M.Jučas: “Minuotojas klysta tik vieną kartą”

* * *

- Žinoma, kad lenkai. Jie turėjo daugiau galimybių ne tik todėl, kad jiems buvo daugiau leidžiama. Čia labai svarbios buvo ir mokslo tradicijos, dėl kurių ne taip greitai buvo pasiduodama politinėms įtakoms.

Kaip pavyzdį galiu pasakyti, jog jie netgi išdrįso (dabar neprisimenu, kurioje – Jerzy Topolskio ar Henryko Łowmiańskio – istorijoje tai buvo padaryta) įvesti periodizaciją, paremtą kultūros epochomis. Juk sovietmečiu buvo visuotinai priimta vienintelė teisinga ir galima periodizacija pagal ūkio istoriją: feodalizmas, kapitalizmas, socializmas. Kiek man žinoma, ypač Topolskis buvo kritikuojamas už tai, jog nutolsta nuo marksizmo. Taigi laisvės Lenkijoje būta daug daugiau. Ką ir kalbėti apie faktografiją, o turint omenyje pačią ideologinę sferą... Apie tokią istorijos periodizaciją pagal kultūros epochas Lietuvoje negalėjome net svajoti.

Daugiau laisvės būta ir Maskvoje, kurioje irgi svarbi buvo mokslo tradicija. Taip pat – prestižo siekimas. Pavyzdžiui, man Vladimiras Pašuto ir kiti ne vieną kartą yra sakę: Baltarusija – vakarinė respublika, nepatogu jai taikyti nepreciziškas formuluotes.

Kalbant apie Azijos respublikas, kuriose nebuvo istorijos mokslo pagrindų, dar buvo galimi tam tikri spekuliatyvūs sprendimai, o vakarinei respublikai toks dalykas neleistinas. Pas mus, žinoma, irgi buvo mokslo žmonių, kaip antai Konstantinas Jablonskis arba Ignas Jonynas, kurie dar caro laikais gavo išsilavinimą Maskvoje ir prieškario Lietuvoje sutvirtino tam tikrus mokslo pamatus. Tačiau būta ir prisiplakėlių prie istorijos, pavyzdžiui, Juozas Žiugžda arba Leonas Bičkauskas-Gentvila.

Tokie žmonės, savaime suprantama, rūpinosi tik tuo, kad nebūtų nukrypta nuo marksistinės linijos. Aš neteigiu, kad Maskvos istorikai dažnai nukrypdavo nuo šios linijos, tačiau jie vis dėlto galėjo laisvai plėtoti mokslines diskusijas, paremtas preciziškomis žiniomis, puikiai įvaldyta faktografija, aukšto lygio monografijomis.

- Studentams šie istorikai, be abejo, turėjo didžiulę įtaką. Paskaitų metu jaunimas iš karto atskirdavo, kas yra kas. Žinoma, egzaminą lengviau būdavo išlaikyti pas Žiugždą. Pastarajam užtekdavo susakyti marksizmo formules, o kalbant apie šiuos žmones – iš karto jautėsi solidus mokslinis pamatas.

- O kas atėjo dirbti į institutą? Štai Vytautas Merkys tebuvo prileistas tik prie socialdemokratijos problemų tyrimo. Aš buvau vienintelis, kuriam leido užsiimti senąja Lietuvos istorija. Ir tai juk ne čia, o Maskvoje. Tyrinėti senąją istoriją nebuvo leista nė vienam. Tik vėliau tarsi iš rago pasipylė jaunimas. Iš pradžių gal net porą dešimtmečių nebuvo galima dirbti šioje srityje.

Kaip gi susiklostė mano kelias? 1952 m. Žiugžda nuvežė savo parašytą Lietuvos istoriją į Maskvą. Jo darbas buvo sukritikuotas. O tuo metu ką tik baigęs mokslus akad. Boriso Grekovo auklėtinis Pašuto (beje, vienas pagrindinių Žiugždos darbo recenzentų) pasakė: „Mes galime jums padėti, atsiųskite žmogų“.

Tada Žiugžda mane, aspirantą neakivaizdininką, jau ištremtą į Švenčionėlius, išsikvietė ir paklausė: „Ar nori važiuoti į Maskvą?“ Aš tuo metu visų šių aplinkybių nežinojau. Man atrodė, kad tai jo paties iniciatyva, todėl jam reikia dėkoti. Tačiau faktiškai čia Žiugždos nuopelnų nebuvo jokių – klausimas sprendėsi Maskvoje. Beje, Pašutos pasiūlymas Žiugždai buvo nulemtas dar vienos aplinkybės.

Parašęs darbą pas Grekovą apie XIII a. Halyčo–Voluinės kunigaikštystę, Pašuto jo pasiteiravo: „Ką man daryti toliau?“ Į tai Grekovas atsakė: „А далее – Литва…“ Kadangi tos Voluinės sritys atiteko Lietuvai – Gediminui, tai Pašuto ir ėmėsi Lietuvos. Tokia buvo jo asmeninė motyvacija, juk norint plačiau pažinti šio klausimo literatūrą, ypač lietuviškąją, jam reikėjo žmogaus. Iki tol nei Pašuto manęs žinojo, nei aš jo.

Taip aš tapau Pašuto aspirantu. Iš pradžių man buvo numatyta tema apie Mindaugą ir valstybės susidarymą, bet vėliau Levas Čerepninas, skyriaus vadovas, pasakė: „Kaip jūs dviese užsiimsite tais pačiais klausimais – XIII amžiumi?“ Tad teko persiorientuoti į XIV a., o Pašuto pasiliko prie XIII a. problematikos.

Beje, parvažiavęs į Lietuvą, papasakojau apie tai Jonynui. O šis ir sako: „Tai pats gražiausias Lietuvos laikotarpis. Kęstutis – paskutinis pagonių mohikanas. Tačiau tamsta daugiau nieko nepadarysi nei jau yra nuveikęs Henrykas Paszkiewiczius“.

Žinoma, išgirdęs tokią Jonyno nuomonę, truputį nusiminiau: teks važiuoti į Maskvą ir dirbti, iš anksto žinant, kad nieko nauja tuo klausimu pasakyti nebeįmanoma. Tarp kitko, kai Igno Jonyno giminaitis Ambraziejus Jonynas paklausė „Kodėl, tamsta, nerašai?“, pastarasis atsakė: „Viskas jau parašyta, tereikia žinoti, kur parašyta“. Todėl jis ir rašė mažai. Kita vertus, trukdė ir ta aplinkybė, jog Jonynas daugiau užsiėmė politine istorija. Tuo tarpu Jablonskis gvildeno ūkio istoriją.

- Maskvoje gyvavo tradicija dirbti kolegialiai. Tas pats principas taikytas ir kitose respublikose. Tuo tarpu Žiugžda apsiėmė šį darbą padaryti savo jėgomis. Todėl apsvarsčius bei sukritikavus tekstą, jam buvo liepta suformuoti kolektyvą, ir Žiugžda, grįžęs iš svarstymo, pakvietė dirbti drauge nubaustą „už ideologines klaidas“ Jurginį, Jablonskį ir Praną Kulikauską. Jablonskiui teko XVI a. (bet tik ūkinė dalis), Jurginiui XVII–XVII a., o visą ankstyvąjį periodą apsiėmė parašyti jis pats, išskyrus pirmykštę bendruomenę, kurią turėjo aprašyti Kulikauskas. Žiugžda, be jokios abejonės, ėmėsi ir redaktoriaus darbo. Be to, jis rašė ir apie XVI a. uniją su lenkais, prijungimą prie Rusijos ir taip pat apie Didžiąją Kunigaikštiją.

