„Rapolai, gerai, kai išvažiuoja žmona. Tada gali pasiausti“, - sakė jis man, o aš liūdnai į žiūrėjau ir galvojau: „Negi ir man tokia valanda ateis?“
Atėjo, nors ir kaip ją tolinau. Nesiskundžiu, tačiau kai Gabrielė pranešė, jog ją siunčia mėnesio komandiruotei į Briuselį, apsidžiaugiau it koks kiras, išlaisvintas iš Ventės rago žiedavimo stoties. „Laisvę, suporuotiems vyrams“, pagalvojau.
„Rapolai, kaip tu be manęs gyvensi, juk tu užmiršai net kaip skalbimo mašiną reikia įjungti, ką jau kalbėti apie tai, kaip kepama kiaušinienė“.
„Brangioji, tu tik važiuok, o jau aš kaip nors pasirūpinsiu savimi“, pagalvojau sau, o jai pasakiau: „Ne tai blogiausia. Blogiausia, kad visą mėnesį tavęs nebus. Nežinau, kaip ištversiu“.
„Ir aš nežinau, Rapolai“, - atsakė man Gabrielė.
Tas šešias savaites iki jos išvažiavimo aš buvau stebėtinai geros nuotaikos. Net Gabrielė tai pastebėjo. Sakiau, kad čia dėl to, jog stengiuosi išnaudoti kiekvieną minutę su ja. Atrodo, kad ji patikėjo.
Ir štai atėjo ketvirtadienis. Ją palydėjau į oro uostą, atsisveikinome, atsibučiavome ir pažadėjome, jog vienas kitam rašysime ilgus meilės laiškus.
Grįžau namo, batus palikau tarpduryje, o ne batų dėžeje, kaip iš manęs reikalaudavo Gabrielė. Po to basas, o tai tolygu karo nusikaltimams Gabrielės akyse, šlepsėjau į virtuvę, kur pasidariau sumuštinį su dešra. Aišku, nei vieno produkto nesudėjau atgal; juk gali taip nutikti, kad aš norėsiu dar vieno sumuštinio, atsidariau alaus skardinę ir išsidrėbiau prieš televizorių.
Kaip gera taip sėdėti ir nebijoti, jog sulauksi netikėto antpuolio: „Ir vėl pritrupinai ant grindų!” Arba: „Kodėl neišmeti tuščios skardinės, o palikai šalia fotelio?“
Taip ir nepastebėjau, kaip vakaras atėjo. Parašęs Gabrielei, kad ją be galo ir be krašto myliu, susiruošiau miegoti.
Iš pradžių gulėjau savo pusėje. Kažkas ne taip. Persiverčiau į jos pusę, irgi kažko trūksta. Pagulėjes penkias minutes, išsitiesiau skersai lovos. Tai man labiausiai patiko. Aš vienas lovoje ir su niekuo nereikia dalytis ja. Mano lova man vienam priklauso. Šis jausmas man priminė, kad aš esu šaunus vyrukas. Tad užmigau su mintimi, kad rytoj savaitgalis, ir manęs laukia didelės linksmybės.
Penktadienį po darbo pas mane visas išsikvėpinęs kaip pavasarinis bijūnas atkulniavo draugas Benediktas. Jo antroji pusė išvažiavo pas tėvus, tad šis savaitgalis buvo laisvas – kaip neprisiminti jaunystės dienų ir gražių dainų?
Kaip gerais senais laikais, „apšilimą“ pradėjome bute. Tačiau anuomet gerdavome namuose todėl, kad bare mažiau pinigų išleistume, dabar – ką jau slėpsi, buvo šiek tiek baugu. Kaip čia bus, kai du pagyvenę jaunuoliai – nors mums dar ir trisdešimties nėra – pasirodys tarp dvidešimtmečių nuogais pilvais jauniklių?
Aišku, mes vienas kitą įtikinėjome, kad atrodome kur kas jaunesni nei esame, o be to, merginoms subrendę vyrai labiau patinka. Vienas kitam rodėme savo bicepsus ir gyrėmės, jog mūsų pilvai nėra tokie dideli, kokie galėtų būti.
Aišku, mes neketinome merginų parsivesti į namus – turime būti ištikimi savo antrosioms pusėms. Tačiau juk reikia pasitikrinti, ar mes galime „pakabinti“ kokią nors jauniklę. Čia kaip sportas. Žaidi krepšinį ne tam, kad į olimpiadą važiuotum, bet kad kojas pramankštintum ir alkūnėmis varžovams į šonkaulius duotum.
Sutarėme, jog bus taip: pakabinam merginas, prikabinam joms makaronų ir kai jau jos pasiruošusios su mumis važiuoti nors į pasaulio kraštą, nekalbant apie mano butą, paliksime jas „ant ledo“. Tai bus juoko.
