Nosiaryklės vėžį dainininkas prieš 10 metų įveikė, tačiau antroji ligos ataka, palietusi skrandį ir žarnyną, nepaliko beveik jokių vilčių. R.Janavičius ir jo artimiausi žmonės iki paskutinės minutės nenorėjo tikėti, kad jau viskas baigta, tačiau likimas nusprendė kitaip. Prisimindama daugelį gerbėjų džiuginusį dainininką, „Ekstra“ kalbino buvusius Rolando kūrybos bendražygius.
Aleksandras Ivanauskas, grupės „Rondo“ lyderis: „Rolandą visada prisiminsiu kaip linksmą, nuotaikingą ir labai garbingą žmogų. Jis niekada nevartojo alkoholio, nerūkė, stengėsi gyventi sveikai. Pamenu, viešbutyje po sudėtingo koncerto pabusdavome vienuoliktą ar net pirmą valandą, o jis, pasirodo, jau nuo devintos ryto suspėjęs ristele pabėgioti, pasimankštinti. Ir vėl jis gerai nusiteikęs, gražiai atrodantis. Rolandas labai save prižiūrėjo, sportavo.
Jis niekada nekoncertuodavo nepasiruošęs. Kiekvienai dainai apgalvodavo judesius, drabužius. Ir grupės nariams patardavo, kaip rengtis, kaip judėti scenoje. Rolandas mums visiems sugebėdavo duoti savotišką sveikos energijos impulsą. Į jį pasižiūrėjus ir pačiam norėdavosi įveikti save, padaryti ką nors išskirtinio. Scenoje Rolandas buvo impulsyvus žmogus. Tuo tarpu gyvenime - atvirkščiai. Buvo nuoširdus, ramus, geras vaikinas. Su niekuo nekonfliktuodavo, dėl nieko neįsižeisdavo.
Rolandas - artistas iš prigimties. Čia jau Dievo duota. Iš jo nereikėjo daryti žvaigždės, jis gimė būdamas žvaigždė. Kai klausytojai išgirsta dar negirdėtą dainą, neretai spėlioja, kas čia dainuoja. O Rolandą atpažindavo visuomet. Jis buvo unikalus, ne toks kaip visi.
Susipažinome su Rolandu apie 1990 metus. Išgirdę, kad „Nerijos“ ansamblyje dainuoja puikus dainininkas, gražiai atrodantis, gerai judantis, jaunas ir perspektyvus, sulaukę tinkamo momento pakvietėme į „Rondo“. Jau po pirmo susitikimo jis visiems padarė labai gerą įspūdį. Rolandas veržte veržėsi repetuoti, norėjo dainuoti, jam viskas buvo įdomu. Keletą dainų parašiau specialiai jam, kad tiktų jo balsui, įvaizdžiui, temperamentui - ir pasisekė.
Tais laikais sugrodavome po 20-30 koncertų per mėnesį, tad matydavomės beveik kasdien. Mūsų namai buvo Kaune, ten ir repetuodavome. Grįžus po koncerto, Rolandas likdavo nakvoti mano namuose. Jis buvo toks malonus žmogus, kad net nejausdavome, kad jis yra. Grupės nariai prieš koncertą ar per pertrauką mėgdavo palošti kortomis nekaltus žaidimėlius - kvailį ar ką nors panašaus, kad greičiau slinktų laikas. O Rolandas net kortomis nelošė. Jis manė, kad kortos nėra gerai. Buvo padorus iki kraštutinumo.
Mūsų pokalbiai daugiausia sukdavosi apie muziką - jis ja ir gyveno, net laisvalaikiu nerūpėjo kiti dalykai. Aptarinėdavome, kokia grupė, koks atlikėjas išleido naują albumą. Rolandas klausėsi labai daug muzikos, įvairiausios. Taip pat kalbėdavomės apie savo pasirodymus, kaip patobulinti scenografiją, kokius pasirinkti drabužius, kaip padainuoti, kaip pritarti. Iš jo sulaukdavome labai daug gerų pasiūlymų. Nors vėliau keliai išsiskyrė, su Rolandu visiems laikams išlikome geri draugai.
Rolandas nusprendė daryti solinę karjerą. Negalėjome nepritarti, jis buvo jos vertas, turėjo ką žmonėms pasakyti, nebuvo koks nors dirbtinai iškeltas vaikelis. Rolandas norėjo dainuoti kitokio stiliaus muziką nei „Rondo“, norėjo tokių orkestruočių, kurias gyvai atlikti pernelyg sudėtinga, pats jas kūrė. Norėjo turėti savo šokių grupę, o su gyvai grojančia grupe šokėjų pasirodymą suderinti nelengva. Rolandas norėjo daryti didelius šou, spalvingus, gražius pasirodymus. Ir jam puikiai pavyko.