Dėl kokių trūkumų pirminis teksto variantas buvo sukritikuotas Maskvoje? Aš tame posėdyje nedalyvavau, kadangi nuvažiavau studijuoti kiek vėliau. Tačiau teko girdėti atgarsių, esą iš Žiugždos buvo pareikalauta pagrįsti tekste išsakomus teiginius bei vertinimus. Jam priekaištauta – iš kur paimtos citatos?

Tad grįžęs iš Maskvos, direktorius visą institutą įpareigojo suieškoti, ką ir iš kur jis citavo. Visi dirbo, rinkdami kažkokius atitikmenis ir mokslinėje literatūroje, ir šaltiniuose. Marksizmo Žiugždos tekste, žinoma, buvo pakankamai, tuo tarpu faktografiniu požiūriu tekstas pasirodė per silpnas. Tikriausiai nemažai reikšmės turėjo ir tai, jog Maskvoje nenorėta su vakarinės respublikos moksline produkcija apsijuokti prieš „liaudies demokratijos“ šalis bei Vakarų valstybes.

Suveikė mokslinio prestižo aspektas – menkavertės istorijos nebuvo galima publikuoti. Juolab Pabaltijo respublikos, kurios istorijai, kaip Maskvoje gerai žinota, skirta pakankamai rimtų studijų (be to, šioje srityje nemažai buvo nuveikę lenkai). Visas šis įdirbis liko nuošalėje... Dar viena detalė. Sovietmečiu dėstytojams buvo įprasta lankyti vieniems kitų paskaitas. Taigi Jonynas ėmė ir apsilankė Jurginio paskaitoje. Mes su Jonynu bendravome: aš retkarčiais apsilankydavau jo namuose. Taigi Jonynas man kartą ir sako: „Jeigu tokia paskaita būtų skaitoma prieš du šimtus metų – aš suprasčiau.

Tačiau juk dabar mes turime gausybę literatūros, o visa tai lieka nepanaudota. Užtenka apgraibomis kažką nuvokti, pridėti vieną kitą marksistinę frazę, ir viskas“. Istorijos mokslas tapo skurdus... Žinoma, aš nekalbu apie profesorius Jonyną ir Jablonskį. Beje, prie jų dar galima pridurti ir Povilą Pakarklį. Jis buvo partijos žmogus. Tačiau, nepaisant to, gerai žinojo istorijos dalykus. Jo darbai yra paremti faktografija ir geru vokiečių istoriografijos įdirbio išmanymu. Žinoma, Pakarklis nukrypo į besaikę Bažnyčios kritiką. Tačiau apskritai jis buvo visa galva aukštesnis profesionalumo prasme negu Žiugžda.

- Žiugžda persistengė, kurdamas prorusišką Lietuvos istoriją. Beje, panašių prorusiškų nuostatų laikėsi ir Antanas Sniečkus. Kodėl Bronius Dundulis netapo akademiku? Sniečkus perskaitė vieną jo knygą ir padarė išvadą, kad jeigu ne Maskva, tai Lietuvos istorija būtų visai kitokia: esą, pasak Dundulio, Maskva trukdžiusi mūsų valstybės raidai. O kai Maskvos interesai tiesiogiai susidurdavo su Lietuvos interesais, Sniečkus vienintelis nedarydavo jokių nuolaidų. Tačiau kiti komunistai buvo pakankamai tautiškai nusiteikę, ir jiems tas žiugždinis prorusiškumas nebuvo itin mielas bei artimas.

Man keista Vytauto Petkevičiaus nuostata, kurią jis savo knygoje ne taip seniai išdėstė, jog buvo galima Lietuvos istoriją rašyti kitaip. Norėtųsi paklausti: kaip ir kokiais būdais buvo galima tai padaryti? Maskva laikėsi principinės nuostatos: Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai – jokių nuolaidų. Beje, dabartyje galima įžvelgti dar blogesnių tendencijų – LDK rusų žemėse apskritai nebėra vietos... Ten yra tik Maskva ir Rusija.

Žiugžda būtent tokią poziciją nuosekliai gynė. Esą visi iki pat Jono Basanavičiaus laikų norėję būti su Rusija. Nežinau, ar tuo jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs. Asmeniniuose pokalbiuose sakydavo viena, o straipsniuose arba tribūnose nuskambėdavo visai kita nuomonė... Be to, jis puikiai suprato, ko rusai nori, nes karo metais buvo kažkurios srities sekretorius, atsakingas už ideologinį darbą. Taigi kalbant apie Žiugždą, tai reikėtų įvertinti.

Jis pats buvo gal ir visai nieko kaip žmogus, tačiau labai puikiai orientavosi, ko partijai reikia. Taip pat suvokė, kodėl jis yra direktorius, kodėl – akademikas ir kodėl – akademijos viceprezidentas. Tai buvo ne vien mūsų problema. Tokių žmonių rusai surado ir Estijoje, ir Latvijoje. Vienas dalykas marksizmas-leninizmas, o kitas – Rusijos politika. 1957 m. pasirodžiusi Lietuvos istorija buvo bolševikinė ir prorusiška. Kitaip ir būti negalėjo.

- Šiuo atveju buvo telkiamos truputį naujos jėgos. Rusiškas vienatomis buvo redaguojamas jau Broniaus Vaitkevičiaus. Beje, jis irgi visko bijojo, todėl kai kuriais atvejais perlenkdavo lazdą netgi daugiau nei Žiugžda. Kad ir toks pavyzdys: aš pirmam tomui rinkau iliustracijas, siūliau įdėti kai kuriuos Radvilų portretus. Vaitkevičius to padaryti neleido. O kai pasiūliau įdėti Merkelį Giedraitį, jis man atsakė taip: „Kai mane pakvies į CK ir paklaus, kodėl įdėjai šitą iliustraciją, kuri naudojama ir Vakaruose [Zenonas Ivinskis buvo parašęs monografiją apie šią asmenybę], tai kaip aš tai paaiškinsiu?“

Vaitkevičius gal ir norėjo labiau lietuviškesnį istorijos variantą parengti, bet bijojo kaip į tai sureaguos Sniečkus. O rusų kalba pasirodžiusi Lietuvos istorija, man regis, yra pranašesnė už 1957 m. pirmą tomą. Beje, „Tautos praeityje“ buvo išspausdinta palyginti teigiama Juozo Jakšto recenzija apie šią knygą. Tuo galima pasiremti. Tiesa, Jakštas pernelyg neniekino Lietuvoje dirbusių istorikų, žvelgė į mūsų veiklą atidžiai.

