klaipėdoje.
Ukraina – jūrinė valstybė. Ten yra daug patyrusių specialistų.
Lietuviai darbininkai išsilakstė, o užsakymų Klaipėdos laivų statytojams vis daugėja, todėl darbo jėgos trūksta vis labiau. Darbininkų iš Baltarusijos labiausiai reikia vežėjams.
- Tačiau pernai iš užsienio sugrįžo daugiau negu 5 tūkst. žmonių – daugiau nei 2005-aisiais. Tad gal ir nereikia rūpintis imigrantų kvietimu?
- Reemigraciją, kaip ryškesnę tendenciją, šiuo metu aš regiu tik statybų sektoriuje. Lietuvos statybininkų asociacija mus neseniai informavo, kad statybininkai ištisomis brigadomis grįžta net, pavyzdžiui, iš Airijos.
Atlyginimas užsienyje vis dar keletą ar netgi keliolika kartų didesnis, bet ten brangesnis ir pragyvenimas. Be to, Lietuvoje dažnai yra likusi šeima, artimieji.
Statybos įmonių vadovai keičia savo požiūrį, vyksta į užsienį agituoti, rengia muges. Bet svarbiausia, jog pagaliau suprato, kad reikia mokėti normalią algą.
Iš dalies prie to prisidėjome ir mes. Raginome juos didinti atlyginimus, socialines garantijas. Sakėme, kad jei jie pigiai samdys ukrainiečius ar rusus, lietuviai ir toliau važiuos į užsienį dirbti.
- Tad gal viena „gaisrų“ darbo rinkoje priežasčių – pačių darbdavių įprotis taupyti bet kokia kaina darbuotojo sąskaita?
- Neatmesčiau to. Tą patį kaip ir apie statybininkus galima pasakyti ir apie visus kitus darbdavius.
Šių metų pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagaliau nusprendė, kad atlyginimo užsieniečiui, dirbančiam tokį pat darbą kaip ir lietuvis, vidurkis būtų ne mažesnis kaip 1700 litų. Juk jeigu užsieniečių atlyginimai neturės jokios žemutinės ribos, joks darbdavys nesamdys lietuvio, kuris šios ribos, be abejo, visada reikalaus.
Rimti statybos bendrovių savininkai tai jau supranta. Aukštos kvalifikacijos darbų vykdytojo atlyginimas gali siekti netgi 8 tūkst. litų. Bet nepastebėjau, kad į tėvynę pradėtų sugrįžti kitų profesijų žmonės. Todėl nemanau, kad greitai reikėtų laukti didesnio sugrįžtančiųjų į Lietuvą srauto.
O norinčiųjų įsidarbinti Lietuvoje turėtų tik daugėti.
- Ar emigracijos, imigracijos bei reemigracijos problemos Lietuvoje jau suvokiamos adekvačiai?
- Lietuvoje – tos pačios tendencijos kaip visoje ES.
Sensta visų ES šalių visuomenės, gimstamumo rodikliai visur neigiami, išskyrus Prancūziją.
Viena išeitis – skatinti žmones kurti šeimas, eiti ne tik motinystės, bet ir tėvystės atostogų, taip pat garantuoti, kad per šias atostogas jie gautų atlyginimo dydžio išmokas.
Kita išeitis – reguliuojama imigracijos politika.
Kiekviena ES šalis dabar laikosi savarankiškos imigracijos politikos. Bet pastaruoju metu bandoma sukurti bendrus teisės aktus. Mūsų politika – įsileisti daugiau žmonių iš tų šalių, su kuriomis Lietuva palaiko strateginius partnerystės santykius, – Ukrainos, Gruzijos, Moldovos.
Tačiau pasigendu strateginių politinių sprendimų. Niekaip neapsisprendžiame, ko mes norime. Ar Lietuvos tik lietuviams, ar konkurencingos ekonomikos, aukštesnio gyvenimo lygio?
Reguliuojami imigrantų srautai – tegul ir keliolikos tūkstančių per metus – galėtų nesunkiai integruotis į Lietuvos visuomenę, čia likti dirbti, po kokių dešimties metų tapti visateisiais piliečiais, gerinti demografinę situaciją.
Labai svarbus dalykas – ore pakibęs dvigubos pilietybės klausimas. Jis susijęs ne tiktai su emigrantais, bet ir imigrantais. Žinoma, svarbiausias klausimas – ar mums rūpi išsaugoti užsienyje lietuvių diasporą.
Migracijos departamentas yra pateikęs siūlymą keisti Konstituciją, numatant, kad bent užsienyje gimę vaikai, įgyjantys tos šalies pilietybę, taip pat liktų Lietuvos piliečiai. Bet tokiems dalykams reikia visuotinio ir aiškaus politikų apsisprendimo.
- Gal politikai labiausiai paiso visuomenės nuomonės?
- Visuomenės – ypač tokios mononacionalinės kaip lietuviai – mentalitetas yra itin inertiškas.
Labiau įdegę saulėje žmonės, kurių, kaip matome, iš tiesų yra labai mažai, net ir dabar Lietuvos gatvėse labai pastebimi ir apžiūrinėjami.
Tačiau tam turi būti vykdoma aiški bei aktyvi visuomenės švietimo politika. Jeigu tik, žinoma, mums reikia, pavyzdžiui, informacinių technologijų specialistų, kurių daugiausia yra Indijoje.
Jei padėtis nesikeis, po kokių 40 metų dabartiniai keturiasdešimtmečiai nelabai turės iš ko gyventi. Vienas dirbantis žmogus turės išlaikyti beveik du pensininkus. Apie tai būtina galvoti jau dabar.