Už tai galime jiems su dėkingumu paploti per siaurus nomenklatūrinius petukus, atkakliai velkančius sunkią valstybės naštą.
O jei pikti liežuviai plaka teisingai, galime dėkoti ir pačiam premjerui. Sako, kad būtent jis per savo partijos frakciją Seime metė parlamentui rentinį jauką, ant kurio tautos atstovybė su didžiausiu entuziazmu užkibo ir dar kartą išsivoliojo ten, kur jau nebe pirmą kartą išsivolioja.
Ir tarsi skaisčiai nušviestoje vitrinoje iškabino savo smegenų vingių išklotines su stropiai paryškintomis naujausiomis mutacijomis. Kita vertus, galėjome įsitikinti, kad tas letargo miegu įmigęs, kone komos apimtas kūnas, kurį vadiname šalies visuomene, piliečiais, rinkėjais ir kitais bendro pobūdžio vardais, dar reaguoja į išorės dirgiklius.
Apie pirmąjį dalyką – pasaulį, kuriame gyvena tautos išrinktieji, ką nors nauja pasakyti sunku.
Trumpai tariant, tai – pasaulis, kuriame teisė į visavertę egzistenciją pripažįstama tik trims rūšims – politikams, valdininkams ir verslininkams.
Visų kitų rūšių gyvenimas pripažįstamas ir vertas tik tiek, kiek jis priklauso nuo pirmųjų trijų rūšių valios bei norų.
Pilka, jokios savo valios bei iniciatyvos neturinti ir tik pasibjaurėjimą kelianti masė – štai kaip šiame pasaulyje atrodo jo paraštėse egzistuojančios būtybės.
Ši primityvi džiunglių „pasaulėžiūra“ ir yra tikroji mūsų valdžios ideologija, jos gretose dominuojanti jau seniai. Ir nepriklausomai nuo to, kokių spalvų iškaba kabėtų ant valdžios fasado.
Skiriamasis dabartinio laikotarpio bruožas – šias pažiūras politikais save vadinantieji ėmė demonstruoti visiškai atvirai ir net pabrėžtinai. Ir tie, kurie valdžios paunksnėje dar netgi nespėjo sušilti kojų, ir joje seniai tarpstantieji.
Be to, jų akiratis, tarsi šagrenės oda, baigia susitraukti iki ištiestos rankos atstumo.
Štai pagrindinė priežastis, dėl kurios politika, anksčiau dar buvusi grupinių interesų kova bei turgumi, virsta tik asmeninių interesėlių balaganu ir visišku chaosu. Ką gi, itin paprastų žmonių metas.
Tuo tarpu masių būklės diagnozė – ne tokia aiški.
Girdėti nedrąsus džiūgavimas – juk tik visuomenės protestas ir pasipiktinimas sustabdė visiškai vadžias paleidusius politikus ir privertė juos, urzgiančius pro sukąstus dantis, atsitraukti.
Tiesa, nežinia, kaip būtų, jei iki rinkimų būtų likę ne vos vieneri, o pora metų. Tačiau faktas lieka faktu ir pačioje naujausioje šalies istorijoje yra kone beprecedentis. Gal į politikos areną žengia pirmieji išsvajotosios pilietinės visuomenės būriai? Na, ir kas, kad į žūtbūtinę kovą jie kol kas daugiausia stoja tik virtualioje pasaulinio žiniatinklio erdvėje?
Lyg ir tvirtinasi seniai braižoma schema. Viskas esą prasideda nuo smulkių dalykų – iš pradžių piliečiai įgauna drąsos ginti savo kišenę, laiptinę ir kiemą, po to, žiūrėk, pradeda dairytis ir per tvorą. Ir tuomet kaip tikra pilietinė bendruomenė stoja ginti bendrųjų, viešųjų principų ir visos valstybės interesų.
Kitaip tariant, dirginami ir pradėję veikti nervų galiukai pagaliau pažadina visą nervų sistemą.
Akivaizdu, jog ši naivoka schema pernelyg paprasta, kad būtų visiškai teisinga. Vien dėl tos paprastos priežasties, kad audringa savo kiemo arba kišenės gynyba dažnai neturi nieko bendra, o kartais ir tiesiogiai kertasi su bendraisiais interesais. Ypač dažnai – mūsų kieme. Be to, socialinio protesto potencialas mūsų visuomenėje vis dar nykiai menkas. Ir pavieniai atvejai labiau panašūs į skaičius po kablelio, kurį savo ruožtu tenka dėti po nulio.
Tačiau štai didžiulė dalis piliečių nuo rentų ištroškusių politikų ėmė audringai ginti ne tik savo, bet ir vienas kito ir visų kišenes. Seimo auksaburniai jiems būdinga šiurkščia maniera sako, kad tikroji priežastis – lietuviškas pavydas. Tarkim, kad jie gali būti teisūs. Vis dėlto kur kas labiau medaus statinę apkartina tai, kad socialinio teisingumo jausmą ir socialinį protestą pažadina tik tokie dalykai kaip garsiosios parlamentarų rentos. Nors ir atviras bei įžūlus, bet, palyginti su daugybe kitų atvejų, smulkus sukčiavimas.
Ką gi, vis vien gerai, jei socialinį protestą pažadina bent tokie dirgikliai. Tačiau kokia viena pagrindinių šio protesto išvadų? Ogi tokia: „Viskas, į rinkimus daugiau neisiu. Visi tepasikaria“.
Tačiau tie, kurie buvo priversti trumpam atsitraukti, dėl to tiktai trins rankas. Ir po eilinių rinkimų vėl teks klausytis: ar čia jau dugnas, ar iš apačios dar kažkas beldžiasi?