Sukurta 10 naujų dainų, atsikūrimo koncertas birželio pabaigoje jau sugrotas bendrovės šventėje, o gerbėjų vaizduotę kaitinantis albumas turėtų dienos šviesą išvysti metų pabaigoje.
Solidų verslininko kostiumą su ekstravagantišku dainininko įvaizdžiu suderinti pasiryžęs 53 metų A.Kaušpėdas „Ekstrai“ net išdavė būsimąjį disko pavadinimą - „Ančių dainos“.
- Algirdai, ant sienos įrėmintas oficialus raštas, kuriuo viešoji įstaiga „Ančių ferma“ atkuria grupės „Antis“ veiklą. Data - 2006-ųjų gruodžio 1-oji. Kodėl būtent tada?
- Gruodžio 1 dieną atidarėme studiją, pradėjome repetuoti. Iki tol jau buvau parašęs visus dainų tekstus. O pats sumanymas atsikurti kilo prieš metus, per mano gimtadienį rugpjūčio mėnesį. Gyvenime, kuris mus supa, tikrai yra atsiradę daug naujo ir įdomaus, apie ką reikia kalbėti ir dainuoti.
- Tai yra kritikuoti?
- Mes ne kritikuojame, o bandome pokštauti aktualiomis ir žmonėms skaudžiomis temomis. Esame pirmiausia pokštininkai, visada tokie buvome. Kiekvienas sėkmingas pokštas turi tam tikrą „žinutę“, tai, kas norima juo pasakyti. Geras pokštas, kaip geras anekdotas, visuomet yra gilus. Per smulkmeną, juokingą buitinę situaciją pasižiūrime į tam tikrą reiškinį labai plačiai. Ta smulkmena - taškelis, dėmelė mūsų visuomenės gyvenime yra užuomina į didesnę problemą.
- Kurią dainą iš senojo „Anties“ repertuaro dabar laikote labiausiai vykusiu pokštu?
- Visos mūsų dainos susijusios su tam tikromis vertybėmis ar gyvenimo problemomis. Pavyzdžiui, daina „Zombiai“ žmonėms patinka, nes joje kalbama, kad reikia švariai gyventi. Dvasiškai švariai, reikia apsivalyti nuo visokių „roplių“, tokių dalykų, kurie visą laiką mus bando pavergti. Senais laikais tai buvo kaimynai iš Rytų, kurie priminė okupaciją, brutalumą, nešvarią komunistinę ideologiją. Šiais laikais atsirado kitų dalykų.
- Kokių „zombių“ reikia saugotis dabar?
- Dabartinis „zombis“ - labai spartus Lietuvos visuomenės buržuazėjimas. Tai didelė problema.
- Ką vadinate buržuazėjimu?
- Buržuazėjimas - kai visos aukštesnės vertybės yra paminamos dėl vartojimo, pasirodymo, pseudoelito ženklų, aksesuarų, vardan to viso „ciuciukų cirko“, kuris tampa nepelnytai ir kvailai svarbus.
- Bet juk muzika taip pat dažnai yra vartojimo objektas. „Zombius“ juk irgi pardavinėjote.
- Ne, mes niekada iš muzikos negyvenome. Tai buvo mūsų pomėgis. Mes tai darome tikrai ne dėl pinigų, o dėl to, kad mums to reikia.
- Eilutės iš naujos jūsų dainos „Buržujus“: „Ir pagaliau, ir pagaliau, ir pagaliau aš gyvenu kaip Vakarų buržujus, gurkšnoju viskį, kviečiuosi picą į namus. Virš stalo kabo krištolinis abažūras, juodi rotveileriai bėgioja po namus“. Argi blogai užsisakyti į namus picą?
- Visa tai yra gerai. Blogai, jeigu nebelieka jokių kitų, aukštesnių, tikslų, tik vartojimas. Nebematome reikalo dvasiškai tobulėti, skaityti knygų, žiūrėti normalių kino filmų. Norėčiau pabrėžti, kad rašau apie save, o jeigu kas nors kitas šiuos žodžius sau pritaikys, susimąstys, - tai tik į naudą.
