Iš daugybės Biržų žydų liko vos vienas

Prie Biržų rajono Pakamponių kaime, masinių žydų žudynių vietoje, pastatyto paminklo dažnai ateina pagyvenęs inteligentiškos išvaizdos vyras. Jis čia atneša gėlių, norėdamas pagerbti nacių nužudytus Biržų žydus.

Tai kažkada buvusios nepaprastai gausios Biržų žydų bendruomenės narys – 81 metų Šeftelis Leidas Melamedas.

Garbaus amžiaus vyriškis dabar likęs vienintelis žydas Biržuose.

Daug jo tautiečių jau išmirė, kiti išvyko į Izraelį ar išsiblaškė po visą pasaulį. Tačiau didžiąją dalį biržiečių žydų tragiška lemtis ištiko Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

Pakamponyse, netoli Astravo, 1941 metų rugpjūčio mėnesį vokiečiai sušaudė 2400 žydų tautybės Biržų gyventojų. Š.Melamedas ir jo vyresnysis brolis išvengė žūties, nes tuo metu buvo pasitraukę į Rusiją.

Toje vietoje buvo sušaudyti ir bendrame kape palaidoti Š.Melamedo motina Pajė, tėvas Peisachas bei vos septynerių metų sulaukęs jo brolis Hirša.

Visą savo gyvenimą pragyvenęs gimtajame mieste, sovietmečiu dirbęs vadovo darbą Biržų duonos kepykloje bei tuometėje tarpkolūkinėje valdyboje, gerai vyresnės kartos biržiečiams pažįstamas Š.Melamedas taip ir nepadarė to, apie ką svajoja dažnas jo tautietis, – nenuvažiavo į šventą kiekvienam žydui vietą – Izraelį.

„Dukra Leta man jau ne kartą siūlė kartu važiuoti paviešėti į Izraelį, tačiau taip susiklostydavo aplinkybės, kad negalėdavome išvykti.

Gal ir gerai, kad taip yra. Ne vienas mano pažįstamas, išvažiavęs gyventi į Izraelį, netrukus mirė. Kartais pagalvoju, kad ir mane gali ištikti draugų likimas“, – „Panevėžio rytui“ sakė Š.Melamedas.

Ramų pensininko gyvenimą dabar gyvenantis Š.Melamedas retkarčiais sulaukia užsienyje gyvenančių tautiečių skambučių su prašymais juos lydėti ekskursijose po Biržus. Daugiausia skambina vyresnės kartos žydai, norintys aplankyti savo gimtinę ar protėvių miestą.

Biržietis prisimena, jog Lietuvai atkūrus nepriklausomybę net keletą kartų per savaitę į jo kiemą sugužėdavo keliolikos žmonių grupės.

„Vis daugiau mano kartos pažįstamų miršta, o jaunimas nebejaučia sentimentų savo protėvių gimtinei. Ateis laikas, kai mano karta visai išeis užmarštin“, – liūdnai kalba Š.Melamedas.

Vyriškis, jo artimieji ir retkarčiais atvykstantys iš užsienio svečiai yra vieninteliai, kurie prisimena, kad Pakamponyse yra memorialas sušaudytiems žydams. Š.Melamedą liūdina ir tai, jog ši vieta nesulaukia ir Biržų rajono valdžios dėmesio.

Jei ne lemtingas atsitiktinumas, 1941 metais Š.Melamedą būtų ištikusi tūkstančių jo tautiečių likimas – jis greičiausiai būtų buvęs sušaudytas kartu su kitais Biržų žydais.

Birželio pradžioje, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sovietai ėmė vykdyti mobilizaciją. Į kariuomenę buvo pašauktas ir 18-metis Šeftelio brolis Šolomas.

Po kelių dienų tėvai Šeftelio paprašė sužinoti, kaip sekasi broliui.

Šefteliui nuėjus į karinį komisariatą, grupė biržiečių jau ruošėsi išvažiuoti į Rusiją. 15-metį vaikiną sunkvežimyje sėdėjęs brolis įtraukė į mašiną ir jis išvažiavo kartu su visais. Namus biržietis paliko taip, kaip stovi, – su sandalais ir lengva vasariška apranga.

Kartu su jais išvažiavo nemažai Biržų žydų jaunimo.

„Tuo metu niekas nebesiklausė jokių paaiškinimų: juk prasidėjo karas ir visų galvos buvo užimtos tik tuo, kaip išsigelbėti“, – prisimena biržietis.

Tą dieną jis paskutinį kartą matė savo artimuosius gyvus – su jais netgi neteko atsisveikinti.

Š.Melamedas ir jo brolis buvo nuvežti į Rusijos gilumą, už Baškirijos. Ten kurį dirbo kolūkyje. Broliui išėjus į frontą su 16-ąja lietuviškąja divizija, Š.Melamedas įstojo į Kuibyševo lietuvių amatų mokyklą. Vėliau jam teko dirbti lėktuvų gamykloje.

Apie savo artimųjų likimą Š.Melamedas sužinojo tik grįžęs į Biržus 1945 metų sausio mėnesį. Šeimos namų miesto centre jis neberado – jie buvo sugriauti per karą. Vienintelis dalykas, kurį pamatė jaunuolis, – tai buvusio kambario vietoje stovintis kaminas, visa kita buvo išdaužyta.

Netrukus Š.Melamedas aplankė savo tėvų amžinojo poilsio vietą. Ten dar nebuvo supiltas netgi kapas – matėsi iškasti ir žemėmis užpilti grioviai.

Šeftelis susitiko su visą karą nematytu broliu Šolomu. Šis jau buvo grįžęs iš fronto į Biržus.

