Bet dažnas arba meluoja, arba pasako tai, kas Alvydui ilgam pakerta ūpą.
Prienų rajone, Jiezne, gyvenantis Alvydas - žmogus, kuriam prieš dešimtmetį medikai diagnozavo itin retą, ankstyvą senėjimą sukeliantį Wernerio sindromą. Alvydo veidą išvagojus raukšlėms, nuo jo nusisuko ne tik buvę darbdaviai, bet ir artimiausi žmonės: prieš penkerius metus jį paliko žmona. Tačiau atsirado vilties spindulys - šiuo metu A.Gudeliauskas nebesijaučia vienišas, likimo nuskriaustas vyras.
„Maskvoje, kur 2002-aisiais teko praleisti pusantro mėnesio ir filmuotis televizijos laidoje „Didysis skalbimas“, atpažinusios gatvėje merginos lipte aplipdavo prašydamos autografų.
Kur tik aš nesu joms pasirašinėjęs: ant krūtinės, šlaunų, pilvuko - visur“, - gudriai šypsojosi A.Gudeliauskas. Likimas jam nepagailėjo puikaus humoro jausmo, tačiau atėmė tai, kuo žmonės žavisi, - jaunystę.
Baigdamas trečiąją dešimtį, Alvydas tapo savotiška įžymybe: apie jį užklupusią senatvę buvo rašoma ne tik Lietuvos spaudoje. Apie Jiezno gyventoją pasakota CNN televizijos laidoje, jį buvo susiradę naujienų agentūros „Reuters“, dienraščio „Komsomolskaja pravda“ žurnalistai. Tokio populiarumo vyras nesistengė išvengti - turėjo vilties, kad žiniasklaidos šurmulys padės jį pastebėti geram gydytojui. Kuris, panaikinęs veido raukšles, padės susigrąžinti jaunystę.
Išgarsėjęs Alvydas per savaitę sulaukdavo apie 400 laiškų. Jų buvo įvairiausių - rašė įsimylėjusios merginos, „stebuklingus eliksyrus“ siuntė vienuolės, atvykti kvietė žiniuonės.
„Pamenu, iš kažkokios cerkvės moterėlės atsiuntė skysčio, esą išvarvėjusio iš popo mumijos. Buvo paaiškinta, kad jauna mergaitė juo buvo išsigydžiusi subjaurotą veidą. Bet neišdrįsau juo veido teplioti, - nusijuokė Alvydas. - Esu gavęs visokių indelių su skysčiais, užpilais. Jei visus juos būčiau gėręs ar tepęs, seniai kojas būčiau pakratęs“.
Alvydas gimė Balbieriškyje. Į Jiezną su broliu ir tėvais atsikraustė, kai mokėsi 11 klasėje. „Linksmas buvau, visus galėdavau prajuokinti, diskotekas vesdavau. Kol vienąkart, susapnavęs kažkokį pragarą, net iš lovos iššokau. Nuo tada man pradėjo nesisekti“, - laiko ratą atgal pasuko Alvydas.
Baigęs mokyklą, vaikinas įstojo į tuometį Vilniaus elektromechanikos technikumą, kur įgijo telekomunikacijų inžinieriaus specialybę. Mokslus baigė, kaip pats sako, auksiniu diplomu. Pagal specialybę įsidarbinęs „Lietuvos telekome“, pradėjo gyventi savarankiškai. Studijų metais, būdamas devyniolikos, vedė bendraklasę Laimą.
Alvydas nuo mažens nebuvo stiprios sveikatos. Vaikystėje kelis kartus persirgo plaučių uždegimu - plaučiuose liko randų. Rentgeno nuotraukos tikriausiai suklaidino medikus, nes vėliau septynerius metus vaikas buvo gydomas nuo tuberkuliozės. Ilgainiui didelės vaistų dozės pažeidė kepenis - Alvydui buvo diagnozuotas autoimuninis hepatitas.
„Kepenų funkcija pamažu, laikantis dietų, atsikūrė. Bet lyg tyčia darbe patyriau traumą - virsdamas stulpas pokštelėjo tiesiai į kepenis. Pasakiau gydytojams, kad šoną skauda, ir jie, įtarę cirozę, pradėjo gydyti hormoniniu preparatu prednizolonu.