Mano nuomone, rusiškame vientomyje ne tiek daug linkčiojama prieš Maskvą. Žinoma, periodizacijos dalykuose negalėjo būti jokių nuolaidų. Ūkio istorija – pagrindas, ir nieko čia nepadarysi. Jakštas tai yra pastebėjęs, ir mano adresu išsakęs pastabą, esą pernelyg stengiamasi marksistinėje plotmėje viską suvesti į ūkinį matmenį. Tuo metu kitaip rašyti buvo neįmanoma. Visi bijojo ir rašė, atsižvelgdami į marksistinius kanonus. Argi Merkys nebijojo? Jis irgi apie socialdemokratus rašydamas baiminosi, ką pasakys Judita Komodaitė, ką pasakys Paulina Girdzijauskienė, ką pasakys Romas Šarmaitis. Gal kiek mažesnę įtampą jautė tik rašydamas antrą habilitacinę disertaciją apie kapitalizmą.

- Po Vilniaus universiteto baigimo jūsų su Vytautu Merkiu nepriėmė į institutą, nes buvote „idėjiškai nesubrendę“. Kas nutiko?

LKP CK buvo priimtas sprendimas, jį Merkys rado. Ten pakankamai bjauri formulė surašyta. Neturiu supratimo, kieno iniciatyva tai buvo padaryta. Mes, savaime aišku, tuo metu daug ko nežinojome ir visą bėdą vertėme Žiugždai, bet, pasirodo, jis buvo įpareigotas CK. Merkys man dar pasakė, jog „dėl dviejų studenčiokų“ buvo surengtas CK posėdis.

Kažkas skundė, ir Žiugžda buvo įpareigotas atitinkamai reaguoti. Kai baigėme universitetą, su Merkiu gavome paskyrimus į Mokslų akademiją, Istorijos institutą. Tik jį, regis, skyrė aspirantu, o mane – bendradarbiu. Mes nuėjome pas Žiugždą, o šis sako: „Nė vieno nepriimsiu“. Nežinau, kieno iniciatyva buvo tai padaryta. Gal Stanislovo Lazutkos, gal Valentino Neupokojevo, kuris mus „globojo“. O konkrečiai kalbant – mano „nuodėmė“... Gavęs pasiūlymą stoti į komjaunimą, aš atsisakiau motyvuodamas tuo, jog esu tikintis. To ir užteko... O kuo buvo kaltinamas Merkys – nežinau. Gal ryšiais su Jurginiu? Kadangi jie bendravo. Beje, mumis domėtasi.

Studijų metais buvome neperskiriama draugų ketveriukė. Kiek žinau, vieną mūsų bandė užverbuoti, kad informuotų ką veikia ir kalba kiti. Saugumas turėjo žinoti apie kiekvieną grupelę, nors mes jokiais kriminalais ir neužsiiminėjome... Po šio įvykio aš, pasiprašęs ministerijos, atsidūriau Švenčionėliuose, rūpindamasis, jog būtų lengviau studijuoti neakivaizdinėje aspirantūroje. Na, o Merkys per Dovydą Fainhauzą susirado darbą Revoliucijos muziejuje ir pasiliko Vilniuje.

- Su Jurginiu viskas ne taip paprasta... Lietuvos laikais jis sėdėjo su Motiejumi Šumausku kalėjime. Mat jo raštas buvęs labai gražus – pagavo rašant kažkokius komunistinius atsišaukimus... Vėliau jis gavo siuntimą į Švediją kaip „Lietuvos žinių“ korespondentas.

Matyt, komunistai, asmeniškai Sniečkus, padarė jį agentu. Jis ir pats po karo apie tai yra prisipažinęs. Taigi iš Švedijos Jurginis siųsdavęs Sniečkui žinias. Tai sudėtingi dalykai. Jurginis – tai ne Jablonskis ar Jonynas. Jo „nuodėmės“ – pusiau žurnalistinės. Už ką gi jį atleido iš instituto? Buvo tokie marksizmo-leninizmo kursai, kuriuose Jurginis skaitė paskaitas. Daugiausia meno žmonėms: muzikams, dailininkams. Vieną Jurginio paskaitą slaptai stenografavo. Tuo metu jis kalbėjo apie Rusijos industrializaciją ir nukrypo į atsiminimus, kaip Švedijoje vyko šis procesas, – nuo to ir prasidėjo jo „mušimas“.

Jurginis netgi buvo nuėjęs pas Sniečkų ir pasakęs: „Aš turiu melioratoriaus diplomą, ar man išeiti visai?“ Sniečkus jį nuo šio žingsnio sulaikė, bet Jurginis iš direktoriaus pavaduotojo buvo pervestas į jaunesniojo mokslinio bendradarbio pareigas. Juk Jurginis buvo komunistų partijos narys, lankėsi Amerikoje. Ten kažkas buvo nutikę su lėšomis. Jį išmetė, vėliau vėl priėmė į partiją. Vėtytas ir mėtytas žmogus.

Kalbant apie jo darbus, juk Jurginis irgi buvo „ateivis“ į istoriją. Jis parašė „Vilniaus miesto istoriją“, apie jurzdikas, buvo ateistas ir jam teko rašyti Lionginui Šepečiui ir LKP CK reikalingomis temomis apie Kazimierą, apie Aušros vartus. Kaip yra pasakęs Šepetys, ten, kur eiliniai propagandininkai nesukelia jokios Bažnyčios reakcijos, Jurginis moka išprovokuoti rezonansą. Jis gebėdavo taip parašyti, jog Bažnyčioje kildavo audra.

Dėl savo darbų visuomenėje Jurginis buvo populiarus. O kalbant apie mokslą, tai labai greitai rezultatų šioje srityje patikrinti negali. Gal praeis kelios kartos, kurios suras „mokslininko“ nuodėmes.

Štai kad ir Jurginio veikalas „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“. Kol Jablonskis jam padėjo, koregavo, nešė apie veldamus ir kaimynus ištisus išrašus (mat Jablonskis jam vadovavo), tai buvo nieko. Tuo tarpu Jablonskiui mirus, Jurginis liko vienas – ir leido sau laisvę. O juk istorikas negali sau leisti nutolti nuo faktografijos. Jurginiui, pagal profesiją žurnalistui, polėkis buvo labai svarbus. Jis yra pats apie tai minėjęs, kad Jablonskis jį tramdė. Ateina Jablonskis pas Jurginį ir sako: „O tu Łowmiańskį ne iki galo perskaitei, pasigavai kelis sakinius ir bandai apibendrinti“.

Man teko dirbti prie to paties stalo kaip ir Jurginiui. Aš jo stalčiuose ir radau Jablonskio išrašus apie kaimynus, kuriuos tebesaugau iki šiol. Jablonskis dalydavosi su Jurginiu brangiausiais išrašais ir prižiūrėjo bei koregavo pastarojo darbą. Kiekvienas Jurginio straipsnis buvo Jablonskio „sankcionuojamas“.

- Turbūt po Stalino mirties prasidėjęs atšilimas, Chruščiovo epocha lėmė permainas. Na, ir Brežnevo laikai nebuvo tokie jau... Kalbant apie darbus, pirmąja kregžde reikėtų laikyti Juozo Jurginio ir Ingės Lukšaitės parašytą „Kultūros istoriją“, kur jau buvo atitrūkta nuo ekonomikos. Istorikus visą laiką orientavo į formacijų perimamumus: feodalizmo atsiradimą, kapitalizmo genezę.

