Prisiminkime F.Dostojevskio sukurtą Didžiojo inkvizitoriaus personažą. Į Didžiojo inkvizitoriaus laužais užkurtą Ispaniją ateina pats Viešpats. Jį suima, kad vėl nepadarytų klaidos, t.y. duotų žmonėms laisvę.
Didysis inkvizitorius išaiškina Viešpaties klaidą: laisvė padaro žmones nelaimingais. Mat Tiesa padaro žmogų laisvu, o laisvė atneša akistatos su Tiesa ir savimi problemą. Žmonės laimingi tik tuomet, kai jiems nereikia spręsti Tiesos klausimo; nereikia būti atsakingais už pačius save, nereikia būti savimi. Taigi Didysis inkvizitorius taiso šią Viešpaties padarytą klaidą: įkala Tiesą, kad Tiesa ir laisvė nebebūtų žmonių problema.
Tad kokia yra apaštalo Pauliaus kvietimo „būti laisvais“ prasmė? Kas yra žmonių laisvė?
„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!
Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje” (Gal 5,14-18).
Laivė yra kūnu ir siela suklusti ir paklusti Dievui. Tuo tarpu nelaisvė yra paklusti akliems prigimtiniams įgeidžiams. Taigi krikščionių laisvė atsiremia į sugebėjimą nesivadovauti prigimtiniais ir įgytais įgeidžiai ir leistis būti Dvasios vedamam.
Žmogui yra prigimtinga išgyventi gėrio pilnatvę. Pagaliau jis pats yra Kūrėjo sukurtas gėris. Štai čia ir glūdi laisvės esmė: kūrinys negali „būti savimi“, vadinasi, laisvas, jei kūrinys nepasirenka Kūrėjo savo tapatybės pamatu, t.y. kūrinio aukščiausiuoju gėriu. „Būti savimi“ reiškia „būti su Kūrėju“, būti panašiu į gėrį kuriantį ir jį dalijantį Dievą. Žmogaus gėrį pagrindžia tik pastarajam gyvastį dovanojantis Kūrėjas. Gėris yra Kūrėjo dovana. Iš savęs žmogus tėra niekas - nepriklausomai nuo Kūrėjo savojo gėrio žmogus neturi. Nes žmogus nėra savo gyvasties savininkas. Žmogaus gėris yra tikslingas amžinai tveriančios gyvasties siekimas.
Kiek žmogus - sąmoningas kūrinys - gilina santykį su Dievu Kūrėju, tiek žmogus ir tvirtinasi Gėryje ir žmogiškajame tapatume. Kuo labiau mylinčiu atsidavimu kūrinys įsisavina Kūrėją, tuo labiau kūrinys yra įtvirtinamas Kūrėjo dovanojamoje ir amžinai tveriančioje gyvastyje.
Tačiau, jeigu žmogui yra prigimtinga siekti gėrio, kodėl įgimtos ir pasitenkinimo gėrio siekiančios „kūno aistros“veda į nelaisvę? Psichinio impulso apspręsta maloni būsena nėra tveriantis su Dievo amžinatvę susitaikiusios žmogaus prigimties gėris. Nuodemės pažeistos žmogaus prigimties nulemtas pasitenkinimas tėra laikina gėrio iliuzija.
Tokio „gėrio“ siekiantis žmogus yra priverstas nuolat kaupti malonumą stimuliuojančius veiksnius. Žmogus tampa įnorių įkaitu; jis pats nebesprendžia, nuolat ieško reklamos ir supratingų prodiuserių jam siūlomų gero gyvenimo sprendimų, tam tikros psichinės „viagros“.
Akivaizdžiai ir betarpiškai patiriamas malonumas yra neišvengiamas gėrio įrodymas. Tačiau tai – visuotinė vergystės medžiagiškajai apčiuopiamybei forma. Žmonės noriai vergauja, nes jiems tiesiog malonu. Ir niekas jokių klausimų ar problemų nekelia – tik dėl „viagros“ stygiaus. Štai – didžioji problema. O, aišku, didžiausia „viagra“ yra valdžios „gėrio“ turėjimas. Mat turėti valdžią kitiems, spręsti už kitus bei patirti kitų priklausomumą reiškia išgyventi save kaip būtiną kitiems gėrį, būtent, save kaip gėrį ir kaip dievą.
Taip, pasitenkinimo godulio spiriami, ir susiburia apakusių būtybių kaimenės (aptartaja prasme – žmonės), kurios tenkina save, tenkinasi tarpusavyje, o gudresnieji – tenkinasi ir kitais: „jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5,15).
Kartais net ir Dievas aplenkia tokius sambūrius.
„Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą” (Lk9,51-56).
Dievas iki šiol vaikšto per kaimus ir ieško užuovėjos. Nelygu, kas juose gyvena: būtybės ar žmonės. Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9,58).
Įdomu, ar Dievas užeina ir į mūsų, Lietuvos katalikiškąjį „kaimą“? Įdomu dėl to, kad gali būti, kad ir ne ... nesame tuo tikri ...
Kartais atrodo, kad ir Lietuva tėra tik būtybių kaimenė, kuria smagiai tenkinasi vien valdžios „viagra“ įgalus ir amžinai neįgalumo pašalpai save įgalinantis gudrusis paukštynas.
Teneaplenkia mus Viešpats. Neduok, Dieve.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis. Daugiau informacijos: https://www.fsf.vu.lt/