Lietuvė gyvena Niujorke, kur ne tik pati treniruojasi, dalyvauja varžybose, bet ir treniruoja savo mokinius. Energija trykštanti 26 metų mergina suspėja ne tik į šokių treniruotes, bet pati kuria ir puošia drabužius sau, šokių partneriui ir kitiems šokėjams.
* * *
- Neseniai grįžote iš pasaulio čempionato, kuriame laimėjote antrą vietą 10 šokių kategorijoje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šokių kategorijas?
- Šiuo metu su partneriu Ghermanu Mustucu šokame 10 šokių, į kuriuos įeina penki Lotynų Amerikos ir penki standartiniai šokių stiliai. Labai daug porų pasirenka arba lotynų, arba standartinius šokius, nes tie stiliai yra gana skirtingi, be to, taip lengviau treniruotis.
Dažniausia stilių šokėjai pasirenka atsižvelgdami į savo kūno sudėjimą, charakterį. Mes su partneriu šokame abiem stiliais ir dažnai varžybose rungiamės su poromis, kurios šoka tik vienu iš stilių ir dar su poromis, kurios taip pat pasirinkę visus 10 šokių. Pasaulio čempionate Vokietijoje (Gera) užėmėme antrąją vietą 10 šokių kategorijoje. Į pasaulio čempionatus kiekviena šalis siunčia tik dvi geriausias poras.
- Jūs atstovaujate JAV. Jei atstovautumėte Lietuvai, tikriausiai būtų daug lengviau patekti į pasaulio čempionatus? Juk profesionaliai šokančių porų joje tikrai yra mažiau.
- Lietuvoje nėra nė vienos profesionalų poros, kuri šoktų 10 šokių kategorijoje. Amerikoje daug porų, šokančių profesionalų lygyje, o ypač Niujorke, kur iš viso pasaulio suvažiavę daug gerų šokėjų. Konkurencija labai didelė, o tai skatina progresą. Niekada Lietuvoje nebūčiau pasiekusi to, ką pasiekiau Amerikoje.
- Papasakokite, kaip pradėjote šokti?
- Vaikystėje svajojau šokti balete. Kai man buvo ketveri su puse, mama nuvedė į Klaipėdos pionierių rūmų šokių būrelį. Atsimenu, buvau gera šokėja, bet nepaklusni ir judri, todėl dažnai mane išvarydavo už durų, nes trukdydavau dirbti kitiems vaikams.
Vėliau laikraštyje mama rado skelbimą, kad vyksta priėmimas į „Žuvėdrą“ - taip patekau pas Skaistę ir Romaldą Idzelevičius. Ten šokau nuo šešerių iki trylikos metų.
Vėliau nusprendžiau, kad čia nematau savo ateities - juk ne paslaptis, kad tokie šokiai labai brangiai kainuoja, o mano tėvai neturėjo per daug pinigų...
(Čia įsiterpia Ivetos mama Anastazija Lukošienė: - Buvo ir taip, kad net teko parduoti automobilį. Važiavome į Kauną, ten išsirinkome suknelę, o kadangi atliekamų pinigų neturėjome, teko parduoti savo „Žiguli“. Ivetos tėvelis protestavo, bet galiausiai sutiko. Tada ta suknelė kainavo 800 dolerių, o tais laikais, kai Lietuva tik atgavo nepriklausomybę, tai buvo labai dideli pinigai...)
- Ar patikdavo treniruotis, nebūdavo per sunku?
- Idzelevičiai buvo labai griežti treneriai, todėl treniruotės būdavo nuobodžios ir sunkios. Man patikdavo draugai, patikdavo šokti, bet būdavo labai sunku treniruotis.
Treneriai visada kritikuodavo ir beveik niekada negirdavo. Man, vaikui, norėjosi pramogauti - kai draugai žiūrėdavo serialus, atostogaudavo, žaisdavo, aš turėdavau eiti į treniruotes. Norėjau mesti treniruotes, bet mama neleido. Dviejų dalykų man mama neleido daryti, tai kirpti savo ilgų plaukų ir mesti šokių...
Kai man buvo apie penkiolika metų, pradėjau mamai zyzti, kad noriu mesti pramoginius šokius, nes man neįdomu. Mamą „spaudė“ pinigai - tos treniruotės ir konkursai labai brangiai kainavo, todėl ji pasidavė. Bet be šokių „ištempiau“ gal tik kokius aštuonis mėnesius.
Pradėjau sapnuoti savo trenerę Idzelevičienę. Tai tapo nebepakenčiama, supratau, kad be šokių nebegaliu gyventi. Sugrįžau, galvojau, kad šoksiu tik savo malonumui, bet už savaitės pradėjau ieškoti šokių partnerio ir vėl pradėjau intensyviai treniruotis.
- Kaip atvažiavote į Ameriką?