Tai buvo svarbiausi akcentai. Socialistinės formacijos atveju didesnių klausimų nekildavę: fiksuojama revoliucija ir jos socialistiniai pertvarkymai, o pereinamuoju periodu iš pirmykštės visuomenės į feodalizmą revoliucijos nėra, tad šį procesą istorikai turėjo studijuoti. Aš taip pat pakliuvau į kapitalizmo genezės bei baudžiavos irimo tyrimus. Kai kas valdžioje baudžiavos irimą suprato kaip kolchozų irimą, man netgi buvo priekaištaujama, nenorėta knygos išleisti. Esą aš kalbu kažką visai kita apie baudžiavos irimą XVIII a., t. y. buvo pabrėžiamos ne apskritai formacijos, o jų perėjimai, kaita.

- Aš čia pabrėžčiau Jablonskio sugalvotą klasių kovos priedangą, po kuria buvo tiriami valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. Pirmi du tomai (1959-1961) buvo išleisti Jablonskio iniciatyva, tuo tarpu aš su Rimantu Jasu organizavau trečiojo tomo leidybą (1968). Kitaip tariant, klasių kovos lozungas leisdavo atlikti įvairius tyrimus, rinkti medžiagą bei ją publikuoti. Tuo tarpu su inventoriais jau buvo visai kitas dalykas. Tai – ūkio istorija. Kai grįžau iš Maskvos, Jablonskis man pasiūlė imtis XVII a. inventorių temos.

Su tuo susijusi ištisa istorija... Knyga buvo surinkta, parengtas maketas. Tikriausiai tada Žiugžda nuėjo į CK ir paklausė, ar reikia dabar leisti XVII a. dvarų inventorius, gal atidėti? Čia jau nepasinaudosi klasių kovos priedanga... Todėl teko veikti asmeniniais kanalais, per direktorių Vaitkevičių, dar keletą kitų žmonių (tokį Mykolą Požarską), kurie retkarčiais susirinkdavo į pobūvius ir turėjo galimybių paveikti CK. Nors pagal Žiugždos pasiūlymą jau buvo priimtas sprendimas atidėti leidybą nenustatytam laikui, vis dėlto CK pakeitė nuostatą. Taigi XVII a. inventorių leidyba (1962) Minsko agrariniame simpoziume Viktoro Jacunskio buvo pagirta, nes ši publikacija įsiterpė į agrarinę istoriją. Tuo tarpu Minsko CK analogišką leidinį, kuris buvo parengtas publikuoti, uždraudė, ir jis neišleistas iki šiol. Taigi daug kas anuomet priklausė nuo žmonių iniciatyvos...

Taip pat tada labai plačiai nuskambėjo Jurginio ir Pakarklio iniciatyva išleistos „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams“ (1960).

Pagrindinis priekaištas, tuo metu išsakytas sudarytojams – esą per gražiai išleista, per geras popierius. Žinoma, valdžiai nelabai tiko ir turinys. Tačiau pagrindinė kritika buvo nukreipta į tai, kam mokslo reikalams šitiek puošnumo? Žinoma, reikėtų kalbėti ir apie tam tikrą patriotiškumą.

Juk Pakarklis nors buvo ir komunistas, ir ateistas, bet jis buvo lietuvis. Daug pasakanti detalė – Pakarklis su Juozu Balčikoniu važiuodavo į Baltarusiją turgaus dienomis ir ieškodavo lietuviškai šnekančių žmonių bei užrašinėjo pastarųjų kalbą. Balčikonis turėjo „Pobieda“, ir jiedu važiuodavo rinkti lituanistinės medžiagos. Galiu papasakoti su šiomis kelionėmis susijusį vieną kuriozą.

Atvažiavę į vieną kaimą, jie klausinėjo, ar čia yra mokančių lietuviškai? Vienas baltarusis atsakęs, jog yra. O kaip jo pavardė? „Vrublevskis.“ Nueina Pakarklis su Balčikoniu pas tą Vrublevskį ir pabendravę teiraujasi pastarojo: „Kodėl tavo pavardė tokia?“ Anas ir sako: „Koks aš Vrublevskis? Aš – Žvirblis. Tai jie mane Vrublevskiu pavadino“. Taip jie ieškojo lietuvybės Baltarusijos kaime.

- Dėl to Pakarklis ir buvo nušalintas. Juk jam rūpėjo šaltinių leidyba. Beje, jis samdė kunigus, kurie puikiai mokėjo lotynų kalbą ir pastarieji jam versdavo. Jo iniciatyva ir buvo išleistas pirmas „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ tomas (1955), kurį rengiant dalyvavo ir Jablonskis. Šis tomas turi reikšmę ir dabar. Tai Pakarklio nuopelnas.

Tačiau partijai netiko tokia veiklos kryptis. Ką reiškia šaltiniai? Juos skaitys siauras specialistų arba besidominčiųjų ratas. Tuo tarpu mokykloms ir visuomenei reikalinga bendroji istorija ir marksizmas. Žiugžda todėl ir užėmė instituto direktoriaus postą, nes jam buvo pasiūlyta rašyti Lietuvos istoriją, – iki tol buvusiam švietimo ministrui ir nieko bendra su Mokslų akademija neturėjusiam. Koks buvo Žiugždos parašytos Lietuvos istorijos lygis, mes daugmaž supratome dar studijuodami, kai teko klausytis jo paskaitų. Pastarųjų pagrindu parašytą tekstą į rusų kalbą išvertė jo žmona, ir Žiugžda nuvežė jį į Maskvą...

- Šapoka buvo Jonyno mokinys, asistentas. Jonynas jį labai mėgo ir globojo. Šapoka buvo siunčiamas stažuotėms į Čekiją, Švediją dar tuomet, kai jis buvo asistentas. Jonynas visą laiką gynė Šapoką nuo Juozo Jakšto. Jonynas tarpukariu buvo centrinė figūra. Vienintelis, kuris galėjo nueiti pas prezidentą Smetoną, pastarąjį konsultuoti ir t. t. Taigi istorijos mokslui vadovavo Jonynas.

- Bijau šitai vienaip ar kitaip aiškinti, nes ką gi anais laikais reiškė aprašomasis arba teorinis metodai? Dabar jau visai kitoks tų dalykų supratimas. Tuo tarpu anais laikais „teorinis“ metodas reiškė marksizmą. Ir nieko kito. Aš labai abejoju, ar tuo metu iš žmonių, kuriuos aš pažinojau, buvo reikalaujama taikyti kitą metodą. Na, nebent to reikalaudavo koks nors G. Koniuchovas, atsiųstas iš Maskvos, arba D. Mitropolskis – menkystos netgi Maskvos požiūriu.

Koniuchovas parašė vieno kolūkio istoriją ir atsidūrė čia Žiugždos prašymu, nors į Koniuchovo vietą buvo numatyta žymi istorikė Danilova. Beje, ji pati man tai pasakojo. Žiugžda tąsyk atvažiavo į Maskvą, kai buvo nušalintas Jurginis, ir pasakė: „Man reikia ne istoriko, o direktoriaus pavaduotojo“. Danilova pasakojo, jog jie susirinkime svarstę, ką siųsti. Pagrindiniu kriterijumi tapo tai, jog Koniuchovas jau pagyvenęs, vedęs. Nors moksline prasme jis buvo visiškas nulis. Tokie argumentai ir nulėmė jo tapimą Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju.

