Vilkai valgo avinėlius. Išeitų, kad Viešpats siunčia savo mokinius į užtikrintą pražūtį?! Kodėl? Tad koks yra santykis tarp Viešpaties mokinių ir pasaulio.
Avinėlis – tai kiekvienas, kuris savyje nešioja už mus paaukoto Dievo Avinėlio kryžių ir misiją. Tuo tarpu vilkai – Dievo nepripažįstančio pasaulio, arba „visų miestų ir vietovių“, gyventojai.
Jau praeito sekmadienio Evangelijoje Viešpats kalba apie priešišką Jam ir jo mokiniams samariečių kaimą. Viešpats žino, kad šiame pasaulyje Jis ir jo mokiniai vietos neturi. Jis ir jo ganomoji tauta išeina iš šio pasaulio ir grįžta pas dangiškąjį Tėvą. Tačiau kodėl priešiškumas? Kodėl persekiojimai, nuolatinės per amžius besitęsiančios krikščionių žudynės? Kas yra „vilkų“ neapykantos įkvėpėjas?
Grįžkime prie teksto ir pastebėkime, kad Viešpats juk siunčia „avinėlius“ tikslingai – ne būti suvalgytais, bet į pjūtį. Išeitų, kad Viešpats siunčia avinėlius išpjauti vilkus. Gerieji žmonės turi išpjauti blogiuosiu?! Bet juk įprastai: vilkai pjauna avinėlius, bedieviai persekioja ir pasmerkia kankinystei krikščionis. Kokiu būdu pjaunamasis neša pjūties vaisių? Atidesnis žvilgnis į Evangelijos turinį pastebi šį tikėjimo paradoksą, arba, pasaulio akimis, kvailybę. Paieškokime atsakymo kitose Šventojo Rašto (t.y. sekmadienio liturginių skaitinių) vietose.
„Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui! O nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie, broliai, su jūsų dvasia! Amen” (Gal 6,14 - 18).
Kuo krikščionis stiprus? Atsakymas aiškus: prisiimtu Kryžiumi. Ne tik žodžiuose ar mintyse, bet savo kūne krikščionis nešioja Kristaus žaizdas. Bendrystė su Kristaus kančia yra išgyvenama sieloje kaip tyras meilės skausmas; o kartais ir ne retai – kaip fizinė kančia. Tai – natūralus krikščionio būvis; tai reiškia būti “žemės druska”, kuri sūdija “barbišku” purpuriniu kvailumu aptekusį pasaulį.
Kartais koktu matyti, kaip patys krikščionys apsisiaučia purpurine išorinio religingumo poza. Tariamai “gražus” pamaldumas - purpurinių veidelių šventųjų ir to paties neskonigai nudailinto Jėzaus paveiksliukų sutikrovinimas. Pastebėkite, kiek “smetonine” kalba pamokslaujantis kunigėlis ištaria žodį “gražu”. Anot tokio katalikiškumo, viskas tikėjime turėtų atrodyti nepreikaištingai “gražai”. Iš kur tas pamėgimas grožėtis savimi ir kitais?! Tikėjimas nėra “gražus”; tikėjimas nėra jaukus lizdelis iš šio pasaulio baisybių pabėgusiems neįagaliems bailiams. Anaiptol, tikėjimas yra skirtas atpažinti savyje šio pasaulio išdavystę, priimti baisumus ir juos tikėjimu, malda, vilties ir meilės sėjimu spręsti.
Kristaus kryžius nėra gražus. Ir Kristaus tikrovė manyje – nėra graži. Kryžius atskleidžia manyje mano nuodėmę, išvidinį susiskladymą, beribį savanaudiškumą. Ir jeigu tikėjimas prarado išvidinę bendrystę su Kristaus kryžiumi, autentišką sūrumą, tai išorinė iš tikėjimo manierų nusilipdyta poza tampa itin patogia priemone veidmaintystei ir akių muilinimui. Tereikia tik mokėti susiriesti į “gražią” ir nepriekaištingą tikinčiojo pozą kaip kad gatvėmis besišlaistantys ubagėliai. “Gražios” veidmainystės mūsų, katalikų, tarpe, deja, yra apstu.
Taip, švęsti krikščioniško būvio sakramentus nėra lengva. Krikštas, kunigystė, santuoka – tai, kas per Kristaus Kryžių įgyvendina amžiną čia ir dabar mums atsiduodančio Dievo meilę. Kryžius atvėrė dangų ir per Kryžių vyksta žmogaus prisikėlimas – tapimas naujuoju kūriniu. Gėris “pjauna” blogį gerumu, mylinčiu atsidavimu. Ši meilė - tai ne šio pasaulio manadagumo ar etiškumo apraiškos. Tai - Dievo meilė Avinėlio, kuris tylėjo, kai jį vedė pjauti ir aukoti už mus.
Kas turi tikėjimo druskos ir Kryžiaus aukos balzamo, tas tampa tyliai vilkus „pjaunančiu“ avinėliu, Kristaus pergalės dalininku.
“Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!'“ (Lk 10,9).