Priešingai nei jaunystėje dabartinis mano namų baras buvo kur kas pilnesnis, tad visai nenuostabu, kad iš buto išėjome jau svyruodami ir vienas kitą drąsindami, kokie esame „kieti bičai“.
***
Prabudau nuo saulės spindulių, betvieskiančių man į veidą. Galvą skaudėjo taip baisiai, jog vieną minutę pagalvojau, kad tai nuo klofelino, kurį mums įpylė žvitrios mergičkos, apšvarinusios visą butą. Ką aš turėsiu pasakyti Gabrielei, kad dingo jos mėgstami undinės kailiniai, auksiniai papuošalai ir visas apatinis trikotažas?
Nevalingai patikrinau kišenę, piniginė yra. Ir netgi su pinigais. Apsidairiau – miegojau ant sofutės. Šalia niekas negulėjo. Net Benediktas. Jis miegojo išsidrėbęs kaip koks Dzeusas fotelyje. Per lūpą jam tekėjo seilės.
Ant stalo stovėjo atkimšti, bet neišgerti alaus buteliai – matyt vakarykščiai užmojai buvo didesni už galimybes - ir praplėšti bulvių traškučių pakeliai.
Prisiminiau, kaip jaunystėje žvitriai ryte puldavau prie neišgertų butelių ir tapęs linksmas bei guvus eidavau kelti kitų kursiokų. O jie vis klausdavo: „Rapolai, negi tau niekada ryte galvos neskauda, atrodo, vakar gėrei tiek pat, kiek ir visi kiti?“ O aš tik mįslingai šypsodavausi ir cituodavau senolių išmintį: „ankstyva varna dantis rakinėja, vėlyva – akis“.
Kol Benediktas miegojo, pabandžiau taip padaryti ir dabar – juk turėjau parodyti bent jau savo draugui, kad metai man nieko nepadarė. Išsivadėjusio alaus skonis supykdė, ir turėjau bėgti į tualetą vemti.
Išėjus mane pasitiko Benedikto žodžiai: „Rapolai, jaunystėje po gertynių prabudęs visada tave matydavau švytintį ir džiaugsmingą, dabar matau apšepusį ir ką tik išsivėmusį“. Sukaupiau visą kantrybę ir paaiškinau: „Matyt, vakar kažko ne to suvalgiau“.
„Na taip, abu kažko ne to vakar suvalgėme“, - melancholiškai pasakė Benediktas ir atsidarė butelį alaus.
Negalėjau ir aš atsilikti, tad sukaupiau visas jėgas ir padariau tą patį, ką ir Benediktas.
Beliko išsiaiškinti, kas vakar nutiko.
Pasirodo, nuėjome į „Brodvėjų“. Kaip visada dar prieš kabinant merginas, nutarėme „ant drąsos“ išgerti po bokalą alaus. Kol atėjo drąsa, išgėrėme po tris.
Gal tai sutapimas, bet tada atsirado daugiau gražesnių merginų, kurios buvo vienišos. Kadangi išsiskyrė merginų kabinimo koncepcijos, - Benediktas buvo už tai, kad reikia prisistatyti ir iš karto pasiūlyti važiuoti namo bei pasimylėti, o aš sakiau, kad prieš tai reikia pakalbėti apie meną ir politiką – nutarėme kabinti atskirai.
Baigėsi tuo, kad Benediktas iš karto gavo per veidą, o mane išmetė iš baro, nes kažkokiai merginai taip įsijautęs pasakojau apie meną ir politiką, jog ji pasiskundė apsauginiui, kad aš ją persekioju.
Ėjome į kitą barą. Ten „apšilimui“ užteko dviejų alaus bokalų. Ir rezultatas buvo geresnis, - manęs neišvijo apsauginis, pats išėjau. Kartu su Benediktu, nusprendę, kad nėra gerų mergų.
Nuvažiavome į trečią klubą. Nutarėme, merginas kabinti iš karto, be jokių apšilimų. Nusprendęs, kad atkaklumas – dorybė, vieną vaikiausi po visą šokių salę, rūbinę ir netgi lauką. Ji vis sakė, kad nenori su manimi bendrauti, o aš jai siūliau pagalvoti. Kaktomuša lauke susidūrus su berūkančiu Benediktu, galvojome dviese, ką galime daugiau nuveikti. Nusprendėme nusipirkti alaus, važiuoti pas mane į butą ir užsisakyti striptizo šokėjų.
Kaip darėm, taip ir padarėm. Tik striptizo šokėjos atsisakė atvažiuoti, nes tikriausiai niekaip nesugebėjome paaiškinti, kur esame. Tiesa, tai palaikėme ženklu, jog šį penktadienį, kad ir kaip stengtumeisi, vis tiek jokių merginų negausi. Toliau nei vienas, nei kitas nepamename.