Tik atvažiavęs iš Maskvos, jis iš karto ėmė kritikuoti Pakarklį, kad šis rašąs apie Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožus, kai reikią rašyti „Kovą su kryžiuočiais“. Visi tik gūžčiojo pečiais ir juokėsi, o Jonynas ir Jablonskis stebėjosi, „kokį velnią mums čia atsiuntė?“ Tad buvo visokių dalykų, bet kad mūsų bendradarbiai labai pabrėžtų tuos teorinius dalykus... Juk nelabai kas juos išmanė.

- Pirmiausia feodalizmo epochos tyrimų srityje dirbo tik tie, kurie liko nepasitraukę į Vakarus, naujiems juk visai neleido ateiti į šią sritį. Visą laiką, net iki prezidento Matulio, buvo kalbama, kad istorikai palaidojo istoriją. Visos pašalinės specialybės, esančios šalia LDK istorijos, buvo plečiamos. O šiai sferai liko penki ar šeši žmonės... Iš pradžių buvo kuriama teisės istorija, po to etnografija, archeologija, formuojamas socializmo tyrimų sektorius.

Aš, kaip direktoriaus pavaduotojas, net vieną kartą bendrame Akademijos posėdyje kalbėjau apie šią situaciją, kad senąją istoriją baigiame palaidoti, – vis kuriamos naujos grupės, naujos specialybės, tuo tarpu pagrindinė istorijos dalis dėl Akademijos kadrų politikos visai neplėtojama. Nors Akademijos prezidentas Matulis ir rėmė senąją istoriją, bet jis nieko negalėjo padaryti. Ypač kol direktorius buvo Žiugžda. Mat tuo metu vyravo nuostata, esą senąją istoriją mažiausiai reikia plėtoti, daugiausia dėmesio skirti naujoms kryptims. Tokia buvo bendroji politika.

1955 m. Žiugžda, atsakydamas į Kosto Korsako kritiką dėl LDK vaizdavimo istorijos kurse, pasakė: „Предмета для исторической гордости для нас в существовании великого княжества Литовского нет“. Ar toks požiūris išliko gyvas visą sovietmetį? O jeigu „švelnėjo“, tai nuo kada?

LDK problemą gvildenti prisibijojo visi. Gal tik Jurginis buvo drąsesnis. Juk vyravo nuostata, jog Maskva – trijų respublikų lopšys. Slavų istorija bendra, todėl ir LDK dėmesio reikia skirti kuo mažiau, nes ji buvo svetima slavų bendrumui, esą visi slavai norėję būti kartu su Maskva. Tiesa, šiame kontekste daugiau buvo kalbama apie lenkų priespaudą, nes su vienais lietuviais dar galima turėti reikalų, juos suniveliuoti, paversti stačiatikiais. Tačiau kai jie susivienijo su lenkais – tai jau bėda.

- Be jokios abejonės, dėl šių priežasčių buvo plečiama archeologija ir etnologija. Tikriausiai ir dabar pagonybė dėl tam tikrų iš praeities ateinančių nuostatų yra taip toleruojama.

Sovietmečiu gyvavo toks posakis: „Apie bažnyčią – arba blogai, arba nieko“. Apskritai rusai apie stačiatikybę, cerkves, bažnytinį meną dar leido kalbėti, bet katalikybė buvo visai netoleruotina. Ji galėjo būti tik kritikos objektas. Pagonybė šiame kontekste taip pat buvo priešinama Katalikų Bažnyčiai. Taigi partija rėmė etninę – pagonišką kultūrą. Angelės Vyšniauskaitės, Pranės Dundulienės, Norberto Vėliaus tyrimai šia prasme jai buvo parankūs. Egzistavo tiesioginė ateistinė propaganda ir buvo propaganda, išnaudojanti etninę – pagonišką kultūrą.

- Turbūt galima teigti, jog sovietmečiu istorikų mokyklos nesusiformavo. Nebuvo tokių žmonių, išskyrus Jablonskį. Tačiau Jablonskis buvo keistokas. Jis nelinko į atvirus bendravimus. Kaip sakydavo Jurginis, Jablonskis neturi mokinių, nes nenori su bet kuo bendrauti, jam sunku įtikti.

Vis dėlto manyčiau, kad Jurginis šiek tiek perdėjo. Jablonskis dirbo su Jasu – rašė „Ginčų“ antrą tomą (1961). Man taip pat buvo pasiūlęs rinkti inventorius. O ir pats Jurginis buvo jo globojamas. Jablonskis pernelyg nesišalino, kai reikėdavo padėti kitiems. Ypač jeigu į jį būdavo kreipiamasi. O apskritai daugiau vadovauti nebuvo kam. Tiesa, kartais Jurginis mus su Merkiu laikė savo mokiniais. Gal Merkys ir laikė Jurginį savo mokytoju, bet aš to nepripažinau.

- Kol buvau studentas, mane globojo Jonynas, po to Jablonskis. Nežinau, ar jie mane laikė savo mokiniu, bet aš labai atsižvelgdavau į jų patarimus ir nuomonę. Beje, pirmas mano straipsnis buvo apie didžiųjų kunigaikščių metraštį, iš disertacijos. Tai buvo, regis, 1957 m., grįžus iš Maskvos. Visi publikavo straipsnius: Merkys, Emilija Griškūnaitė, kuri buvo kartu su manimi Maskvoje. O man kažkaip vis nepavykdavo.

Tuo metu institute buvo tokia nuostata: Jurginis recenzuodavo ne visus straipsnius, kai kas atitekdavo Jablonskio priežiūrai. O jeigu Jablonskis skėstelėdavo rankomis ir nerašydavo recenzijos, vadinasi, – blogai. Eidavau pas Jablonskį ant pirštų galų, prieš tai kelias dienas jaudindavausi, vis galvodamas ką jis pasakys. Rašys recenziją ar rankom skėstels? Kelis kartus perskaitęs pirmąjį mano straipsnį, jis vis skėstelėdavo rankomis.

Jurginis tada sakė: „Nieko iš Jučo nebus, negali net straipsnelio sumegzti, kai tuo tarpu visi kažką rašo“. Aš savo ruožtu viską gerai apgalvojau: Jablonskis, kaip ir Jurginis, reikalaudavo, kad straipsnyje būtų idėja. Ne vien faktografija. „O kam straipsnį rašai?“ – paprastai klausdavo jis. „Ką tu jame įrodinėji?“ Tai akcentuodavo ir Jurginis, ir Jablonskis.

Tai buvo gera metodika, kurios jie mus mokė. Anot jų, ne tik monografija, bet ir kiekvienas straipsnis turi turėti savo idėją. Dėl šios priežasties mano tekstas ir būdavo atmetamas: „Yra faktų, bet nėra minties, idėjos, dėl ko šis straipsnis rašomas“. Tuomet man kilo mintis, jog „Pagyrimą Vytautui“ ir „Didžiųjų kunigaikščių metraštį“, rašytą vokiškai, vėliau išverstą į rusų kalbą ir tapusį metraščiu, reikia sujungti su 1428 m. ir Vytauto karūnacijos byla.

