Lenkai žlugdo atominį planą?

Neatvykdamas į Vilnių Jaroslawas Kaczynskis sužlugdė žavingą planą. Pagal jį, gana triukšmingai priimtas ir nevienareikšmiškai vertinamas Atominės elektrinės įstatymas turėjo gauti visų projekto dalyvių palaiminimą.

Tarytum tarptautinį antspaudą, galutinai užčiaupiantį oponentų burnas. Ir visiems laikams nubraukiantį pernykštį Trakų susitarimą, kai Lietuva įsipareigojo statyti atominę savo teritorijoje lygiomis dalimis su Latvija ir Estija.

Galbūt Lenkija įspėja, kad ji nepatenkinta priimtu įstatymu ir gali nedalyvauti atominės statyboje? Tai reikštų, kad lygiai taip kaip visi ankstesni, sužlugtų ir pastarasis elektros tilto į Lenkiją planas.

Oficialus Lenkijos paaiškinimas nėra iš piršto laužtas. Padėtis šalies viduje sudėtinga. Streikuoja gydytojai, Vyriausybės rūmų prieigose apsigyveno medicinos seserų ir slaugių armija. Šalį valdantys broliai pykstasi su Seimu. Jau prabilta ir apie pirmalaikius rinkimus.

Bet kuo jau kuo, o skandalais Lenkijos tikrai nenustebinsi. Jie šalį krečia nuolat. Viena diena be premjero ir šį kartą nebūtų lėmusi nei politinio perversmo, nei kokio kito fatališko įvykio.

Todėl vidaus padėtis, matyt, buvo mandagus ir patogus pretekstas pademonstruoti su atominiu projektu susijusias Lenkijos ambicijas.

Ši valstybė ne kartą ir ne du siuntė ženklus, jog Lietuvos planas turėti 34 procentus akcijų elektrinę statysiančioje bendrovėje jai atrodo prastas. Lenkija didelė, todėl ir jos dalis turi būti reikšmingesnė.

Kliūti gali ir įstatyme numatytas nacionalinio investuotojo sukūrimas. Lenkija labai nė neslėpė turinti ketinimų pirkti Rytų skirstomuosius tinklus. Dabar tai nebeįmanoma - jie tampa nacionalinio investuotojo dalimi.

Tačiau įstatymas priimtas, Lietuva neketina nusileisti nė per plauką. Lenkija turi du kelius: arba pasitraukti, arba priimti esamą pasiūlymą.

Jeigu be jos šis projektas būtų neįmanomas, ketinimai pasitraukti skambėtų grėsmingai. Tačiau ir patys lenkai supranta, kad norinčių dalyvauti atominės statyboje bei jos valdyme yra daugiau nei keturi ir be didelio vargu atsirastų antra tiek.

Todėl Lenkijos premjero užimtumą reikėtų vertinti kaip derybinę poziciją.

Aišku, kad iš Lietuvos nieko nebegausi. Tačiau dar yra Latvija ir Estija, kurios pastaruoju metu skelbia lyg ir nematančios didelės problemos dėl akcijų dalies.

Tai - dar viena Lenkijos galimybė turėti daugiau akcijų nei gerokai už ją mažesnės Baltijos partnerės.

Ginčus dėl vieno kito procento galima vadinti politikų tuštybės apraiška. Yra daugybė kitų būdų, įtvirtinančių įvairias šalių galimybes tokiuose projektuose.

Kita vertus, nėra ko tikėtis, kad ką tik lygių dalių reikalavę politikai imtų ir per vieną dieną nusileistų. Ypač Lenkijos.

Tam trukdytų pirmiausia jų orumas ar nerimas, jog kam nors gali atrodyti, jog be jokios kovos perleido lyderystę mažai, ilgą laiką iš paskos bėgusiai Lietuvai.

Todėl atominio pavojaus varpais skambinti lyg ir nėra pagrindo. Bet netrumpa pasirengimo elektrinės ir tiltų statybai istorija neleidžia abejoti - projekto kelias nebus rožėmis klotas.

Kiekvienas žingsnis žadins ir tarptautines, ir vidines aistras. Mažiausia klaida ar bandymas sukčiauti taps skandalu.

Bet kitaip būti nė negali. Juo užkabinama pernelyg daug politinės ir finansinės galios interesų.

Kas bus, jeigu ginčai ir ambicijos privers atidėti projekto startą?

Rusijos dujų gigantas „Gazprom“ ketina pasinaudoti Ignalinos elektrinės uždarymu, atsirasiančiu energijos deficitu ir planuoja statyti naują elektrinę Kaune.

Baltijos projektas kliudytų išplėstam „Gazprom“ elektros bizniui. Tai gresia jau ne pagalių, o rąstų kaišiojimu į atominius ratus. Kur du pešasi, ten trečias laimi. Kas jis bus? Atsakymas dar neaiškus.