Nepaisydamas tokio garbaus amžiaus, jis ir dabar stengiasi į tėvynę atvykti bent porą kartų per metus. Bet kiekviena šios trijų savaičių J.Kazicko viešnagės Lietuvoje diena skirta ne poilsiui, o dalykiniams susitikimams.
„Lietuvos rytas“ kalbino J.Kazicką jo namuose Vilniaus senamiestyje.
Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
* * *
- Kas jus įkvepia nepaisyti jūsų amžiaus žmogų neišvengiamai varginančių skrydžių per Atlantą į Lietuvą?
- Noras pamatyti Lietuvą yra daug stipresnis už ilgos kelionės lėktuvais nepatogumus. Dabar manęs jau nevaiko degantys verslo interesai, kaip tais laikais, kai rūpinausi „Omnitel“ bendrovės plėtra.
Bet ir toliau labai domiuosi savo šeimos fondo veikla Lietuvoje, nors mane jau galėtų pavaduoti ir mano vaikai.
Nebėra būtinybės skraidyti per Atlantą ir dėl man priklausančios interneto paslaugų įmonės „Baltnetos komunikacijos“ reikalų.
Taigi atvykstu į Lietuvą tik todėl, kad niekaip nepajėgiu atsispirti tėvynės traukai.
- Lietuvą jūs vadinate savo tėvyne, nors gimėte Čiornaja Padinos kaime, kuriame atsidūrė po 1863 metų sukilimo į Rusijos stepes ištremti lietuviai tremtiniai.
Kaip gimtine nebuvusi Lietuva tapo jūsų vienintele tėvyne?
- Bet mano dvasinė gimtinė – Lietuva, į kurią mūsų šeima sugrįžo 1922 metais. Man tuomet buvo ketveri metai. Lietuvoje užaugau, vedžiau, sulaukiau pirmagimės – dukters Jūratės, bet 1944-aisiais, gelbėdamasis nuo neišvengiamos tremties į Sibirą ar gal net žūties, buvau priverstas palikti tėvynę.
Lietuvoje pragyvenau tik ketvirtadalį gyvenimo – iš 89 jau nugyventų metų vos 22, tačiau tai buvo svarbiausi mano, kaip asmenybės, brendimo metai.
Kiekvienas žmogus turi turėti šaknis. Jeigu jų nejausi, būsi tarsi koks vėjo blaškomas šapas. Mano šaknys – Lietuvos žemėje, jos istorijoje, ryšiuose su žmonėmis.
Tai suteikė tvirtumo visam mano gyvenimui.
- Bendravote ir bendraujate turbūt su visais įtakingiausiais nepriklausomos Lietuvos politikais. Kuo svarbūs šie ryšiai?
- Laikau savo draugais Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį ir abu Lietuvos prezidentus – Valdą Adamkų bei Algirdą Brazauską. Pažįstu visus buvusius premjerus, daugybę ministrų, Seimo narių.
Labai vertinu tai, kad galėjau susipažinti su įvairiausių įsitikinimų politikais. Bendraudamas su jais išgirstu ir viena kitai prieštaraujančių nuomonių, bet tai suteikia man galimybę susipažinti su plačia Lietuvos politinio gyvenimo panorama.
- Lietuvoje žmonės keikia blogą valdžią ir kaltina ją dėl visų gyvenimo blogybių. Ar tai jūsų nestebina?
- Pastebiu ir aš, kad visuomenė smarkiai piktinasi kartais net ir menkomis valdžios nuodėmėmis. Bet juk tai būdinga viso demokratinio pasaulio žmonėms. Kas aukštai iškyla, tas ir mielai murdomas purve, jei sėda į balą.
Antai netgi JAV rimtoji spauda skyrė išskirtinį dėmesį pasaulinio viešbučių tinklo paveldėtojai Paris Hilton, kai ji 40 dienų buvo įkalinta kalėjime. Žmonės mėgsta skaityti apie turtingųjų, galingųjų ar įžymiųjų negandas.
Nereikia stebėtis, kad ir Lietuvoje žiniasklaida domisi, su kuo valdžios žmonės leidžia savo naktis arba kaip jie naudojasi tarnybiniais butais.
Valdžios žmonių poelgiai gali turėti didelę įtaką viso krašto gyvenimui, bet tokie suklydimai, jeigu mąstysime plačiau, iš esmės nieko nekeičia. Žinoma, jeigu kuris nors veikėjas neteisėtai pasinaudojo, tarkime, tarnybiniu automobiliu, nėra gerai.
Toks poelgis turi būti deramai įvertintas, bet ir pernelyg jaudintis žmonėms neverta – jų gyvenimui tai neturės jokios reikšmės.
Tuo tarpu Lietuvoje neretai taip piktai ir emocionaliai reaguojama, tarsi jau grėstų pasaulio pabaiga, jeigu kas nors permiegojo naktelę kitą tarnybiniame bute.
- Bet gal Lietuvą iki šiol tikrai valdė vien tik prasti ir labai prasti politikai, o tai perpildė žmonių kantrybės taurę?
- Jei atsižvelgtume į net penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos pasekmes, mes turėtume pripažinti: per 17 metų nueitas ilgas kelias. Nepaisant pasitaikiusių duobių, tai – sėkmės kelias.