Kad tas metraštis rašytas kaip pasirengimas Vytauto karūnacijai. Kaip dabar menu Jablonskio recenziją: „Šitas mokslinis straipsnis turi nemažai mokslinės vertės“. Ir tuo metu mane kitaip pradėjo vertinti Jurginis. Jis man atidavė dalį teksto pirmajame tome, taip tapau sintezės bendraautoriumi. „Aš XIX a. neberašysiu, – sakė man jis, – kadangi tu apie tai rašei diplominį darbą, tai ir imkis šio reikalo.“ Tačiau vėliau Žiugžda man liepė rinkti iliustracijas, iš sukauptos medžiagos nieko nepažymėdamas, premijos taip pat negavau. Tačiau dalyvaudavau pirmojo tomo svarstymo posėdžiuose, buvo įdomu paklausyti.

Pavyzdžiui, kai buvo svarstomas XIII a. žemėlapis, Jablonskis ir sako Žiugždai: „XIII a. – ne XX a., Lyda – lietuviška žemė. Tai reiktų pažymėti“. Tuo tarpu Žiugžda tam prieštaravo: „Ne, mums pasakyta rašyti Lietuvos istoriją dabartinėse ribose“. Šis klausimas, pamenu, buvo svarstomas keliuose posėdžiuose – ar galima į žemėlapį įjungti lietuviškas žemes, dabar priklausančias Baltarusijai? Žiugžda tam labai priešinosi.

- Niekas nieko neaiškino. Tai buvo visiems privaloma žinoti. Pavyzdžiui, „objektyvizmu“ buvo laikomas faktų skaičiavimas be teorijos. Marksistinės teorijos. O „praeities aukštinimu“ buvo įvardijamas nacionalizmas.

- Tai turėjo visi žinoti. Marksistinę teoriją – pirmiausia. Buvo didžiausia nuodėmė padaryti klaidą, susijusią su teorija. Tuos dalykus ypač prižiūrėjo Maskva. Nors maskviečiai tarpusavyje kai kuriais klausimais padiskutuodavo. Pavyzdžiui, apie kapitalizmo genezę. Aš pats girdėjau Sergejaus Skazkino mintis šiuo klausimu. Leninas jaunystėje suformulavo teiginį apie naują Rusijos istorijos periodą. Iš kur Leninas gavo šią idėją? Skazkinas sako, esą Leninas paėmė istoriko Sergejaus Solovjovo mintį apie „smutos“ laikotarpį XVII a. pradžioje ir suteikė jai socialinį turinį. O kas yra buržuazija ir buržuaziniai santykiai? Prekybiniai santykiai nuo XVII a. vidurio?

Taip prasidėjo diskusija, ar Leninas jaunystėje galėjo pasakyti, nuo kada Rusijoje buvo prekybiniai santykiai? Vieni sako: nuo pirmykštės bendruomenės, kiti – nuo XVI a., treti – nuo XVII a., ketvirti – nuo XVIII a. Kilo didžiulė diskusija „už Lenino nugaros“. Taigi ten daug kas būdavo leidžiama. Tuo tarpu pas mus tik pabandyk apie tai pasiginčyti... Ir tai tada pas maskviečius atėjo žmogus iš CK ir sako: „Tebūnie pagal Leniną – XVII a. vidurys“, taip parodydamas, kad istorikų diskusija niekam nereikalinga. Žodžiu, marksistinė teorija buvo labai saugoma.

Kitas reikalavimas: nenukrypti į faktografiją, pastarąją pajungti teorijai ir taip išvengti objektyvizmo. Tai žinojo ir suprato visi. Tiesa, nukrypimų būdavę, nes rimti istorikai nenorėjo kiekviename žingsnyje operuoti marksizmu. Tačiau būtų didelė klaida teigti, jog Jonynas arba Jablonskis nesistengė būti marksistais. Jie stengėsi. Ir Jonyno, ir Jablonskio pasisakymuose to esama. Jonynui neleido skaityti Lietuvos istorijos kurso, nes bijojo. Tad jis dėstė TSRS istorijos kursą, remdamasis Burždalovo paskaitomis. Aš su jomis esu susipažinęs Maskvoje. Palyginti padorios. Tad Jonynas, pastarosiomis remdamasis, šį tą apibendrindamas ir dėstė.

- Nelabai. Atsitiktinumo negalėjo būti. Nebent kas nors skųsdavo. Tačiau ir tai turėjo būti pamatuota. Juk ir partijos viduje būdavo nemažai kritikos. Savo laiku už nacionalizmą labai buvo puolamas Justas Paleckis. Galėjo būti apskųstas kuo nors, galėjo būti slaptas patikrinimas kaip Jurginio atveju.

Kažkas, kas „užkliuvo“, galėjo būti parašyta, tačiau lygiai taip pat galėjo būti ir pasakyta žodžiu. Tokiais atvejais saugumas užfiksuodavo ir perduodavo duomenis CK. Saugumas ypač domėdavosi, kas kalbama per paskaitas, ypač seminarines kalbas. Mane, pavyzdžiui, vieną kartą buvo išsikvietę ir klausinėjo: „Na, kaip tu negirdėjai, ką seminare kalbėjo Kulikauskas? O mes jau žinome! O tu, žodžiu, negirdėjai...“

- Tai buvo paprasčiausias seminaras. Kažkas, matyt, iš mūsiškių, dirbančių saugume, nuėjo ir pranešė, kad tas ir tas taip ir anaip šneka. Keletą kartų apie tą patį žmogų pranešus, jog jis per paskaitas ar seminarus kažką neatsargiai kalba, jau susidarydavo visos prielaidos atsidurti CK „ant kilimėlio“. Buvo įvairių kelių, tačiau šiaip sau žmonių nepuldinėdavo. Pavyzdžiui, Jonyną kritikavo už tokį straipsnį, kuriame jis dėstė mintis, esą traktoriai, giliai ardami, išverčia į paviršių nedirbamą žemę ir taip gadina Lietuvos dirvožemį. Pokario Lietuvoje iš tiesų buvo labai blogi derliai... Tai, žinoma, tokios klaidos Jonynui jau niekas neatleido. Kritikuoti sovietinę santvarką ir traktorių darbą buvo nevalia.

Labiausiai „apkarpė“ Maskvoje, kai akademiko Čerepnino jubiliejui atsiunčiau straipsnį „Россия и Литва в XVIII веке“. Iš straipsnio pavadinimo redaktorius išbraukė žodžius: „Россия и Литва“. Mat rusiškoje istoriografijoje nuo Matvejaus Liubavskio laikų vyravo nuomonė, kad po Liublino unijos Lietuvos nebebuvę. Taigi mano suformuluotas pavadinimas buvo pakeistas į: „Россия и литовская шляхта“, tik mano nuomonės apie tai niekas nepaklausė. O juk čia yra principinis dalykas – buvo Lietuva po Liublino unijos ar nebuvo? Modifikuodami pavadinimą, jie parodė, jog XVIII a. Lietuva nebeegzistavusi, telikusi tik lietuvių šlėkta. Kaip tokį elgesį galėtume pavadinti? Pačia bjauriausia cenzūros forma.

Tuo tarpu Lietuvoje tokių ryškių mano tekstų cenzūravimo atvejų nepasitaikė. Tačiau standartai egzistavo ir prie jų reikėjo prisitaikyti. Na, kad ir tezė apie teigiamą prisijungimo prie Rusijos reikšmę. Tai turėjo kartoti visų respublikų istorikai. Bent jau man tai buvo pati skaudžiausia „dogma“. Privalėjome žūtbūt rasti argumentų, liudijančių pastarosios teisingumą. Tik įvykdžius analogiškus reikalavimus, būdavo įmanoma paskelbti tekstą.

