„Mes čia atvykome dirbti, o ne melstis. Kai „prasimušime“ šiame gyvenime, tada gal ir tave aplankysime, o dabar prašome mūsų netrukdyti“. Tokią žinutę prieš beveik pustrečių metų, kviesdamas į pirmąsias lietuviškas šv. mišias Dubline, gavo Airijos lietuvių katalikų misijos kapelionas kunigas Egidijus Arnašius.
Lrytas.lt skaitytojams - pokalbis su Airijos lietuvių kunigu E.Arnašiumi.
***
- Jau pustrečių metų rūpinatės Airijoje ir Šiaurės Airijoje gyvenančių lietuvių sielovada. Kas atvedė į šią šalį?
- Skirtingai nuo daugelio kitų savo brolių ir seserų lietuvių, į Airiją atvykau ne laimės ar geresnio gyvenimo ieškoti. Tai, kad atvykau čia patarnauti lietuvių sielovados reikalams, vadovauti lietuviškam katalikiškam tikėjimui ir teikti šv. sakramentus, nulėmė Lietuvos vyskupų konferencijos delegato pasaulio lietuvių sielovadai prelato Edmundo Putrimo pasiūlymas, kurį paskatino Lietuvos ambasadorės Airijoje Izoldos Bričkovskienės susirūpinimas lietuvių dvasiniais reikalais.
Tuomet buvo žengtas žingsnis, kad Airijoje gyvenantys lietuviai turėtų lietuvį kunigą. Kiek žinau, prireikė dviejų metų, kad Airijos episkopatas būtų įtikintas apie didelius būrius lietuvių, laikinai gyvenančių svetingoje Airijos žemėje.
- Kokia buvo lietuvių katalikų misijos pradžia Airijoje?
- Pradžia nebuvo lengva, tačiau pradėti nuo kažko juk reikėjo. Pirmoji užduotis – kaip įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose išsibarsčiusiems lietuviams pranešti apie lietuviškų šv. mišių pradžią? Susiradau lietuviškų laikraščių, kur skelbimų puslapiuose žmonės ieško – siūlo darbo, ką nors parduoda, nori pirkti, susipažinti ir prie skelbimų nurodytais telefonų numeriais išsiunčiau trumpąsias žinutes.
Žinoma, sulaukiau įvairių reakcijų: vieni žmonės paskambindavo maloniai nustebę, kiti – pikti. Pirmosios lietuviškos šv. Mišios buvo aukojamos Dubline prieš beveik pustrečių metų.
- Prieš atvykdamas į Airiją ėjote kapeliono pareigas tolimojoje Australijoje.
- Einu jau 11-uosius kunigystės metus, iš jų pusšeštų praleidau už Lietuvos ribų. Trejus metus teko eiti kapeliono pareigas Australijoje, Melburno mieste. Australija pirmiausia įsirėžė mano atmintyje savo saule ir žmonių nuoširdumu, būtent šia savybe pasižymi ten gyvenantys lietuviai išeiviai. Dauguma jų yra garbingo amžiaus ir su kiekviena diena jų vis mažiau ir mažiau, tačiau jaunatviška dvasia ir tikėjimo gilumu dar daugeliui jaunų žmonių tiek Lietuvoje, tiek plačiajame pasaulyje jiems neprilygti, o ypač - tarnyste tėvynei ir nepriekaištinga jos meile.
Jei šios kartos prakutę išeiviai tik dabar pradeda galvoti apie Lietuvą, kaip jai grąžinti savo gyvenimo skolą darbu, žiniomis ir kitokia įvairiapuse pagalba, tai senoji išeivija tai daro jau daugiau kaip pusę šimto metų.
- Ar Airijoje pravertė Australijoje įgyta patirtis?