Išgėrus pirmąją vaistų dozę, veido oda pradėjo ypač smarkiai riebaluotis. Muilu tik iš penkto karto tuos riebalus pavykdavo nusiplauti“, - pasakojo pašnekovas.
Po kelerių metų, kai dar kartą jam buvo paskirta tų pačių hormoninių vaistų, organizmo reakcija pasikartojo - riebalai, anot Alvydo, iš veido sunkte sunkėsi. 1993 metais jauno vyro veidą pamažu ėmė vagoti raukšlės. Po trejų metų jam buvo diagnozuotas ankstyvą senėjimą sukeliantis Wernerio sindromas.
„Ši liga sendina visą organizmą, jauni žmonės miršta nuo senatvės ligų. Bet kaulų, plaučių, širdies tyrimai parodė, kad mano organizmo būklė atitinka biologinį amžių. Manau, kad man senatvę prišaukė didelės hormoninių vaistų dozės, tačiau Lietuvos gydytojai savo nuomonės nekeitė. Jie tvirtino, kad sergu genetine liga. Ir gydė mane toliau, - pasakojo A.Gudeliauskas. - Tuo metu buvau taip privarytas vaistų, kad vos kojas vilkau. Būdavo, keletą šimtų metrų per valandą vos vos įveikiu. Prisimenu, kaip gydytoja, išrašydama iš ligoninės, atsisveikino: „Jei po metų gyvas būsi, pasirodyk“.
1997-aisiais, vienam gydytojui pasiūlius, A.Gudeliauskui buvo atliktos kelios kraujo valymo procedūros. Koks tai buvo gydymo būdas, Alvydas plačiau nepasakojo, tačiau pasidžiaugė tuo, kad pamažu atgavo sveikatą.
„Būdavo, prigulu po vidurnakčio pamiegoti, o anksti rytą, apie 4 valandą, jau lekiu į darbą. Dirbau labai daug, bet ir su gydytojais teko toliau turėti reikalų, - pasakojo A.Gudeliauskas. - Vienas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gastroenterologas, jau trečiąsyk skirdamas prednizolono, prasitarė - jei patys neras ligos, išsiųs jos ieškoti kitur. Bet taip nebuvo padaryta: Wernerio sindromas taip ir liko pakibęs man virš galvos“.
Lietuvoje leidžiama rusiška spauda žinią apie A.Gudeliauską užklupusią ankstyvą senatvę nunešė į Maskvą. Netrukus Alvydą susirado dienraščio „Komsomolskaja pravda“ žurnalistė. Jai parašius straipsnį, jiezniškio gyvenimas pasikeitė. A.Gudeliauskas sulaukė Rusijos mokslininkų siūlymų ištirti jo organizmą, o kartu ir gydytis pas juos.
„Maskvos ir Sankt Peterburgo mokslininkai yra įsteigę programą - už savo pinigus reta liga sergančius žmones jie stebi ir gydo iki gyvos galvos.
Nuvykau pas juos. Mane ištyrę jie nustatė, kad mano senėjimas nėra genetinė liga. Wernerio sindromo versiją atmetė net ir Graikijos ir Didžiosios Britanijos medikai - į tas šalis ištirti buvo siunčiamas mano kraujas, - pasakojo A.Gudeliauskas. - Maža to, mokslininkai patikino, kad man nebuvo jokios tuberkuliozės ir kad be reikalo daugybę metų buvau nuo jos gydomas. Bet kas padaryta - padaryta: niekas mano praeities iš gyvenimo neištrins“.
Rusijos gydytojai Alvydui skyrė organizmą stiprinančių vaistų. „Viena medikė užsiminė, kad yra hormoninių preparatų, skatinančių svorio augimą, bet jų šalutinis poveikis - nenuspėjamas. Jei laiku nenustojama jų gerti, gali ištikti katastrofa. Vienintelė man pasiūlyta išeitis - pasidaryti plastinę veido operaciją“, - pasakojo vyriškis.