- Su lituanistais nėra ko lyginti. Tiesa, buvo pas juos Marro mokslo kritikos banga...

- Žinoma.

- Apie filosofus nėra ką ir kalbėti. Jie gyvavo netgi blogiau nei istorikai. Nemanau, kad sovietmečiu į filosofiją galėjo eiti žmonės, neįtikėję marksizmo galia. Gal tik vienas kitas kaip Romanas Plečkaitis buvo skeptiškesni tų dogmų atžvilgiu. Beje, visos SSRS mastu filosofai buvo vertinami su tam tikru skepsiu. Kiekvienam inteligentiškam žmogui filosofija sovietmečiu atrodė kaip itin konjunktūriškas mokslas. Tuo metu apie jo atstovus buvo sakoma, jog jie pilsto iš tuščio į kiaurą.

- Manau, kad tokių žmonių buvo. Kad ir Jurginis, Lazutka. O iš rusų galėčiau paminėti Neupokojevą.

- Mokslų akademija ir Istorijos institutas. Pastarasis Lietuvoje buvo svarbiausia instancija, kurios CK atsiklausdavo, jeigu kildavo koks nors neaiškumas, susijęs su praeities traktavimu. Be to, juk Istorijos institutui buvo pavesta rašyti Lietuvos istorijos sintezes. Visus ideologinius istorinius dalykus kontroliavo institutas, vadovaujamas Žiugždos.

- Partijos istorijos institutas buvo susitelkęs ties siauresne problematika – jo kompetencijoje buvo istorija nuo XIX a. antrosios pusės.

- Ne. Kai kuriais atvejais įsikišdavo, kai, pavyzdžiui, iškilo Jurginio klausimas. Jį svarstant dalyvavo ir Šarmaitis. Nors nuolatinės kontrolės tikrai nebuvo.

- Direktyvas jie skelbdavo daugiau žodžiu. Pasikviesdavo vieną ar kitą istoriką pokalbiui. O įtaką ši institucija iš tiesų darė. Prižiūrėdavo ir reikalaudavo pasiaiškinimų. Kalbant apie istorikų bendrijos kontrolės mechanizmą, visų pirma reikia minėti Žiugždą ir Šarmaitį.

Universitete „tvarką“ prižiūrėjo Andrius Bendžius. Tiesa, jis buvo menko išsilavinimo žmogus. O rašant atskirų tyrimų temomis ir rengiant konkrečius leidinius, prievaizdo vaidmenį atlikdavo redkolegijos. Jose būdavo vienas žmogus, einantis atsakingojo redaktoriaus pareigas. Pastarajam ir tekdavo prievaizdo vaidmuo.

- Korsakas nebuvo partijos narys. Nepaisant to, jam teko būti atsakingam už Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Beje, vieną kartą jis buvo sukilęs prieš Jablonskį. Pastarasis susikirto su ekonomistu akademiku Kazimieru Meškausku, kuris ėmė tautinio sąjūdžio idėjas sieti su ekonomika, konkrečiai su geležinkelių faktoriumi. Taigi užteko Jablonskiui paprieštarauti, esą tautiniai sąjūdžiai kylantys dėl kitų priežasčių ir, jį skiriant Feodalizmo sektoriaus vedėju, Korsakas suabejojo, ar šis žmogus yra tinkamas užimti atsakingas pareigas. Taigi nepasakyčiau, jog Korsakas buvo daug liberalesnis.

- Abejoju tokia hipoteze, kad kas nors būtų išdrįsęs teisinti istoriką, kurį sukritikavo valdžia. Tada tokių drąsuolių nebuvo. Paprastai pakakdavo vienintelės užuominos, jog kažkas negerai ir visi imdavo smerkti „nusidėjusį“ kolegą.

Po Nepriklausomybės atkūrimo praėjo penkiolika metų. Ši laiko atkarpa tikriausiai jau leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus. Kas, Jūsų nuomone, iš sovietmečio istorikų darbų atlaikė laiko išbandymą?

Konstantino Jablonskio darbai. Jis niekada nėjo į kompromisus, stengėsi nuosekliai išsakyti savo idėjas. Todėl jo veikalai iki šiol turi išliekamąją vertę ir formuoja istorikų nuostatas.

- Kas užsiiminėjo XIX amžiumi? Vytautas Merkys ir Leonas Mulevičius. Pastarasis prie XIX a. problematikos priėjo per agrarininkų simpoziumą. Tuo tarpu Merkys nutolo nuo socialdemokratijos judėjimo tyrimų, faktiškai jam primestų, ir ėmėsi kapitalizmo genezės svarstymų. O vėliau susiformavo ir spaudos draudimo tema. Tačiau tirti spaudos draudimą valdžia leido. Tiesa, Merkys visąlaik balansavo ties „galima–negalima“ riba, prisidengdamas tuo, jog per Lietuvą buvo vežama ir lenininė „Iskra“.

- O kiek jų buvo? Tik Jurginiui ir Jablonskiui buvo leista dirbti šioje sferoje. O kam daugiau? Jonynas siūlėsi man vadovauti. Tačiau jam buvo atsakyta, jog reikia „marksistiško paruošimo“. Tada man teko keliauti į Maskvą.

- Na, taip. Atsirado Romas Batūra, Rimantas Jasas. Tačiau ne tokios jau gausios pajėgos.

- Palyginti su Maskva, mūsų respublikoje istorijos lygis buvo labai žemas. Marksizmas marksizmu, tačiau ten buvo paisoma ir tam tikrų moksliškumo kriterijų. Tuo tarpu Lietuvoje praeities tyrimai buvo verčiami tam tikra propagandos sritimi. Kadangi simpoziumams vadovaudavo Maskva (tokie žymūs akademikai kaip Skazkinas), tai juose buvo skaitomi solidūs pranešimai, ir respublikas šis mokslinis renginys „patempdavo“ aukštyn. Galima teigti, jog Baltijos istorikai, palyginti su baltarusiais ar ukrainiečiais, netgi išsiveržė į priekį. Tokie Agrarinės istorijos simpoziumai mums buvo gera mokykla.

- Beveik jokio ryšio nebuvo. Netgi Bostone leista „Lietuvių enciklopedija“ buvo neprieinama. Pamenu, reikėjo man į „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ parašyti straipsnį apie Kęstutį. Aš nusprendžiau pažiūrėti, ką apie šį kunigaikštį rašo bostoniškė enciklopedija. Tam reikėjo gauti raštišką Žiugždos leidimą. O kol aš skaičiau reikiamą straipsnį ir jį nusirašinėjau, šalia manęs visą laiką stovėjo žmogus, sergėdamas, kad tik nepavartyčiau kitų puslapių.

Toks buvo santykis su Vakarų istoriografija. Tiesa, Šarmaitis seifuose buvo pasidėjęs nemažai vakarietiškų knygų. Tačiau prie jų prieiti buvo neįmanoma. Kai ką gaudavo ir Mokslų akademija. Tačiau didžioji dalis nuguldavo specfonde. Taigi Vakarų istoriografija buvo prieinama tik labai siauram ratui.

- Negalėčiau pasakyti, kad permainos buvo akivaizdžios. Juk ir Žiugždai, ir Vaitkevičiui savo pozicijas reikėjo derinti su aukštesnėmis instancijomis. Vaitkevičius sakydavęs: „Minuotojas klysta tik vieną kartą“.