Paskutinį kartą Rolandą mačiau šįmet kovą. Ruošėmės televizijoje įrašinėti koncertą, paskambinau jam ir paprašiau: „Rolandai, gal galėtum sudainuoti dvi dainas?“ Jis atsakė: „Jokių problemų, tik po „Ledo žvaigždžių“ TV projekto jaučiuosi pervargęs, buvo didelis krūvis, daug treniruočių“. Bandžiau jį įkalbėti: „Juk puikiai moki tas dainas, tau užteks ir vienos repeticijos“. Ir Rolandas sutiko. Tačiau jau filmavimo dieną jis man paskambino: „Atleisk, aš labai blogai jaučiuosi. Mane ketina guldyti į ligoninę“.
Aš iš tikrųjų maniau, kad Rolandas per daug treniravosi, persitempė. Pamaniau, kad pagulės, atsigaus. Bet visa tai baigėsi labai liūdnai. Rolandas visada buvo slapukas, problemas gniaužė savyje, nepasakodavo apie sveikatą. Pasakydavo tik tai, kas galėdavo turėti įtakos jo pasirodymams. Dar prieš 10 metų sušlubavus sveikatai, teisinosi kurį laiką negalėsiantis koncertuoti: „Aš galiu negerai atrodyti, man gali išslinkti plaukai nuo kai kurių medicininių procedūrų“.
Alvidas Tautkus, grupės „Rondo“ įkūrėjas, koncertinės organizacijos ATM vadovas: „Pirmojo mūsų susitikimo su Rolandu neprisimenu, jis neužsifiksavo mano atmintyje. Ilgai nebendravome, jis - vėlesniojo „Rondo“ laikotarpio atlikėjas, atėjo man jau pasitraukus iš scenos veiklos. Tačiau, kiek jį pažinojau, atsimenu kaip labai nuoširdų žmogų. Turiu omenyje ne tą banalųjį nuoširdumą, kuris pasireiškia vien žodžiais. Rolandas buvo žmogus, kuris nuoširdžiai atsidavė dainai ir scenai. Jis nepaprastai mėgo savo darbą.
Turiu pasakyti, kad taip atsidavusių savo profesinei veiklai, kaip buvo atsidavęs Rolandas, reta. Vieni labiau apsimeta, kad yra artistai, kiti įsivaizduoja, kad yra artistai, o Janavičius buvo artistas. Ir kūnu, ir siela. Vargu ar įmanoma ką nors rimčiau pasakyti apie žmogų. Nemažai šiandienių atlikėjų yra scenai nepasiruošę, bet vis vien į ją veržiasi. Rolandas to nedarydavo, jis daug repetuodavo, treniruodavo balsą. Turėdami klausą, žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jie - dideli dainininkai, tačiau klausos nepakanka, reikia mokėti valdyti balsą. Daugelis užstalės dainininkų padainuotų ne prasčiau už kai kurias „žvaigždes“.
Ir ne tik balso techniką jis nuolat lavindavo. Niekada nelipdavo į sceną nepasirengęs choreografijos - visada darė tai, ką šiandien įvairiuose TV šou mėginama rodyti kaip kokią nors naujieną. Jis pats subrandindavo tam tikrą šokio sumanymą ir tik tada kreipdavosi į patarėjus, ieškodavo pagalbos, jei reikėjo. Ilgą laiką Rolando dievaitis buvo Michaelas Jacksonas - profesionalas tiek choreografijos, tiek vokalo prasme. Rolandas sekė juo kaip pavyzdžiu ir visada stengėsi pasiruošti pasirodymams tobulai.
Paskutinį kartą su Rolandu buvau susitikęs maždaug prieš dvejus metus, bendravome kaip renginių organizatorius ir atlikėjas. Tai buvo kalėdinis koncertas Lentvaryje. Rolandas gerai atrodė, buvo geros sveikatos, kupinas energijos. Įsiminė puiki jo pasirodymo choreografija su merginų šokių grupe. Daugiau nebesusitikome, nors ne kartą bendravome telefonu ir dėl kitų renginių, svarstėme, planavome. Nekilo nė mažiausios minties, kad šis žmogus taip greitai išeis iš gyvenimo - jis buvo kupinas entuziazmo, planų“.
Stanislovas Čiapas, buvęs ansamblio „Nerija“ vadovas: „Rolandą pažinojau nuo vaikystės, jis mano akyse užaugo, juk jis - mano sesers sūnus. Pamenu jį kaip labai judrų, kiek padykusį vaiką. Dažnai pasiimdavau sūnėną į „Nerijos“ ansamblio koncertus. Dar visai mažas būdamas Rolandas sakydavo, kad nori groti trimitu, kaip dėdė. Atėjus laikui, pradėjo mokytis muzikos mokykloje ir trimitą perprato tikrai neblogai. Tačiau trimitininku netapo, nors ir bandžiau skatinti, - jis pradėjo dainuoti, kopijuoti M.Jacksoną, su grupe „Utopija“ koncertuodavo Jūros šventėje ir kituose renginiuose. Jo įvaizdis man kartais keldavo šypseną - Rolandas vilkintis chalatu, mikrofonas rankose, šukuosena - kaip M.Jacksono.