Rusijoje A.Gudeliauskas pirmą sykį neužsibuvo. Suvokęs, kad tampa bandomuoju triušiu, į genetikos klinikas nukirto visus kelius. Bet grįžusį namo jį dar ilgai kasdien pasiekdavo po kelias dešimtis laiškų.
Tarp jų pasitaikė ir vienas, kurio A.Gudeliauskas neišmetė į šiukšlių dėžę. „Novosibirske gyvenanti žiniuonė kvietė atvykti. Susigundžiau, išsiruošiau pas ją, - pasakojo Alvydas. - Žiniuonė buvo iškėlusi keletą keistų sąlygų, pavyzdžiui, prieš kelionę mėnesį namie nebegyventi, nevalgyti mėsos, nuvykti pas ją nesusišukavus. Ne visas jas įvykdžiau. Kai nuvykęs pas tą moterį parodžiau vestuvių nuotrauką, ji tik atsiduso: „Nematau judviejų bendrame kelyje. Negaliu niekuo padėti, bet darysiu taip, kad tau nebūtų blogiau“. Tuo metu su žmona mes metams buvome atidėję skyrybas. Bet jos vis tiek įvyko“.
Lietuvos plastikos chirurgai, įvertinę tyrimų rezultatus ir suabejoję galimos operacijos sėkme, A.Gudeliausko operuoti nesiryžo. Tai 2002 metais padarė Maskvos medikai. Tačiau su viena sąlyga: A.Gudeliauskas prieš ir po operacijos buvo kviečiamas nusifilmuoti televizijos kanalo ORT laidoje „Didysis skalbimas“.
„Nesibaimink. Matau, koks tu būsi po operacijų. Blogiau tikrai nebus“, - taip besirengiantį į Maskvą Alvydą ramino minėtoji Novosibirsko žiniuonė.
„Vis dėlto man atrodė, kad, atsiduodamas Maskvos chirurgams, rizikuoju. Bijojau, kad žurnalistai iš manęs tik padarys šou. Nerimą didino ir tai, kad mane operuoti buvo atsisakę ir Lietuvos medikai, ir vienas garsus Suomijos specialistas“, - pasakojo Alvydas.
Į Maskvą vyras net pasikvietė savo advokatą Andrių Riabčiuką, kuris atstovavo Alvydui skyrybų procese. A.Gudeliauskas sako, kad tuo metu neįstengė suvokti, kas jam bus daroma.
„Nemirsiu šioje palatoje?“ - paklausė Alvydas, po pirmosios laidos paguldytas į garsiąją kliniką. „Dar niekas čia nemirė“, - juokdamasis patikino gydytojas.
Jiezniškiui, pirmąkart nusifilmavusiam laidoje „Didysis skalbimas“, garsus Rusijos gydytojas Aleksandras Tepliašinas padarė veido plastinę operaciją: patempė skruostikaulių odą. Vėliau buvo atlikta dar viena operacija, kurios metu į poodį buvo persodinti nuo pilvo nusiurbti riebalai.
„Antroji operacija nepavyko: kaktą pats netyčia prakirtau metaline laikrodžio apyranke, o iš skruostų riebalai savaime ištekėjo. Matyt, oda buvo per daug įtempta“, - prisiminė Alvydas.
Vyrui buvo atlikta ir daugiau procedūrų. Veidui apgijus, maždaug po pusantro mėnesio, jis vėl pasirodė televizijos eteryje. Ir, gerokai atjaunėjęs, grįžo namo.
Nepaisant neblogai pavykusios operacijos, pastarieji šešeri metai A.Gudeliauskui buvo kupini įtampos. „Visiems sakau: lengvų skyrybų nebūna, - atsiduso vyriškis. - Kai skyrėmės su žmona Laima, įkritau į 28 tūkstančių litų skolą. Mat turėjau imti paskolą, kad iš žmonos galėčiau išpirkti dalį buto. Pinigų reikėjo ir vaistams, tad, būdavo, naktimis telefono aparatus taisydavau. Dirbau daug, dar gerai, kad mano sveikata galutinai nesušlubavo. Ir skolas atidaviau, ir paskolą išmokėjau. Laimė, gerų žmonių šalia pasitaikydavo“.