Buržuazėju aš. Prisipažįstu, kad aš esu kaltas, o ne kas nors kitas. Tai mano savikritika. Esu turtingas, turiu kelias įmones, puikius namus, daug keliauju. Kiti grupės nariai taip pat gerai gyvena, visi yra direktoriai. Tiesa, mes kol kas labai daug dirbame.
- „Dėmė“ - daina apie tai, kaip herojus, grįždamas namo paryčiais, išsitepė savo baltą šventinį kostiumą. „Dėmė, didelė dėmė. Grėsmė reputacijai, grėsmė“. Ar neturėjote čia omenyje ko nors daugiau, ne tik save?
- Žinoma, turėjau. Tokia ta „Antis“ - per mažą įvykį sukuriame didelį apibendrinimą. Daina dviprasmiška, turi būti suprantama ne vien tiesiogiai. Nėra nė vieno politiko be dėmės. Yra nusikaltimas, yra bausmė. Bet ar ta dėmė tikrai yra nusikaltimas? Kodėl žmonės taip vienas kitą puola? Kodėl taip populiaru visiems visus kritikuoti?
Kita vertus, kodėl taip norisi su baltu kostiumu vaikščioti, ir dar paryčiais? Ar ne geriau vilkėti dėmėtą kareivišką kostiumą neapsimetant švaresniam, nei esi? Neteisingai elgiasi ir tas, kuris susipurvino, bet neteisingas, perdėtas ir bausti norinčios visuomenės atsakas.
- Anksčiau „Antis“ labiau orientavosi į jaunimo problemas. Pavyzdžiui, daina apie Martyną.
- O apie ką ta daina? „Kažkas atsitiko, mergaitė supyko. Per vidurį kino paliko vaikiną. Vaikinas Martynas per vidurį kino mergaitę prie durų stabdyti mėgino“. Daina lyg ir apie jaunų žmonių problemas. Bet jos esmė - žodžiai „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“. Kaip tai ne man? Kas sovietinėje sistemoje išdrįso pasakyti, kad kas nors ne man? Niekas to nepripažindavo, sakė - viskas tau, tavo gerovei. Nors tai buvo netiesa. Realus gyvenimas visada buvo kitoks, nei jį piešdavo sovietų ideologai. Ir šiais laikais nedaug kas šioje srityje pasikeitė.
- Vadinasi, meno užduotis ir sovietiniais, ir dabartiniais laikais yra panaši?
- Meno užduotis - vienus truputį „pasodinti“, o kitus „pakelti“. Vieni turi pagaliau liautis ką nors gadinę, kiti pradėti ką nors kurti. Visi menininkai sovietiniais laikais buvo labai gerbiami - ir poetai, ir muzikantai, ir teatralai. Žmonės mene ieškojo atsakymų į savo klausimus. Menininkai Ezopo kalba, netiesiogiai, tai spektakliu, tai koncertu, tai paveikslu išreiškė, ką mes darysime, kokiu keliu eisime, kokios mūsų vertybės.
O dabar mes nebežinome, ką pirkti prekybos centre, nes viskas nusibodo.
Nebežinome, kur važiuoti atostogauti, nes visur jau buvome. Nebežinome, kokį automobilį pirkti, nes visi jau nebeįdomūs. Tad prieiname prie kitos krizės. Vartojimą lydi nuobodulys, pasikartojančias šventes - rutina. Ir kyla klausimas - o kas toliau? Juk kažkada rėkėme nuo scenos: „Darbo duokit, duokite darbo - noriu „Panasonic'o“ ir „Sharp'o“. O dabar juos jau nusipirkome.
- Ir kas gi toliau?
- O toliau reikia pagaliau nustoti per daug žavėtis visais tais dalykais, kurių anuomet buvai išalkęs, ir pradėti subalansuotą gyvenimą. Nustoti rėkauti, plėšytis, pykti, pradėti dalytis vieniems su kitais, padėti vieni kitiems. Turi prasidėti teigiamas tautos vystymosi laikotarpis.