Be abejo, valdžia neišvengiamai daro klaidų, o jos neteisingus sprendimus skaudžiai pajunta visi žmonės. Bet svarbu klaidas pastebėti ir pataisyti. Daug nuveikti gali žiniasklaida, jeigu ji apie valdžios darbus kalba atvirai ir kritiškai. Tai Lietuvoje ir vyksta.
Kita vertus, natūralu, kad kai žmonės nepatenkinti savo padėtimi, jie kaltina pirmiausia kitus, o ne save. Lietuvoje įprasta manyti, kad jei kas nors yra ne taip, kaip norėtųsi, vadinasi, kalta valdžia.
Bet pastaruoju metu jau pastebiu ir žmonių nuotaikų permainų.
Matau daug jaunimo, kuris niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių Paryžiuje ar Niujorke. Jaunoji karta jau mėgaujasi laisve, o kai žmogus jaučiasi laisvas, jis linkęs labiau pasitikėti savimi.
- Jūs visuomet optimistiškai kalbėjote apie Lietuvos ateitį.
Bet gal buvote net per didelis optimistas ir realybė skiriasi nuo lūkesčių?
- Optimistiškai kalbėdavau apie Lietuvos ateitį dar tais laikais, kai nedarbas čia siekė 15 procentų. Dabar juk jau trūksta darbo rankų. Ar tai – ne įrodymas, kad mano optimizmas ne iš piršto laužtas?
Pamažu buvo sukurti pagrindai, kurie leido Lietuvos ekonomikai atsitiesti. Šalies ūkis dabar auga maždaug po 8 proc. kasmet.
Vargu ar galėjome tikėtis dar greitesnės plėtros.
Svarbiausia, kad ekonomikos augimą ėmė jausti visi socialiniai sluoksniai. Kai kyla algos, daugiau optimizmo ir žmonių veiduose. Net nedideliuose miesteliuose, kaimuose padėtis po truputį gerėja. Mažės ir emigracija, o anksčiau išvykę žmonės pradės grįžti į Lietuvą.
- Tačiau kol kas iš Lietuvos daugiau žmonių išvyksta nei ketina sugrįžti.
Ką pasakytumėte tiems lietuviams, kurie rengiasi ieškoti geresnio gyvenimo svetur?
- Paraginčiau išpakuoti lagaminus ir nedaryti klaidos, nes palikti tėvynę – skaudus išbandymas.
Lietuva prarado gal jau apie 15 proc. savo žmonių. Tai labai daug. Tačiau ir šiuo požiūriu esu optimistas. Manau, per porą ar trejetą metų emigracijos banga išseks ir prasidės atvirkštinis procesas.
Lietuvoje įžvelgiu tokių galimybių, kurių sunku rasti seniai išplėtotose Vakarų šalių rinkose.
Tai pirmiausia patrauklu žmonėms, kurie nori užsiimti verslu. Vis dėlto ekonomikos augimas sudaro sąlygas atsiskleisti visiems visuomenės nariams.
Nematau didelių grėsmių, kad Lietuvos augimas staiga imtų ir sustotų, nes Vyriausybės ekonominė ir socialinė politika iš esmės yra ūkio sveikatą palaikanti politika.
- Tačiau Gedimino Kirkilo Vyriausybė neturi daugumos Seime. Ar tai nekelia pavojaus, kad valdžia elgsis neryžtingai ir nesiims jokių, kad ir labai reikalingų, reformų?
- Socialdemokratų vadovaujama mažumos koalicija išsilaiko, nes sugeba sutarti su konservatoriais, o tai jau rodo Lietuvos politinę brandą.
Atrodo, baigiasi aklos politinės konfrontacijos laikai. Socialdemokratams ir konservatoriams gera pamoka tapo Lietuvos politinio gyvenimo sukrėtimai, kuriuos sukėlė R.Pakso bei V.Uspaskicho veržimasis į valdžią.
Tuomet kilo rimtas pavojus Lietuvos stabilumui, nes užsienio jėgos galėjo imti diriguoti mūsų šalies gyvenimui.
Bet mažumos Vyriausybės sudarymas reiškia, kad svarbiausios partijos pajuto didesnę atsakomybę už valstybės laivą.
- Prieš keletą metų ėmėtės naujo verslo – įsigijote interneto paslaugų bendrovę „Baltnetos komunikacijos“. Jūs garsėjate puikia verslo nuojauta. Ar internetas gali būti Lietuvos ūkio pažangos variklis?
- Internetas atveria tokias neregėtas erdves, kurių mano protas jau nebepajėgia aprėpti. O kai aš ko nors nepajėgiu suprasti, darau išvadą, kad tai fantastinių galimybių sfera.
Lietuvos verslui reikia rinktis tokias kryptis, kur svarbiausia – protas, o proto lietuviams juk pakanka.
Plaktukus gamindami nepajėgsime konkuruoti su Kinija ar Indija, bet galime kurti produktus, kuriems reikia intelekto ir žinių.
Masinė gamyba persikelia į Kiniją ir Indiją. Konkurencinę kovą laimės šalys, kurios remsis vadinamąja žinių ekonomika.
Lietuvai taip pat reikia susirūpinti mokslu ir švietimu, nes ekonomikos ateitis – aukšta darbuotojų kvalifikacija ir žiniomis grindžiamų ūkio šakų plėtra.