- Pirmiausia į Ameriką išvažiavo mama. Po dviejų metų aš atvažiavau pas ją. Tada man buvo 17. Išvažiavau iš Lietuvos tik pabaigusi vienuoliktą klasę, vedama smalsumo ir norėdama aplankyti savo mamą. Daug rūbų su savimi nepasiėmiau, bet vieną šokių suknelę įsidėjau... Metus gyvenau kartu su mama Čikagoje. Ten pabaigiau vidurinę mokyklą, įstojau į koledžą. Visus metus, tik atvažiavusi į Ameriką, nešokau, išskyrus kelias pamokas vidurinėje mokykloje, kurios man buvo juokingos...
Studijuodama koledže gavau darbą kirpykloje, kurioje man už valandą mokėjo 4,25 dolerio. Vėl pradėjau sapnuoti savo trenerę Idzelevičienę. Po metų supratau, kad daugiau be šokių nebeištversiu. Laikraščiuose ieškojau skelbimų apie šokių studijas.
Kartą pamačiau, kad ieškomas šokių mokytojas. Nors niekada neplanavau būti šokių mokytoja, bet skelbimas mane sudomino, todėl paskambinau nurodytu telefonu. Savininkas pakvietė pokalbiui. Kai nuvažiavau, jis iš karto pasiūlė man darbą ir pažadėjo, kad mokės 50 dolerių už valandą. Aš iš karto sutikau. Pradėjau vesti grupines pamokas suaugusiems. Neturėjau trenerės patirties, bet man gerai sekėsi. Bedirbdama sužinojau, kad yra lenkas, kuris ieško šokių partnerės „lotynų“ šokiams. Aš su juo susipažinau ir kartu prašokome metus.
Paskui į Ameriką atvažiavo Artūras Narbutas, labai geras šokėjas iš Lietuvos. Jis buvo šokęs pas Norvaišas. Susipažinau su Artūru ir su juo pradėjau šokti „standartinius“ šokius. Vienu metu turėjau du šokių partnerius. Vėliau su Artūru pradėjome treniruotis 10 šokių kategorijoje, todėl mečiau lenką ir šokau tik su juo. Daug važinėjome po Ameriką, dalyvavome varžybose, treniravomės, bet po trejų metų išsiskyrėme. Iš karto pradėjau šokti su moldavu Gherman Mustuc profesionalų kategorijoje.
- Kodėl išsiskyrėte su Artūru?
- Buvo daug priežasčių, dėl kurių išsiskyrėme. Viena iš priežasčių - visada treniruodavomės tik dviese, nebūdavo kas mums pataria, kas stebi profesionalo akimis ir vertina. Šokių pasaulis labai skiriasi nuo kito darbo, nes du žmonės, kurie šoka kartu, turi labai sutarti. Tai sunkus grupinis darbas, dažnai tavo žingsniai priklauso nuo kito žmogaus. Mes su juo buvome ne tik šokių pora, bet ir draugai. Pagaliau pasidarė per daug sunku dirbti kartu. Mūsų charakteriai nesutapo, per daug būdavo trinties... Nors išsiskyrėme, bet likome labai geri draugai.
- Konkursai, suknelės, treniruotės labai daug kainuoja. Kaip užsidirbate pinigų, kad galėtumėte dalyvauti čempionatuose?
Kaip minėjau, mokiau šokti kitus ir gaudavau 50 dolerių už valandą, treniruojant vaikus - 15 dolerių už valandą. Kai vėliau su Ghermanu išvažiavome gyventi ir dirbti į Niujorką, dar šokome mėgėjų kategorijoje. Kadangi Amerikoje gerų šokėjų yra labai daug, jų darbas apmokamas atsižvelgiant į jų vardą ir pasiekimų lygį. Iš pradžių mus priėmė dirbti į studiją ir mokėjo po 20 dolerių už valandą.
Kai mes pradėjome daugiau treniruotis, mūsų pasiekimų lygis pradėjo augti, mes galėjome savo pamokas parduoti brangiau, taip pat atsirado daugiau mokinių. Dabar dirbu šokių studijose, Prinstono universitete dėstau šokių pamokas. Kai mes su partneriu iškovojome pasaulinių laimėjimų, už 45 minučių pamokas pradėjo mokėti 85 dolerius. Iš tų pinigų dar reikia susimokėti už salės nuomą. Tai kiek pinigų mes gauname.
Išleidžiame taip pat nemažai. Nuolat užsisakome pamokas ir mokame treneriams, kurie dažnai atvažiuoja iš Europos treniruoti Amerikoje gyvenančių šokėjų.
Šių mokytojų pamokos kainuoja nuo 150 iki 300 dolerių už 45 minutes; kaina priklauso nuo jų profesionalumo lygio ir iš kokios šalies atvažiuoja, mat jiems reikia susimokėti už kelionę ir pragyvenimą. Mums jie reikalingi kelti profesionalumo lygį. Daug pinigų išleidžiame keliaudami į įvairius konkursus. Turime apsimokėti už kelionę, gyvenimą viešbutyje. Konkursuose prizai atitenka tik laimėtojui, be to, jie tikrai nėra dideli - apie 1500 dolerių. Tų pinigų užtenka tik padengti kelionės išlaidoms. Jei konkursas vyksta kur nors Europoje, kelionė kainuoja daug daugiau...