A.Gudeliauskui pagelbėjo Jiezno seniūnas - Alvydui, atleistam iš „Lietuvos telekomo“, parūpino darbo. Pirmiausia padėjo įsidarbinti vaikų darželyje kiemsargiu, o vėliau - ir Jiezno kultūros centre.
„Dabar, kai praėjo nemažai laiko, skyrybų nenoriu nė prisiminti. Būdavo, pareinu namo išvargęs, bet nė miegoti negaliu: nervai buvo pakrikę, - prisipažino Alvydas. - Buvau įnikęs į svaigalus, zyliojau. Laimė, laiku susigriebiau suvokęs, kad rituosi žemyn. Kad praeitis nebadytų akių, prieš porą metų pardaviau butą, apsigyvenau pas tėvus šalia Jiezno ir visu smarkumu ėmiau dirbti. Tad jei kam reikia, visi mane susiranda darbe“.
Šiuo metu Alvydas - Jiezno kultūros centro ūkvedys ir visų miestelyje vykstančių renginių garso operatorius. Bičiuliai sako, kad jis moka taisyti telefono aparatus, sulūžusias spynas, pašalinti elektros gedimus, suremontuoti garso aparatūrą, sutvarkyti aplinką - jo rankoms nėra per sudėtingų užduočių.
Alvydo dukra Brigita šiemet baigė devintą Jiezno vidurinės mokyklos klasę. Paauglė, po skyrybų likusi gyventi su motina, beveik kasdien užsuka pas Alvydą į darbą. O ir meilės reikalų fronte vyriškis mato šviesių spalvų.
„Yra žmogus, kurį įsileidau į širdį, bet bijau per anksti džiaugtis. Kol kas daugiausia bendraujame telefonu, į valias išsikalbame, - neslėpė Alvydas. - Manau, sutikau žmogų, kuris sunkių išgyvenimų yra patyręs, daugiau vargo už mane matęs. Bet neskubame draugėn susibėgti.
Geriau tai padaryti vėliau, nei per skubėjimą nudegti“.
Pasak Alvydo, buvusi jo žmona Laima kol kas gyvena pas savo tėvus Jiezne. Jiedu visai nebendrauja, tik, vairuodami automobilius, kartais prasilenkia kelyje.
„Pernai matėmės klasės draugų susitikime, bet šiemet ji į susitikimą neatėjo. Matyt, pabūgo, kad kokią kiaulystę iškrėsiu“, - gūžtelėjo Alvydas.
Kiaulystę? „Pernai į susitikimą atsivedžiau jauną merginą. Yra toks nerašytas susitarimas: jei kuris iš klasės draugų vienas gyvena, į porą, kad su kuo šokti turėtų, gali ką nors atsivesti. Laima tuomet buvo atėjusi viena, gal jai nesmagu buvo mane matyti besilinksminantį“.
Medikų paskelbtą nuosprendį - Wernerio sindromą - vyriškis lyg kokią kuprą nešiojasi dešimt metų. O kada jam buvo sunkiausia?
„Atsitiesęs po antrojo gydymo prednizolonu kurso, labai sunkiai dirbau. Mažai miegodavau. Draugai pradėjo sakyti: „Alvydai, tu gi pasenai per metus“. Sakydavau, kad tiesiog pervargau. Maniau, prie jūros nuvažiuosiu, vitaminų pagersiu ir atsigausiu. O gal dar kartą kraują išsivalysiu, jei kokių teršalų jame prisikaupė.
Bet poilsis nedavė naudos. Pastebėjau, kad ir žmonės pradėjo manęs šalintis, kiti net ranką bijojo ištiesti. Taip baisiai, matyt, kitiems atrodžiau. Maža to, prasidėjo kalbos - kaip mano žmona gali su tokiu baisuokliu vyru gyventi? Tai mane palaužė.
Kartą, jau po skyrybų, buvusios klasės draugės paklausiau, ką ji darytų, jei jos vyrui nutiktų tai, kas nutiko man. Atsakė, kad išsiskirtų. Taip, matyt, visi sveikieji mano, nors bet kuris mūsų jau po akimirkos galime likti be rankų, kojų ar veidą nusiplikyti. Ar tai reiškia, kad per avariją ar kitokią nelaimę sužalotas žmogus gyventi nebetinkamas?“