- Tik atvykęs į Airiją supratau, ką man davė Australija bei vietos lietuviai, ir kas iš manęs būtų dabar, jeigu nebūčiau patyręs tiek meilės iš išeivijos lietuvių, Australijos katalikų bažnyčios ir apskritai iš pačios Australijos. Pamenu, atvykau į Australiją nemokėdamas anglų kalbos, težinojau kelis elementarius žodžius.
Jeigu ne vietos lietuviai, pirmieji metai Australijoje man būtų buvę visiška pražūtis. Su ypatingu dėkingumu prisimenu ir Melburno vyskupą, kuris tuoj po atvykimo visiems metams išleido mane į anglų kalbos pamokas prie Melburno esančiame Katalikų universitete.
Atvykę į Airiją turėjau „plaukti“ savarankiškai. Nors čia esu pustrečių metų, rodos, dar tik vakar atvykau, dar taip neseniai buvo aukojamos pirmosios lietuviškos šv. Mišios, tačiau labai džiaugiuosi, kad nuo nulio pradėta veikla greitai davė rezultatų, o tikinčiųjų būrys vis gausėja.
- Kaip pavyko pritraukti tiek daug jaunimo ir net suburti bažnyčios chorą?
- Atsirado žmonių, kuriems lietuviška malda reiškė labai daug. Tai Rolandas Augutis - pirmasis Airijos lietuvių katalikų misijos pirmininkas, Aušra Augutė, Jurgita Mažeikaitė, Renata Urbonaitė, Laura Galeckaitė bei kitas balsingas giesmininkų būrys prie kurio vėliau prisijungė Rita Kondrotaitė. Nemažai šių jaunuolių yra baigę meno ir kultūros mokyklas Lietuvoje.
Daug kas manęs klausia, kaip sugebėjau Dubline suburti tokį stiprų bažnyčios choristų kolektyvą? Aš manau, kad mūsų choristai yra tiesiog Šv. Dvasios darbo pasekmė mumyse.
- Esate mobilus kunigas – automobiliu aplankote kone po visą šalį išsibarsčiusias lietuvių „saleles“.
- Per daugiau nei dvejus savo gyvenimo Airijoje metus su lietuviška malda aplankiau ir tebelankau apie dvylikoje skirtingų Airijos ir Šiaurės Airijos miestuose ir miesteliuose įsikūrusius lietuvius. Tolimiausias atstumas, kurį tenka įveikti į vieną pusę - 250 km, o trumpiausias - 30 km.
Reikia pripažinti, kad ne kiekvienas geras sportininkas gali būti geras treneris ir atvirkščiai. Lygiai taip pat ne kiekvienas kunigas gali pasišvęsti išeivijos sielovadai. Tai - gyvenimas ant ratų. Tavo tikrieji namai yra ten, kur lietuviai. Džnai juokauju, kad mano profesija yra vairuotojas. Kodėl? Aš didžiąją laiko dalį praleidžiu prie vairo, kad paskui valandėlę pabūčiau su lietuviais.
- Ar svetur gyvenančiam kunigui tenka atlikti daug organizacinių darbų?
- Organizaciniai gabumai yra reikalingi kiekvienoje profesijoje. Kunigystė – ne išimtis. Nuo neatmenamų amžių Bažnyčios tradicija remiasi malda ir darbu. Bendravimas su žmonėmis yra vienas iš pagrindinių menų - patraukti širdis, sušildyti ir palydėti šio pasaulio išbandymuose, pavojuose ir darbuose.
Dėl įtemptos darbotvarkės, nuolatinio bėgimo kiekvienas kunigas privalo organizuoti savo laiką. Šiandien dažnas kunigas tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje laiko sau prabanga pietus klebonijoje, todėl dažnai tenka pietauti mokyklų, ligoninių ir universitetų valgyklose, o neretai tenka likti ir visai be pietų, tačiau visa tai atperka šimteriopas džiaugsmas pasitarnauti artimui dėl didesnės Dievo garbės žemėje ir danguje.
