Tokiu būdu Lietuvoje švenčiame ir didžiojo asketo, paskutinio Izraelio pranašo Jono Krikštytojo vardu pavadintą šventę. Nenuostabu, kad mažai žinome, ką švenčiame (juk švenčiame, ir to pakanka!). Liturginio kalendoriaus iškilmė tapo „liaudiškai“ ir neatpažįstamai perkeista. Mūsų valstybininkai irgi mąsto liaudiškai: priprato tauta švęsti, tai lai ir švenčia! Juk kokia kita jonų ir janinų šventės prasmė?! Tiesa, dar autentiškai „liaudiškos“ religijos atstovai pasibėginėja po pieveles, per laužus (aišku, kol dar pastovi) pašokinėja.
Tačiau ne sarkazmu plyšoti, bet į Dievo Žodį derėtų atsikreipti. Juk mūsų užduotis yra ne eilinį kartą eiliniam laike paraudoti, bet sūdyti Tėvynę Viešpaties druska, idant Jo šviesa nušvistų mūsų tamsoje.
„Pašalinęs Saulių, jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai. Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: „Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“. Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai jums atsiųstas šis išganymo žodis“ (Apd 13,22-26).
Izraelio kilmė ir istorija yra tikslinga. Iki šiol Dievo išrinktoji tauta laukia Mesijo. Tuo tarpu Mesijo sėkla krito ir į pagonių dirvą, nes išrinktoji tauta jo neatpažino ir išsižadėjo. Dievo valia ir Mesijo atnešta malone mes, pagonys, tapome įskiepyti į išrinktosios tautos garbę. Tuo tarpu Jonas Krikštytojas buvo paskutinis pranašas, kuris betarpiškai paskelbė Izraeliui Mesijo atėjimą.
Kokia nuostabi yra šventoji istorija! Ir dėkui Dievui, kad mes, Lietuva kaip valstybė - t.y. save išlaikanti, arba suvereni, nacija - tapome įskiepyta į šventąją Dievo istoriją žemėje. Žmonių ir jų darinių istorija yra tiek šventa, kiek ja yra liudijimas Dievo buvimas. Dievo privalu sąmoningai trokšti, kad mano ar kito žmogaus gyvenimas būtu persmelktas Šventąja Dievo Dvasia, sprendimus lydėtų Jo išmintis, o darbus – Jo galybė. Žydų tautos istorija yra šventa, nes ši tauta buvo Dievo kildinta, kad joje įvyktų Dievo Žodžios įsikūnijimas. Ir „Žodis Sūnus tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Mes, pagonys, dėka Dievo malonės ir apaštalų bei jų įpėdinių veikimo pažinome Kristų ir Jo Dvasios jėga tapome Jo įsikūnijimo misterijos dalininkais.
Taigi Dievo įsavinti pagonys tapo šventumo istorijoje nešėjais. Dievo kūno įsavintojos apaštalinės Banyčios (katalikai, ortodoksai) įgyvendina Dievo buvimą su mumis. Krikščionys išgyvena šventąją istoriją individualiai ir socialiai tiek, kiek juose pasireiškia Dievo atsiduodančios meilės Kryžius – tai, ką vadiname Kristaus mylinčiu asmeniu.
Taigi ar Lietuvos, katalikų krašto, istorija yra šventa? Atsakymas teorine prasme yra paprastas: tiek, kiek mūsų žemelėje yra meilės Dievui ir Jo veikimo; vadinasi, tiek, kiek mūsų žemelėje yra Kristaus Kryžiaus druskos – ne krikščioniškai pasaldintų pigių ir dažnai nemokšiškų paplepėjimų „apie religiją“, bet tikroviškai su Kristaus auka suvienytos asmeninės aukos.
Bažnyčios reitingai nebūtinai atspindi šventumo visuomenėje „kiekybę“. Imkime su nacionaliniu tapatybe susitapatinusią nacionalinę protestantų bažnyčią, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Padėtis tokia: reitingai aukšti, nes būti lojaliu piliečiu reiškia būti formaliu tos bažnyčios nariu ir mokėti valstybei „bažnytinį“ mokestį. Padėtis tokia: bažnyčios supasaulėjusios, lankomumas mažas, bažnyčių moralinis autoritetas ir įtaka itin žema.
O kokia gi šventumo padėtis yra katalikų Lietuvoje? Žinia, mūsų kraštas yra katalikybės dvasine prasme išmaitintas. Mes, t.y. mūsų kunigaikščiai, rinkosi tarp Bizantijos ir Romos. Pasirinkome Romą. Ir nacijos tolimesnė istorija yra persmelkta kovos už Dievo Žodžio su mumis buvimą apaštalinėje lotyniško ritualo Romos bažnyčioje. Nebūtų nutiestas VIA ROMANA mūsų šalyje, neturėtume ne tik lotyniškosios rašmenijos, ir kultūros, pvz., barokinio Vilniaus ar dangiško Pažaislio; bet, svarbiausia, visaverčio ir neišsenkančio Dvasios šaltinio.
O ką turime dabar? Moraliai nusivalkiojusių janių ir nusigėrusių puspročių jonelių nacijos šventę, kurią dosniai „laimina“ Lietuvos politikai? Dabar Lietuvos valstybės politika yra oportunistinė (t.y. remiasi „kam ko reikia“ principu), dažnai iš viso netikslinga nacionaliniu mastu. Partijos – irgi oportunistinės. O „tradicinės“ Lietuvai partijos, kurios turėtų sąmoningai atsiliepti į Bažnyčios socialinės doktrinos valią, tradiciškai nieko nenuveikdamos iki šiol sėkmingai plepa. Viena išvarža ir vien tik naudingos „garbės“ žodis. Kur yra valia būti nacija, kurios gerovę pagrindžia individo valia būti savimi ir siekti aukščiausio tikslo – Dievo įskiepyto prigimtinio asmens orumo? Kur nacijos tapatybę išreiškiantis tikslas?
Jonas Krikštytojas, nūdienos mastais matuojant, buvo politikas. Jo asketinis gyvenimas buvo reikalingas tam, kad geriau įsisavintų Dievo valią ir ją paskelbtų išrinktajai tautai - idant Izraelio politika išliktų šventa. Aišku, Jonas Krikštytojas yra pavyzdys ne per laužą šokinėjantiems janėms ir joneliams. Bet kilnioms moterims ir drąsiems vyrams, kurie stiebiasi būti savimi, idant ir nacija taptų savimi ir jos politika bei istorija sulygtų su šventa Dievo valia.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis.