Praėjusią savaitę taip atsitiko su generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus tarnybiniu butu, kuriuo pareigūnas naudojosi neatlygintinai. Kažkas įžvelgė jame nuodėmingą nekuklumą, netgi neregėtą prabangą, nors, mano galva, pasakyta per stipriai.
Nekuklu buvo kas kita – paties generalinio komisaro aiškinimai, kad tame bute jis nakvodavęs tik retsykiais.
Palikti asmeniniai daiktai aiškiai bylojo, kad ten – antrieji V.Grigaravičiaus namai, kuriuose gyvenama, kai komisaras nevyksta į šeimos namus Alytuje tarnybiniu automobiliu su vairuotoju.
Netiesos sakymas tikrai nepapuošė komisaro moralinio veido. Bet šis įvykis nepaskatino ir politikų padaryti išsamią valstybės teikiamų privilegijų reviziją ir aiškiai pasakyti, kas ką gali ir ko ne.
V.Grigaravičius taip ir liko įsitikinęs, kad jam įstatymai leidžia tarnybiniu automobiliu važinėtis namo į Alytų.
Tačiau iš tikrųjų įstatymai to nenumato. Nepaisant to, dešimtys tarnybinių automobilių vežioja valdžios atstovus ne tik namo, bet ir į turgų braškių pirkti.
Daug kam tiesiog patogu painioti tarnybinio ir pareiginio transporto sąvokas. Praregima paprastai tada, kai reikia ką pašantažuoti ar išversti iš aukšto posto.
Nepagauti už rankos apsimeta, kad jie to tikrai nedaro. Taip ir sukasi veidmainystės karuselė.
Ar ją bent pabandė sustabdyti dažnai šventeivomis apsimetantys Seimo nariai?
Parlamentarai ramiausiai diskutavo apie rentas, kiek galėtų išlupti iš valstybės, jeigu tauta kurio nors kitai kadencijai neišrinktų. Tuo pat metu jie dar rado laiko skalbti V.Grigaravičiaus apatinius marškinius dėl neteisėto naudojimosi privilegijomis.
Niekas nė nesusimąstė, gal pareigūnams, dirbantiems pavojingą darbą kartais net 24 valandas per parą, iš tiesų reikėtų automobilio su vairuotoju, kad bent saugiai nugabentų namo. Gal reikia ir tarnybinio buto, jei jis pats neišgali nuomotis ar įsigyti.
Ne tik generalinis komisaras, bet ir kitų teisėsaugos institucijų vadovai galbūt nusipelno šiokių tokių privilegijų.
Ne vieną mėnesį Seimas dusino Valstybės saugumo departamento vadovus dėl tarnybinių butų privatizavimo. Tačiau pareigūnai taip pasielgė ne iš gero gyvenimo, o bijodami likti gatvėje, jei būtų atleisti dėl politinių intrigų.
Manau, kad labai netolimoje ateityje teks „atsiprašyti“ tų tarnybinių butų, kuriuos dabar vadiname „atgyvena“.
Lietuvos valdžios institucijose vyksta kartų kaita. Į valstybės tarnybą ateina ir ateis vis daugiau jaunų žmonių, neturinčių būsto.
Už menką valdišką atlygį jie nei nuomotis buto, nei savo įsigyti nepajėgs (bankai tokiems kreditų neduoda). Valstybė turės neišvengiamai sudaryti sutartis su kiekvienu pareigūnu ar tarnautoju asmeniškai ir prisiimti abipusius įsipareigojimus.
Tada ir paaiškės, ar labiau apsimoka mokėti nuompinigius, ar statyti tarnybinius butus. Nėra abejonių, kad juos bus galima išsipirkti. Ir tikrai ne už rinkos kainą. Norėdama išlaikyti darbuotoją, protinga valstybė siūlys jam nuolaidą už ištarnautus metus.
Ko gero, jokia valstybė pasaulyje negali mokėti tiek, kiek geras specialistas užsidirbtų privačiame versle. Bet žmonės vis dėlto kažkodėl tarnauja valstybei. Todėl, kad tokiems moralinis atlygis svarbiau už pinigus.
Tačiau ir tie „idėjiniai“ turi gauti iš valstybės jų žmogiškojo orumo nepažeidžiančias darbo bei gyvenimo sąlygas.
O kol kas tai – tik prisiminimai apie ateitį. Šiandien valstybei užtektų bent atidžiau žiūrėti, kur pinigai iš tikrųjų byra pro šalį.
Anonimas, kuris padėjo tautai susipažinti su neva neregėtai prabangiu V.Grigaravičiaus tarnybiniu butu, atrodo, tiesiog supainiojo taikinį.
Verčiau jau žvilgtelėti į generalinio komisaro, jo pavaduotojų kabinetus, apskaičiuoti, kokius pinigus Policijos departamento Logistikos centras sukiša į naujai statomus ar remontuojamus pastatus, nors nemaža dalis policijos padalinių labiau primena vargetos būstą negu valstybinę įstaigą.
Ką gali galvoti apie tai už menką atlyginimą dirbantys žemesnio rango pareigūnai?
Dabar Lietuvos policijoje sklando supuvusio kiaušinio kvapas, kuris įspėja – netrukus gali įvykti ugnikalnio išsiveržimas.