- Jeigu šį postą būtų užėmęs savo srities specialistas, rezultatai tikrai būtų buvę kitokie. Galime palyginti su Latvija. Istorijos instituto direktoriaus pareigas ten ėjo akademikas Janis Zutis. Jam vadovaujant, buvo parašyta Latvijos istorija, Rygos istorija. Vadinasi, asmenybė šį bei tą galėjo padaryti ir tomis sąlygomis.

- Ir latviai, ir estai. Estijoje istorijos mokslui vadovavo Hansas Kruusas. Jis irgi skyrėsi nuo Žiugždos, kuris iš esmės galėjo atlikti tik ideologines prievoles. Pakanka atsiversti „Советская историческая энциклопедия“ ir idomumo dėlei palyginti Žiugždos parašytus darbus istorine tematika su Zučio arba Kruuso tyrimais. Mano vadovas Pašuto buvo didelis Žiugždos draugas.

Kai Pašutai reikėjo pristatyti savo monografiją spaudai, jis manęs šiek tiek su humoru paklausė: „Gal turi Lietuvoje kokį istoriką senelį, kuris nusimano apie tą laikotarpį, kuris knygoje aprašomas?“ Aš iš karto sureagavau: „Na, žinoma, kad yra. Žiugžda!“ Tada Pašuto nusijuokė ir sako: „Ne, ne tas senelis“. Taigi jam reikėjo tokio kaip Jonynas ar Jablonskis. Mokslui reikia žinių. Neužtenka vien politikos. Net ir Maskvoje už politiką gerbė, tačiau, prisireikus atlikti rimtus darbus, – ieškodavo specialistų.

- Žiugždos biografija labai marga... Tačiau pirmasis sekretorius jį kaip patikimą ideologinį darbuotoją visokeriopai rėmė. O ir Žiugžda labai gerbė Sniečkų, tai buvo matyti iš jo elgsenos įvairiomis aplinkybėmis. Taigi šie žmonės visokeriopai rėmė vienas kitą, nes buvo vienas kitam reikalingi. Tuo tarpu kaip Vaitkevičius tapo Istorijos instituto direktoriumi, o aš buvau paskirtas jo pavaduotoju – jau visai kiti dalykai...

- Čia šiek tiek sudėtingesni dalykai... Iš pradžių Žiugždos „įpėdiniu“ Istorijos institute buvo numatytas Jurginis. Apie tai man jis pats buvo užsiminęs. Esą vieną kartą Sniečkus pakvietęs pas save papietauti tuometį saugumo vadovą, Juozą Matulį ir Jurginį. Šio susitikimo metu ir paaiškėję, kas turėtų pakeisti nusenusį direktorių. Kaip žinia, Jurginis visuomet kirsdavosi su Žiugžda, o sužinojęs apie pastarąjį sprendimą, jis ėmė atvirai šaipytis iš savo viršininko. Tuo pat metu jau buvo apsispręsta, kas turėtų tapti Jurginio pavaduotoju. Šias pareigas turėjo užimti Merkys.

Tačiau Žiugžda nuvyko į Maskvą ir ten išsirūpino sprendimą, jog Jurginis į šias atsakingas pareigas yra netinkamas dėl „praeities klaidų“ ir pan. Tokiam verdiktui, pasigirdusiam iš paties centro, Sniečkus nedrįso prieštarauti. Paaiškėjus, jog Žiugžda sulošė tokią partiją, po institutą vėl ėmė sklisti kalbos, kas gi bus naujasis įstaigos direktorius...

Tuo tarpu į JAV surengtą tarptautinį istorikų kongresą vyko jau ne Jurginis (kaip buvo planuota), o Vaitkevičius. Pastarasis faktas visiems atvėrė akis, kokios permainos gresia praeities tyrėjų cechui. Apie tai, jog mane planuoja paskirti Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, niekas iš anksto nepasivargino pranešti. Tiesiog įvyko tam tikri užkulisiniai žaidimai – Istorijos instituto direktoriaus kėdė atiteko žmogui, kuris turėjo sergėti, jog įstaiga nenukryptų nuo partinės linijos. O aš buvau paskirtas kuruoti mokslinę sferą. Gal prie šio sprendimo kažkiek prisidėjo ir Pašuto...

- Kito kelio nemačiau, todėl tokios niūrios mintys manęs niekada nebuvo apnikusios. Tiesa, kai dar dvejojau dėl tolimesnės savo ateities, buvau įstojęs į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją, tačiau studijos šioje mokykloje negelbėjo nuo galimo mobilizacijos pavojaus (karas dar nebuvo pasibaigęs), todėl akademiją gana greit teko palikti. Abejonės manęs nebekankino nuo to laiko, kai pasirinkau studijas Kauno universitete. Tiesa, tuo pat metu buvau išlaikęs egzaminus ir į Dailės institutą. Jaunatviškas maksimalizmas – tikėjausi, jog dailė gali būti šalia istorijos ir papildyti mano pasirinktą kelią...

- Maniau, kad pajėgsiu studijuoti dvi specialybes – gilintis į istoriją ir tuo pat metu tapyti. Nežinau, kuo tos mano užmačios būtų pasibaigusios, tikriausiai kuriame nors fakultete būčiau patyręs fiasko...

Dabar, žvelgdamas į savo ieškojimus iš tam tikros perspektyvos, galiu pasakyti, jog tikriausiai pats likimas man demonstravo, kur link turiu sutelkti visas savo jėgas. Geležinkelio stotyje vagys iš mano rankų išplėšė lagaminą, kuriame nešiausi mokyklos baigimo atestatą. Jį tuo metu norėjau pristatyti į Dailės institutą. Netekęs svarbiausio dokumento, turėjau sunkumų tvarkydamas savo įstojimo į institutą popierius. Kitas įvykis, susijęs su mano bandymu studijuoti dviejose specialybėse, jau kur kas proziškesnis.

Lankydamas Dailės institute vykstančius užsiėmimus, tuo pat metu praleidinėjau Jonyno paskaitas universitete ir todėl gavau TSRS istorijos dalyko skolą. Pastarasis nutikimas man akivaizdžiai pademonstravo, jog reikia sutelkti jėgas į vieną sritį. Taigi nors iš mano kaimo į Dailės instituto tapybos specialybę įstojo du Jučai, tačiau šias studijas baigė tik mano žemietis Vytautas. Jis pasuko į grafiką.

Visuomenei plačiau žinomas Vytauto Jučo 1863 m. sukilimui skirtas paveikslas. Mat mūsų kaime, kai mes stojome studijuoti, dar buvo galima rasti senukų, kurie kovojo Antano Mackevičiaus sukilėlių būryje. Tikriausiai ši aplinkybė taip pat paskatino Vytautą atkreipti dėmesį į pastarąjį Lietuvos istorijos siužetą.

Dailės instituto studentai tuo metu turėjo daug daugiau dirbti nei studijuojantys istoriją jaunuoliai. Kai tapyba ėmė trukdyti praeities studijoms, nuėjau pas tuometinį instituto direktorių Vytautą Jurkūną. Kaip dabar pamenu jo argumentus, kuriuos jis sakė man, norinčiam mesti studijas: „Istorikas niekada negyvens taip gerai kaip dailininkas!“