Jungiu vieną, kitą kanalą ir visur - medinis Loretos Graužinienės veidas. Ji Lietuvą „džiugina“ štai tokiais pranešimais: vėl buvo nuvykusi į Maskvą pas savo „bosą“ Viktorą Uspaskichą, kuris, girdi, neabejoja, kad Lietuva nėra teisinė valstybė ir jis Rusijoje slapstosi ne todėl, kad Lietuvoje būtų gyvenęs nesilaikydamas Lietuvos įstatymų ir amžinai žeminęs Lietuvą, o todėl, kad Lietuvos prokuratūra neleidžia jam grįžti.
Mano kaimynas Antanas, su kuriuo „minkome“ televizorių, replikuoja: „Lenkiuosi Lietuvos prokuratūrai“. Bet L.Graužinienė pritaria ne Antanui, o Viktorui, kuris, girdi, sako „tikrą teisybę“: Lietuva - nei demokratinė, nei teisinė valstybė, kas „dar kartą buvo patvirtinta Seime svarstant keturių ministrų interpeliaciją“.
Kai kuriuose kanaluose leidžiama pakalbėti Generalinio prokuroro pavaduotojui G.Jasaičiui, kuris paaiškina, kad V.Uspaskichas ir L.Graužinienė meluoja, nes Maskvai pateikti visi dokumentai ir atlikti visi teisiniai veiksmai, reikalingi prašant ekstradicijos.
Bet ne visi kanalai leidžia kalbėti antrai pusei. Taigi prieš vieną iš didžiausių ir pakiliausių Lietuvos švenčių ne tik mes su kaimynu Antanu, bet ir visa Lietuva išgirsta, jog ji – nedemokratinė ir neteisinė valstybė. Antanas perpykęs: „Po perkūnais. kodėl visoms Lietuvos televizijoms tokią dieną kažkodėl prireikė, ko gero, specialiai ir, žinoma, ne su gerais ketinimais paruošto reportažėlio? Kodėl prieššventinės dienos akcentas – ne Justino Marcinkevičiaus, ne Edvardo Gudavičiaus, ne Liudvikos Pociūnienės, o L.Graužinienės šaiži šnekta?“
Man irgi neaišku. Kad kai kurie „darbiečiai“ kiekviena pasitaikiusia proga, ir, ko gero, pamokyti to pačio V.Uspaskicho, visaip drumsčia vandenį, nuteikinėja vienus prieš kitus „tūpus litovcus“, net ir nelabai įdėmi akis jau seniai pastebi. Bet prieš tokią šventę?! Daugelis, žinoma, tuos „žaidimus“ supranta. Bet daugelis ir nesupranta. Jiems dar kartą įperšama, kad Lietuva nėra nei teisinė, nei demokratinė valstybė. Tiesiog pažeminama Lietuva.
Lyg ruošdamiesi susitikti su tais, kurie patiki L.Graužinienės šnekėjimais, grįžtame prie keturių ministrų (keturių „atpirkimo ožių“) interpeliacijos, kam neteisingai privatizavo „Alitą“. Nutariame, kad gerai, jog pirmą kartą skaudžiai pamokomi ministrai, kurie turi būti atsakingi už kiekvieną priimtą sprendimą, o ne kilnotų rankas pagal premjero komandą.
Ministrų veiksmuose, ypač privatizavimo sferoje, mes randame ir daugiau pavyzdžių, kai reikėtų juos versti iš ministrų kėdžių ir net pasodinti į Lukiškes. Bet demokratija, nors, be abejo, ji nėra moraliai ideali, ir yra tokia, kuri, paprastai kalbant, leidžia patiems piliečiams išsirinkti sau valdžią.
Vadinasi, paprastai kalbant, ką išsirinkome, tą ir turime? Bet demokratija ir teisinės normos vis dėlto leido „pamokyti“ esamus ir būsimus ministrus. Interpeliacija buvo atliekama vadovaujantis teisinėmis normomis, Seimo statutu. O kad nuversti ministrams neužteko balsų – nei demokratija, nei teisė nėra kaltos.
Tiesiog demokratiją ir apibūdina daugumos viršenybė prieš mažumą.
Mums su Antanu aišku, kad apkaltos ir interpeliacijos (nors dar ir labai retos ne tik Lietuvoje) prezidentams, ministrams yra gražus demokratijos ir teisinės valstybės ženklas. Kitas klausimas – kas tuos veiksmus atlieka, kaip juos atlieka, kokia atliekančiųjų moralė, vertybinės nuostatos, kokie jų siekiai ir t.t.
Žmogaus teisių, teisinės valstybės, demokratijos sąvokos – ir filosofinės, ir kasdienės. Nieko verta bus demokratija, jei vyriausybė nesugebės užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių. Tada politinis nestabilumas yra neišvengiamas.
Štai ir šiandien mūsų demokratiją gali apibūdinti seniai žinomi demokratijos negatyvai, kai tautos išrinkti atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę, keičia požiūrį į rinkimus, yra paperkami, naudojasi valdžia asmeniniams interesams tenkinti.
Visus tuos „negatyvus“ labiausiai ir kultivavo Viktoras Uspaskichas dar nuo „Jangilos“ laikų. Vėliau falsifikavo savo inspiruoto referendumo rezultatus. Ne valstybės naudai kūrė visokius „ofšorus“, kaip dabar aiškėja, nemokėjo mokesčių, painiojo privačius interesus su valstybiniais... Gausybę tokių „valdžios ėmimo“ faktų būtų galima išvardinti.
Norėčiau pacituoti Stasį Kropą: „Viena iš gražiausių valstybinių švenčių Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena šiais metais daugelio bus sutikta su tam tikru nusivylimu ir nerimu. Šios kadencijos Seimas apsisprendė įeiti į istoriją kaip elito grupė pasukusi Lietuvos socialinę raidą regreso linkme“. S.Kropas kalbėjo apie rentas Seimo nariams, algų pasididinimą, kitų privilegijų siekimą, kas iškraipo rinkos funkcionavimą, didina socialinę atskirtį bei mažina ekonomikos konkurencingumą ne tik šalies viduje, bet ilgainiui ir užsienyje. Savo nuogąstavimus jis užbaigia taip: „ Netenka stebėtis, jog tą daro Darbo partija, kuri specialiai ir buvo sukurta, kad „įsisavintų“ Europos Sąjungos paramos pinigus“.
Tuo galima ir užbaigti. Bet man labai neramu, kodėl mes sutinkame, kad net didžiausių mūsų švenčių išvakarėse leidžiame tas šventes apdergti V.Uspaskichui, kuris būdamas Lietuvoje nebuvo pastebimas nė vienoje tautinėje šventėje, o jo „ginklanešiams“ - paniekinamai kalbėti apie Lietuvą?