Vėliau Š.Melamedas sužinojo, kad prasidėjus karui jo tėvai bandė bėgti iš Biržų, tačiau jų vežimą netoli Rokiškio sustabdė vokiečių kariuomenė ir sugrąžino atgal.

Š.Melamedo tėvai turėjo namą pačiame miesto centre. Tėvas vertėsi smulkia prekyba – dažnai važiuodavo į Rygą, ten pirkdavo žuvies ir vėliau ją pardavinėdavo Biržuose.

Arba pavasarį nusipirkdavo sodą, o rudenį, nuėmęs ir pardavęs derlių, jį parduodavo. Dirbo jis ir odos dirbtuvių sandėlyje.

Motina, kaip ir daugelis žydų tautybės moterų, niekur nedirbo, tik rūpinosi namais bei vaikais.

Šypsodamasis Š.Melamedas sakė, jog tėvo pareiga buvo aprūpinti šeimą, kad jai nieko netrūktų, tačiau namuose buvo motinos valdžia.

Melamedų šeimoje buvo griežtai laikomasi žydiškų tradicijų, bet sūnūs priešinosi tautos papročiams.

Pasak Š.Melamedo, ypač liberaliai į tradicijas žiūrėjo jo vyresnis brolis Šolomas. Jis net buvo įstojęs į komjaunimą. Tuo tarpu tėvas buvo nepaprastai religingas – kasdien eidavo į sinagogą.

„Brolis tikrai aklai netikėjo komjaunuoliškomis idėjomis. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje visoje Europoje buvo kalbama apie karą – tokios žinios neaplenkė ir mūsų. Brolis į komjaunimą stojo tikėdamasis išgyventi, nes jau buvo žinoma, kad Hitleris Europoje naikina žydus“, – prisimena Š.Melamedas.

Biržietis neslepia nuo brolio, kuris jam buvo didelis autoritetas, taip pat užsikrėtęs liberaliomis pažiūromis.

Kartą pamokytas brolio Šeftelis sinagogoje po maldos neatsistojo, kaip buvo reikalaujama. Supykęs dėl tokio elgesio tėvas jam užplojo ir išvarė iš maldos namų.

Pasak Š.Melamedo, taip elgtis Biržų žydų jaunimui nebuvo būdinga, kiti klausė tėvų ir laikėsi tradicijų. Jis neslėpė, jog tėvai dėl tokio vaikų požiūrio labai sielojosi.

Nors žydų bendruomenės tradicijos labai skyrėsi nuo lietuviškų, su lietuviukais žydų vaikai sutardavo.

„Kaip ir visi pasimušdavome ir vėl susitaikydavome, tačiau taip atsitikdavo tikrai ne dėl tautinių skirtumų“, – prisimena Š.Melamedas.

Kai kurie kaimynystėje gyvenantys lietuviai netgi mokėjo jidiš kalbą.

Šventą žydams dieną – šabą, kai būdavo griežtai draudžiama dirbti kad ir menkiausius darbus, pakūrenti krosnies bei pagelbėti namų ruošoje ateidavo pažįstama lietuvė.

Sunkiai įsivaizduojamas dalykas tais laikais buvo vedybos su kitataučiu ar kitataute. Tokių atvejų pasitaikydavo itin retai – žydų bendruomenės buvo labai uždaros.

Š.Melamedas sakė, jog po karo vienu momentu galėjo laisvai išvažiuoti į Izraelį, tačiau nuo to žingsnio jį sulaikė vedybos.

Jau dirbdamas Biržų duonos kepykloje, vyras susipažino su lietuvaite Genute ir su ja sukūrė šeimą. Pora neseniai atšventė vedybų 55 metų sukaktį. Lietuvę buvo vedęs ir dabar jau miręs Š.Melamedo brolis.

Š.Melamedo šeimai praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo iškilęs pavojus.

Kai Maskvoje buvo nagrinėjama garsi byla, kurioje keli žydų tautybės gydytojai buvo kaltinami diktatoriaus Stalino nuodijimu, Š.Melamedas sužinojo, jog ruošiamasi Sovietų Sąjungą išvalyti nuo šios tautos.

Melamedai netrukus būtų buvę išvežti į Sibirą. Tačiau viską pakeitė Stalino mirtis.

Š.Melamedas prisipažino, kad yra aistringas sporto, ypač krepšinio, aistruolis. Jaunystėje pats aktyviai sportavęs, jis ir dabar stengiasi nepraleisti nė vienerių krepšinio varžybų.

Prieš porą metų Š.Melamedui Vilniuje teko stebėti „Lietuvos ryto“ ir Tel Avivo „Maccabi“ (Izraelis) krepšininkų rungtynes. Paklaustas, kurią komandą palaikė, Š.Melamedas iš karto prisipažino, jog sirgo už lietuvius.

Tačiau jam svarbiausia ne tai, kuri komanda laimi, o gražus žaidimas.

Nebaigęs jokių rimtesnių mokslų vyras sakė mokęsis gyvenimo universitetuose. Visada nepaprastai viskuo domėjęsis – skaitęs knygas, laikraščius.

Seniai perėmusio lietuviškus papročius, lietuviškai išauklėjusio savo dvi dukras Š.Melamedo namuose galima rasti tik vieną su žydiškomis tradicijomis susijusį daiktą – velykinį paplotėlį macą. Šių paplotėlių jam kiekvienais metais atsiunčia Vilniaus žydų bendruomenė.

Tačiau Š.Melamedas savo tautos šaknų nepamiršta. Jis surinko daugybę medžiagos apie prieškario Biržų žydų gyvenimą, savo giminės istoriją.