- Labai linksma skaičiuoti svetimus pinigus, bet visvien nesuprantu, kaip galima išgyventi iš šokių, juk treneriams sumokate daugiau, nei patys gaunate. O dar kelionės į konkursus, drabužiai ir kitos išlaidos...
- Kuo aukštesnis profesionalumo lygis, tuo daugiau gauni už pamokas, tuo daugiau turi mokinių. Mes tai pat dalyvaujame specialiuose konkursuose, kuriuose gali dalyvauti poros, kuriose vienas šokėjas yra profesionalas, o kitas mėgėjas. Mėgėjais gali būti tiek vaikai, tiek suaugę, kurie nori šokti su geru ir gražiu partneriu. Už treniruotes su jais mėgėjai moka pinigus, taip pat jie sumoka ir už keliones į konkursus. Dažniausiai tokie konkursai vyksta prieš vakarinius profesionalų konkursus. Pasaulyje dar tai nepopuliaru, bet Amerikoje labai madinga. Mano partneris turi daug tokių partnerių, aš tai pat turiu kelis mokinius, su kuriais šoku, bet kadangi norinčių šokti vyrų visada yra mažiau, todėl daugiau dirbu su mėgėjų poromis.
Dar uždirbame dalyvaudami įvairiuose šou. Kai mes su partneriu pradėjome šokti, tokiuose šou gaudavome apie 100 dolerių už šokį, o dabar jau mūsų kaina pakilo. Šou, tai tokie vakarėliai, kuriuose mes šokame tuos pačius savo šokius, bet pridedame nedidelį vaidinimą, pasinaudojame artistiškumu ir tai jau daug įdomiau žiūrėti nei konkursus.
Uždirbi, išleidi konkursuose, profesionalėji, uždirbi daugiau, bet ir išleidi daugiau.Mes norime tapti aukščiausios kalės profesionalais, kad ateityje, kai baigsime šokti, galėtume teisėjauti konkursuose (nors ir dabar jau teisėjaujame), treniruoti, šokti šou ir tada jau išlaidų nebebus, o bus tik pelnas. Labai gerai moka Japonijoje. Kartą mes patys apsimokėjome kelionės išlaidas į konkursą Japonijoje, dabar jie patys kviečia atvykti ir kelionės išlaidas padengia.
- Iveta, Jūs ne tik šokate, bet ir kuriate sukneles. Kodėl? Ar nėra, kas jums jas sukurtų?
- Nuo pat vaikystės mane domina rūbų dizainas. Aš nežaisdavau su tikromis lėlėmis, bet piešdavau jas pati ir joms kurdavau drabužius. Domėjausi menais, bet kadangi nebaigiau vidurinės mokyklos Lietuvoje, tai neįstojau į išsvajotą Dailės akademiją. Besimokydama koledže Amerikoje lankiau piešimo, fotografijos, kompiuterio grafikos pamokas. Kai pradėjau šokti konkursuose, šalia manęs nebuvo gero dizainerio, kuris kurtų man šokių sukneles. Teko pačiai tuo užsiimti. Niujorke šokių rūbų kainos didžiulės - po 2000-3000 dolerių, o jos ir nevertos tokių pinigų, nes kokybė manęs netenkino.
Supratau, kad aš pati galiu padaryti daug geriau. Susiradau siuvėją, nupiešiau jai modelius, ji pasiuvo sukneles, aš jas papuošiau Svarovskio kristalais. Visos suknelės, su kuriomis aš šoku, yra sukurtos mano, pati jas išklijuoju kristalais. Kitoms šokėjoms patiko mano rūbai ir jos pradėjo juos pirkti.
Dažniausiai mano klientės japonės, jos lieknos, tik gal šiek tiek žemesnės, bet aš truputį patrumpinu savo sukneles ir joms puikiai tinka. Yra tokių žmonių, kuriems patinka mano dizainas, bet netinka mano dydis, todėl kartais pasiuvam sukneles parduoti. Buvo atsiradę net rėmėjų, kurie siūlė šokti su jų suknelėmis, bet pačios sukurtos man yra mielesnės, todėl atsisakiau paramos. Dabar turim tik vienus rėmėjus – jie mums duoda nemokamai batus, o mes jiems leidžiame naudotis mūsų nuotraukomis reklamos tikslais.
Įkūriau savo kompaniją, kuri kurs ir gamins rūbus šokėjų treniruotėms. Treniruotėms šokėjai taip pat nori gražių ir praktiškų rūbų, juk su jais praleidžia didžiąją savo dienos dalį. Kursiu visą rūbų liniją, skirta būtent treniruotėms.