- Nauja daina „Senelis“: „Mielas senukas apsiseilėjęs glosto berniuką. Gal senis gėjus?“ Ką norima pasakyti šia provokacija?
- Žmonės juokingai atrodo nemokėdami atvirai reikšti gerų jausmų. Iš karto pradedama įtarti ką nors bloga. Daugeliui mūsų būdingas urvinis konservatyvumas, uždarumas. Man nesuprantama: eini kurorte, pavyzdžiui, Palangoje. Priešais ateina nepažįstami žmonės, tu su jais pasisveikini. O jie žiūri nustebę, išsigandę. Man atrodo, tiek ledo, kiek yra dabar, tarp lietuvių anksčiau nebuvo.
- Taigi visos dainos - paslėptos provokacijos?
- Kodėl? Pavyzdžiui, „Auksinis Buda“ - daina be jokio pokšto. Ji apie tai, kaip herojus, nuvykęs į Briuselį, vienoje antikvarinių daiktų parduotuvėlėje rado liūdną auksinį dievuką. Dievukas jam sukėlė tiek prieštaringų emocijų, kad herojus išpirko jį iš nelaisvės, parsivežė namo ir jie ilgai bei laimingai gyveno.
- Tačiau Buda, kažkas šventa, buvo perkamas.
- Tai mūsų pasirinkimo laisvė. Už tuos pačius pinigus gali nusipirkti dalyką, kuris yra labiau dvasiškas nei vartotojiškas. Įsigyti meno kūrinį, nuvažiuoti į Nepalą ar kalnus, susipažinti su kitomis kultūromis, plėsti savo akiratį.
- Jeigu visur dainuojate apie save, tai ir auksinį Budą turite?
- Taip, turiu. Pirkau Briuselyje, viskas tiesa. Labai liūdno, bet šviesaus veido jaunuolis. Jame tikrai nėra kančios, vien gerumas.
- Dainos jau sukurtos, buvo ir koncertas. O kaip dėl įrašų?
- Dar ne visos dainos pabaigtos. Gal bus jų dvylika, gal penkiolika - šiuo metu yra dešimt. Tebevyksta kūryba. Korporacijos šventėje užlipome į sceną tik norėdami pamaloninti savo draugus ir klientus. Tačiau dar tikrai nesame suformavę savo koncertinio įvaizdžio.
Tik viena aišku - iki Naujųjų metų norėtume įrašyti savo albumą. Turiu didelę svajonę - kitais metais sukurti ką nors panašaus į roko miuziklą, kuriame skambėtų ir senų, ir naujų dainų. Norisi, kad tai būtų logiškas rinkinys, sujungtas vieno scenarijaus, vienos idėjos. Toks spektaklis būtų rodomas teatre, žmonėms sėdint, o ne stumdantis, kaip įprasta roko koncerte, keliskart per mėnesį, ir tas projektas galėtų trukti keletą mėnesių.
- Koks jausmas po nemažo laiko tarpo vėl užlipti į sceną?
- Kai susikvieti 300 svečių, niekas neperka į koncertą bilieto - suprantama, kad jų požiūris į tave labai palankus. Dėl to mus visi priėmė labai gražiai, nekritiškai, labai šiltai. Nepakartojamas jausmas, kai matai tas akis, kai matai tą reakciją, kai žmonės šypsosi, susižvalgo, pasikužda. Patyriau tikrą katarsį.
O yra buvę visokių koncertų. Esame susidūrę ir su tokia auditorija, kuri mūsų visiškai nesuprato, žiūrėjo kaip į ateivius iš kosmoso - žinoma, tai vyko ne Vilniuje ar Kaune.
Naujoji programa yra griežtesnė nei senosios dainos, skambėjimas artimesnis rokui. Dainos sudėtingesnės nei anksčiau.
- Ar tai reiškia, kad pasikeitė jūsų muzikinis skonis?
- Mes esame roko gerbėjai, pasiilgę tikro gitarinio skambesio, nežavi prognozuojamos, nesudėtingos popdainų melodijos. Galbūt todėl, kad tas kontekstas, kuris mus supa, yra pernelyg minkštas.