1987 metais pasikviečiau jį į „Neriją“, kad įgytų profesionalios scenos patirties. Rolandas nesunkiai pritapo prie vyresnių muzikantų kolektyvo, mokėsi iš jų. Tiesa, išklausęs, ką jam sako, padarydavo savaip, bet, pripažinsiu, neblogai.
Su „Nerija“ jis aplankė Vokietiją ir net Mozambiką. Specialiai koncertams Mozambike „Nerijos“ buvo paprašyta parengti dainą vietos kalba. Dainos pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Mariza graži“. Niekas iš grupės nesiryžo dainuoti nesuprantama kalba, o Rolandas sutiko. Mozambiko stadionuose minios ėjo iš proto dėl šios dainos, žmonės pradėjo atpažinti Rolandą gatvėje ir šaukdavo jį „Mariza“. Pats dainos kompozitorius atėjo pasikalbėti. Visi žavėjosi, kaip aiškiai ir taisyklingai Rolandas sugebėjo tarti senovinės Mozambiko kalbos žodžius.
Skirtingai nei daugelis menininkų, Rolandas visiškai nevartojo alkoholinių gėrimų, nerūkė - propagavo sveiką gyvenseną, nemažai sportavo. Religingas nebuvo, tačiau vienu metu buvo stipriai susižavėjęs krišnaistais. Net ir mane bandė įtikinėti, kad nevalgyčiau nieko, kas juda, kas gyva, tačiau pabrėždavau, kad reikia valgyti viską, tik saikingai. Nepritariau Rolando badavimams, net manau, kad tai tapo jį užpuolusios ligos priežastimi, nes nusilpo organizmas.
Nosiaryklės vėžį prieš 10 metų jam pavyko sėkmingai įveikti. Rolandas mėgo girtis nugalėjęs vėžį, nors aš tokių skambių žodžių prisibijau - ne tu vėžį nugali, o vėžys pasitraukia. Jei pavyko išsigydyti, džiaukis tyliai, dirbk ir nepamiršk nuolat tikrintis.
Rolandas abejingas savo sveikatai lyg ir nebuvo, bet į medikus kreipėsi tik pernai vasarą, pajutęs stiprius pilvo skausmus. Šį kartą vėžys jau buvo kaip reikiant apėmęs skrandį ir žarnyną. Nepaisant sunkios būklės, jis vis tiek nusprendė dalyvauti sekinančiame „Ledo žvaigždžių“ šou. Visuomet norėjo būti nugalėtojas, tad perkalbėti nepavyko.
Mama sunerimusi skambindavo ir klausinėdavo: „Rolandėli, ar tau neskauda?“ - „Skauda, - atsakydavo. - Labai skauda“. Kai pagaliau nuvažiavo pas jį, pamatė visiškai išsekusį, teko guldyti į ligoninę. Blogai, jei vėžys paliečia vidaus organus, - tada ir pastebėti sunku, ir gydyti sudėtinga. Gydytojai konstatavo, kad gyventi liko nebeilgai, bet jo motina, mano sesuo, iki paskutinės akimirkos tuo netikėjo.
Paskutines tris gyvenimo savaites Rolandas nebenorėjo nieko matyti, buvo silpnas, ką suvalgydavo, išvemdavo. Bet išėjo Rolandas be skausmų. Paskutinėmis dienomis prie Rolando budėjo jo motina, tėvas, mano mama, mamos draugė, kurios artimuosius buvo palietusi ši klastinga liga, ir, žinoma, sužadėtinė Deimantė Janavičiūtė, mirties akimirką laikiusi jo ranką. Dažnai lankydavosi, daug pagelbėdavo ir buvusi Rolando draugė Kristina Navickaitė.
Labai daug ką apie žmogų pasako tai, kad su buvusiomis mylimosiomis jis sugebėjo išlaikyti gerus santykius. Seseriai net juokaudavau, kad ji turi tris marčias, su kuriomis Rolandas draugavo, - Deimantę, Kristiną ir dainininkę Gintarę Karaliūnaitę. Ir laidotuvėse dalyvavo visos trys, dalijosi savo skausmu. Prie Rolando kojų stovėjo ir Deimantės vainikas su įrašytomis pravardėmis, kaip jie vienas kitą mėgdavo vadinti (Rolandas Deimantę vadindavo Colia, o ji Rolandą - Spindžiu), ir prabangiomis gėlėmis puoštas širdies formos vainikas, kuriame pasirašyta „Tavo Kristutis“, - jį padėjo Kristina. Į kapines Kristina ėjo nusiavusi aukštakulnius, basa per purvą - ji Rolando labai gailėjo“.