Rado į praeitus amžius vedantį slenkstį

Neseniai „Panevėžio rytas“ rašė apie atrastus, kaip buvo spėjama, pačios pirmosios Panevėžio bažnyčios pamatus Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžoje.

Tada dar būta abejonių, bet pradėję didesnius kasinėjimus archeologai patvirtino, kad pats didžiausias rastas akmuo – iš seniausios miesto bažnyčios slenksčio.

Panevėžio kraštotyros muziejaus istorijos skyriaus vedėja archeologė Alfreda Petrulienė sakė galinti drąsiai patvirtinti, kad didžiulis granito riedulys buvęs prie bažnyčios slenksčio ir jį nugludinusios būtent tikinčiųjų kojos.

Jos nuomone, akmuo dabar guli ne savo vietoje. Prieš kelis dešimtmečius netoliese statant vaikų darželį buvo iškasta duobė ir į ją suversti statybvietėje rasti akmenys. Ten buvo įstumtas ir seniausios bažnyčios slenksčio akmuo.

„Turime svarbiausią miesto vietą. Dvasinė erdvė niekur nedingsta. Šis atrastas akmuo – labai reikšmingas radinys“, – teigė A.Petrulienė.

Seniausia miesto bažnyčia šiais metais švęs 500 metų jubiliejų. Prieš porą savaičių bendrovės „Panevėžio gatvės“ darbininkai, ruošdami aikštelę paminklui, kuris įamžins šią sukaktį, atrado akmenų sankaupą.

Jau tada kilo įtarimų, kad tai galėtų būti bažnyčios pamatai. Vieta buvo užkonservuota, o dabar prasidėjo archeologiniai kasinėjimai.

Toliau kasdami aplink atrastus akmenis darbininkai surado mirusiųjų kaulus. Atkasti net septyneri gerai išsilaikę žmonių griaučiai.

Archeologė A.Petrulienė sakė, kad tie palaikai iš pačių seniausių miesto kapinių, kurios juosė bažnyčią. Pagal to meto papročius žmonės buvo laidojami bažnyčios šventoriuje.

Pirmoji Panevėžio bažnyčia buvo pastatyta 1507 metais. Prie jos buvo pradėti laidoti mirusieji.

Pasak istorinių šaltinių, 1522 metais čia atvažiavęs bažnyčios vizitatorius jau rado aptvertą šventorių ir kapines.

Archeologei A.Petrulienei, atidžiai ištyrinėjusiai rastą akmenį, nekilo abejonių, kad tai slenksčio akmuo, nudilintas kojų.

Į pamatus dedami medinių bažnyčių akmenys būdavo gerokai mažesni – 50-60 centimetrų skersmens.

Tačiau, pasak jos, iš pradžių dar patikrinusi ir tą versiją, kad granito riedulys galėjo būti naudojamas kaip tabernakulio akmuo – altorius. Tačiau po kruopštaus apžiūrėjimo ir matavimų ši hipotezė atkrito.

A.Petrulienė sakė, kad to meto Lietuvos bažnyčiose altorius stovėdavo labiau šone, o svarbiausia vieta buvo skirta krikšto ceremonijai. Mat tuo metu kaimuose dar buvo gaji pagonybė.

Kapvietėse archeologė nerado jokių su krikščionybe susijusių relikvijų, pavyzdžiui, rožinių. Aptiktos tik karsto vinys.

Nežinoma, kaip vadinosi seniausia miesto bažnyčia. Tačiau jai nunykus dėl prastos priežiūros, 1636 metais ant senųjų pamatų buvo pastatyta antroji bažnyčia.

Pagal turimus duomenis, ji buvo vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos, vardu. Kraštotyros muziejuje saugomas dokumentas, kuris liudija, kad XVI amžiuje čia vykdavę dideli Mergelės Marijos atlaidai.

Turimi ir antrosios bažnyčios vidaus inventoriaus aprašai, kur teigiama, kad bažnyčioje buvęs stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, kuris dabar yra Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Aplink seniausią Panevėžio bažnyčią buvusiose kapinėse buvo laidojama iki XIX amžiaus vidurio. Pavienių palaidojimų būta ir XX amžiaus pradžioje.

Tuo metu akmeniniai kryžiai kapvietėse nebuvo statomi, o medinius kryželius senieji Senamiesčio gatvės gyventojai dar prisimena. Vėliau kapinės nunyko, o toje vietoje žmonės turėjo daržus.

