Lrytas.lt su profesoriumi kalbėjosi apie Lietuvos gyventojų požiūrį į žydų kultūros paveldą, jo būklę mūsų šalyje ir Austrijos patirtį.
* * *
- Pakeliavote po Lietuvą. Kokie jūsų įspūdžiai? Ar pakankamai dėmesio Lietuva skiria žydų paveldui?
- Iš tiesų kelias dienas keliavau po Lietuvą. Pamačiau, kad turite labai daug išskirtinių vietų. Tačiau dėl jūsų požiūrio į paveldą yra šiokių tokių kabliukų. Visuomenė turėtų svarstyti, kaip jį išsaugoti. Mano nuomone, dabar tam neskiriama pakankamai dėmesio.
Žydų paveldas Lietuvoje - labai išskirtinis. Jį išsaugoti, žinoma, yra ne tik lietuvių, bet ir visos Europos Sąjungos interesas. Apie jį būtina kalbėti, nes tai ne tik kultūros, bet ir tautos identiteto klausimas.
Europoje egzistuoja daug įvairių tikėjimų tradicijų: katalikiškoji, protestantiškoji, taip pat ir žydiškoji. Lietuvoje jos visos trys aktualios. Dėl to istorikai ir intelektualai turi dirbti, kad žmonės apie jas žinotų.
- Kuo požiūris į žydų paveldą Lietuvoje skiriasi nuo kitų Europos šalių? Kaip su juo elgiamasi jūsų namuose Austrijoje?
- Austrija taip pat turi paveldėjusi didžiulį žydų kultūros palikimą. Taip, buvo nacizmas, tačiau Vokietijoje ir Austrijoje nebuvo komunizmo. Dėl to Austrija žydų paveldo išlikimo reikalais pradėjo rūpintis paskutiniaisiais praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio metais. Vokietija - dar anksčiau.
Žydų bendruomenių buvimas šalia Austrijoje, kaip ir Lietuvoje, labai juntamas. Bet požiūris į išsaugojimą skiriasi. Man susidarė įspūdis, kad žmonės Lietuvoje nesuvokia, jog gyvena taip arti istorinę reikšmę turinčių žydų bendruomenių centrų.
Manau, kad į žydų paveldo išsaugojimo reikalą reikėtų žiūrėti siejant jį su visos tautos istorija ir identitetu. Lietuva apskritai savo istorijai turėtų skirti daugiau dėmesio. Juk žydai ilgą laiką gyveno šalia lietuvių.
- Iš ko susidarė toks įspūdis, kad į žydų paveldą Lietuvoje žiūrima pro pirštus?
- Kaip pavyzdį galiu pateikti Telšių žydų kapines, kurias aplankiau savo viešnagės Lietuvoje metu. Telšių žydų kapines, kaip suprantu, globoja valstybė, tačiau jomis rūpinamasi nepakankamai. Jos neprižiūrimos, baigia sugriūti. Senieji antkapiai tuoj subyrės, o užrašai sutrupės. Daug kur mėtosi šiukšlės. Jaunimas vaikšto po tas kapines ir nesuvokia tos vietos istorinės svarbos.
Manau, kad būtina pagalbon pasitelkti švietimą. Jauni žmonės turi žinoti, kad jie vaikščioja po žydų kapines. Tai yra labai svarbu žydų tautybės žmonėms.
- Ar tokių problemų nekyla Austrijoje?
- Žinoma, analogiškų problemų, kai nepakankamai prižiūrimi istoriniai objektai, iškyla ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, taip pat kitose vietose. Vienoje taip buvo prieš 15 ar 20 metų.
Bet tokias problemas galima spręsti. Pavyzdžiui, įtraukti tarptautinę žydų bendruomenę į kapinių sutvarkymą. Esu įsitikinęs, kad jie norėtų tai padaryti, tik jiems reikia paramos.
Štai Austrijoje dabar turime sparčiai augančias žydų bendruomenes, kurios pasirūpina savo architektūrinio paveldo objektais. Žydai tai daro labai noriai. Lietuvai irgi turėtų būti svarbu, kad žydai atvyktų ir gyventų čia.
- Ar tai vis dar įmanoma po to, kas atsitiko Antrojo pasaulinio karo metais?
- Pastebėjau vieną labai įdomų istorinį aspektą: žydai beveik visada koncentravosi tose vietose, kur gyvena katalikai. Patys didžiausi žydų centrai buvo šalia katalikų, o ne šalia protestantų. Tai – labai įdomu.
Katalikybė Lietuvoje turi labai svarbią reikšmę. Nuvažiavęs į Vilnių, nepajėgiau suskaičiuoti visų bažnyčių. Pamačiau labai daug gražių pastatų ir kultūros. Iš kur visa tai? Tradicija! Tačiau tam, kad ji pasiektų žmonių širdis, reikalingas įdirbis. Tiesa, Vilniuje pasigedau varpų skambėjimo. Europos miestams varpai suteikia išskirtinę aurą, žadina atmintį.
Katalikų ir žydų tradicijos - panašios. Katalikiškos tradicijos objektai yra įtraukti į kultūrinės apsaugos sąrašą ir yra saugojami bei puoselėjami. Reikėtų ir su žydų paveldu taip elgtis. Reikia investuoti pinigų, užmegzti kontaktus su kitomis šalimis ir miestais. Lietuva taptų patrauklesnė pasauliui.
Per viešnagę aptikau vieną labai įdomų dalyką. Sąsajas tarp Linco ir Vilniaus. Lince gyveno karmelitų vienuolis iš Vilniaus Rapolas Kalinauskas, beje, ne taip seniai paskelbtas šventuoju. O juk šie miestai 2009 metais taps Europos kultūros sostine. Įdomios sąsajos, tiesa? Tokius dalykus reikia tyrinėti ir skelbti. Taip prasideda bendradarbiavimas.
- Kodėl jūs susidomėjote Senuoju Testamentu ir judaizmu?
- Tai mano šeimos istorijos dalykai. Nors mano šeima – katalikai, tačiau joje buvo ir žydų, kurie atsivertė į katalikybę. Tai man buvo įdomu. Be to, aš norėjau pagilinti savo supratimą apie katalikų tikėjimą. Galima teigti, kad smalsumas atrasti tikrąją krikščionybę mane privertė domėtis žydų tradicijomis. Tai vienintelis būdas geriau suprasti krikščionybę. Juk Senasis Testamentas – labai svarbus. Aš norėjau į visa tai įsigilinti.
Vilnius, Lietuva turėtų plėtoti kontaktus su Izraeliu. Istorinė atmintis praturtina. O jeigu kalbėtume apie antisemitizmą, aš manau, kad svarbus tokios problemos sprendimas galimas per gilinimąsi į žydų religiją per krikščioniškąją prizmę. Juk krikščionybė yra Izraelio tikėjimo vaisius.
Vienoje taip pat yra daug žydų. Žydų bendruomenės auga: daug žydų čia atvyksta iš Rytų Europos, Amerikos. Valstybė į žydus žiūri teigiamai. Turime ir ortodoksų, ir liberalių žydų gimnazijų. Dabar žydams palankus metas Austrijoje.
- Ką konkrečiai siūlytumėte padaryti?
- Pagalvokite apie Telšių ješivą – aukštąją rabinų mokyklą. Prieš karą joje mokėsi 500 žmonių iš įvairių pasaulio šalių! O tas faktas, kad šalia jos buvo įsteigta mergaičių gimnazija, kurioje buvo mokoma hebrajų kalba, liudija, kad buvo numatyta ateities vizija – žydų valstybės sukūrimas. Iš Telšių ješivos kilę žydų veikėjai prisidėjo prie svarbių istorijos įvykių. Telšių ješiva yra garsi žydų studijų vieta Klivlende, Čikagoje ir Niujorke, o apleistose šio miesto žydų kapinėse ilsisi garsių šios tautos žmonių palaikai.
Pažadinkite šią atmintį, suruoškite konferenciją, surenkite renginių – tai bus svarus darbas kultūros labui.