Kita vertus, ne viską lemia organizaciniai gebėjimai. Pirmiausia reikia tikinčios dvasios kiekviename iš mūsų. Mano manymu, šiandien pasauliui nieko taip netrūksta, kaip nusižeminimo ir dorybės, siekiant kad ir pačių švenčiausių tikslų.
- Ar daug Airijoje gyvenančių lietuvių susirenka į šv. Mišias?
- Kadangi dauguma Airijoje gyvenančių lietuvių yra jauni, jie sunkiai dirba – kartais net septynias dienas per savaitę, tad ne visada turi galimybę ateiti į lietuviškas šv. Mišias..
Jeigu iš pradžių susirinkdavo 30-40 žmonių, tai šiandien kiekvieną sekmadienį Mišiose jau dalyvauja beveik šimtas žmonių. Džiugina tai, kad pastaruoju metu kelią į bažnyčią atranda ir vyresnio amžiaus lietuviai.
- Aukodamas šv. mišias Dubline turite pagalbininką. Kiek laiko jums padeda vienuolikmetis Lukas?
- Lukas Stasaitis šv. Mišioms patarnauja nuo praėjusių metų pabaigos. Kartu su tėvais beveik dvejus metus Dubline gyvenantis berniukas tik atvykęs sužinojo, kad čia yra graži bažnyčia, kurioje aukojamos lietuviškos šv. mišios. Patarnauti Lukas sugalvojo pats, tuo užsiimdavo ir gyvendamas Lietuvoje, Šiaulių mieste.
Kartą pasibaigus eilinėms šv. Mišioms prie manęs priėjo Luko tėvai ir pasakė apie sūnaus norą. Aš, žinoma, pritariau šiai gražiai idėjai. Lukas iš karto gavo patarnavimui skirtus drabužius, o tėvai kiekvieną sekmadienį jį atveža į bažnyčią. Džiaugiuosi, kad jis viskuo domisi, o užaugęs norėtų tapti kunigu.
- Ar Airijoje gyvenantys lietuviai kreipiasi į jus prašydami suteikti Santuokos, Krikšto sakramentus, ar vyksta į Lietuvą?
- Dažnai pats patariu tokias svarbias gyvenimo akimirkas įtvirtinti Lietuvoje. Susvetimėjusiame pasaulyje šeimai ir giminaičiams reikia kuo dažniau atsiverti, kuo šilčiau bendrauti tarpusavyje. Tačiau dėl įvairių aplinkybių tie, kurie negali grįžti į Lietuva, maloniai yra laukiami Dubline arba aš juos aplankau ten, kur jie gyvena.
Suprantama, kad dauguma lietuvių šv. Santuokos sakramentą švenčia Lietuvoje. Vien šiais metais tokių porų iš Airijos į Lietuvą išvyksta daugiau kaip 60. Krikšto ir kitus sakramentus dauguma lietuvių švenčia Airijoje, Lietuvių katalikų misijoje.
- Jums tenka bendrauti su daugybe tautiečių. Jūsų nuomone, kiek Airijoje gyvena lietuvių?
- Nuo seno yra įsigalėjęs praktiškas įvairių apklausų vertinimas: gautus apklausos rezultatus reikia padvigubinti, tada galime tikėtis, kad esame arti tiesos. Tad ir aš manyčiau, kad Airijos visuotinio gyventojų surašymo duomenis, kurie rodo, kad čia gyvena apie 25 tūkst. lietuvių, reikėtų padvigubinti, tad 50 tūkst. – optimalus skaičius.
Tiesa, verslininkai, kurie veža maistą į lietuviškas parduotuves, šypsosi išgirdę tokius skaičius. Jų manymu, šis skaičius turėtų būti ne mažesnis kaip 100 tūkst., nes kitaip, kas tuomet suvalgo tas tonas maisto, kurias jie kiekvieną savaitę atgabena iš Lietuvos į Dubliną ir visą Airiją?
Taigi tikslaus atsakymo, kiek iš tiesų šiandien Airijoje gyvena lietuvių, nėra.