Kai maždaug prieš 30 metų buvusių kapinių vietoje buvo pradėtas statyti vaikų darželis, rausdami žemę ekskavatoriai iškasė daugybę kaulų.

Tuomet kraštotyrininkai varstė aukštų valdininkų kabinetų duris, prašydami nedraskyti senųjų kapinių, tačiau į jų prašymus niekas nekreipė dėmesio.

Manoma, kad tomis vaikų darželio statybomis labiausiai rūpinęsis vienas tuometis „Ekrano“ gamyklos direktorius, kuris vėliau neteko tų pareigų ir savo gyvenimą baigė tragiškai – nusižudė.

Archeologė A.Petrulienė sakė mananti, kad kažkurioje vietoje netoli rastos akmenų sankaupos dar turėtų būti duobė, į kurią buvo suversti mirusiųjų palaikai.

Panevėžio miesto savivaldybės vyriausioji kultūros paveldo specialistė Loreta Paškevičienė, atradus akmenų sankaupą senosios bažnyčios vietoje, nuogąstavo, kad suradus mirusiųjų palaikus iškiltų daug problemų. Perlaidojimas pareikalautų didžiulių lėšų.

Dabar surasti palaidotų žmonių kaulai bus atiduoti į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologijos katedrą, kad juos ištirtų antropologai.

A.Petrulienė džiaugėsi, kad „Panevėžio gatvių“ darbininkai Ramūnas Kaminskas, Rimantas Matulevičius, Andrius Gruzdevas, vykdę kasinėjimus buvusios bažnyčios ir kapinių vietoje, dirbo labai nuoširdžiai nuo ryto iki vakaro.

Todėl tie darbai, kuriuos buvo planuota padaryti per dešimt dienų, buvo atlikti per kelias dienas.

Darbininkai kastuvais nukasė ten buvusį žemės kalnelį, todėl dabar visi atrasti palaikai atsidūrė tik per 50 centimetrų nuo žemės paviršiaus.

Maždaug penkių metrų ilgio ir panašaus pločio duobėje kraupokai atrodė šlaituose atsivėrusios žmonių kaukolės.

Rodydama mirusiojo blauzdikaulius archeologė pasakojo, kad tas žmogus buvęs galingas vyras.

„Neišsigandome radę griaučius. Žinojome, kad kasame buvusių kapinių vietoje. Todėl naktimis košmarų nesapnuojame“, – „Panevėžio rytui“ sakė darbininkas R.Kaminskas.

Jo kolega R.Matulevičius pasakojo, kad būdamas paauglys tris vasaras dirbo kartu su archeologais. Tada iškasė ir žmonių palaikų, ir arklių griaučių.

Seniausios bažnyčios slenksčio akmuo bus pastatytas šalia bažnyčios jubiliejų įamžinančio paminklo, kuriam vieta dabar ruošiama.

Pasak A.Petrulienės, gautos lėšos šiam projektui įgalins vėliau pratęsti darbus. Archeologė mano, kad tokią svarbią miesto istorinę vietą reikėtų sutvarkyti iš pagrindų.

Pasak jos, reikėtų nugriauti čia stovinčius pastatus, užsėti žolyte ir pastatyti atminimo ženklus, prieš tai ištyrinėjus tai, ką slepia žemė.

Kur stovėjo seniausia Panevėžio bažnyčia, dar tiksliai negalima pasakyti, tačiau žinomas plotas, kuriame ji buvo pastatyta ir kuriame buvo seniausios miesto kapinės.

Prieš tą vietą, kur numatyta pastatyti paminklinį akmenį bažnyčiai ir kapinėms įamžinti, kitoje gatvės pusėje stūkso paminklas, žymintis seniausią miesto vietą.

Ant paminklo iškalti žodžiai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos rašto, kuriuo didysis kunigaikštis dovanojo Ramygalos bažnyčiai žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių ir tarp Vilkotupio ežero bei Žurblio pievos tam, kad Ramygalos klebonas pastatytų ten bažnytėlę.

Žemės buvo dovanojamos su laukais, miškais, pievomis, vandenimis, žuvimis, žvėrimis, paukščiais, bitynais, malūnais.

Dovanotoje žemėje dešiniajame Nevėžio krante (netoli dabartinių Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžos) buvo pastatyta nedidelė medinė bažnyčia ir klebonija.

Priešais bažnyčią buvo turgaus aikštė, joje stovėjo karčema ir bravoras su pirtimi. Šiai gyvenvietei vėliau prigijo Senojo Panevėžio vardas.