Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų
instituto (TSPMI) direktoriaus Raimundo Lopatos nuomone, antroji V.Adamkaus
kadencija „konceptualiai skyrėsi“ nuo pirmosios tiek dėl geopolitinių
aplinkybių kaitos, tiek dėl vidaus politikos sąmyšio.
Jo teigimu, 2004 m. Lietuvai tapus ES ir NATO nare, atsirado
„ideologinė tuštuma“, nebeliko pagrindinių valstybės modernizacijos
katalizatorių, o prezidentui ir jo komandai nevisiškai pavyko tinkamai
reaguoti į šiuos iššūkius bei pateikti naujų idėjų.
Antrasis uždavinys prezidentui, anot R.Lopatos, buvo natūralus siekis
turėti tas galias, kurias suteikia Konstitucija, bei įsitivirtinti vidaus
politikos formavimo procese, kuriame po nušalintojo prezidento Rolando Pakso
apkaltos bei margų Seimo rinkimų rezultatų susiformavo nestabili padėtis,
lėmusi vidaus padėties sąmyšį.
„Prezidentui reikėjo surasti tinkamą komandą, turinčią politinį svorį,
bei užsitikrinti visuomenės paramą. Nors jis žengė pragmatiniu keliu,
stengėsi nemažinti savo reitingų, bandė laviruoti situacijose, rasti
politinių sąjungininkų, nepriklausomai nuo jų politinės spalvos, tačiau jam
ne visada pavyko kontroliuoti vidinių ir užsienio politikos procesų“, - sako
R.Lopata.
Santykius su socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujama mažumos
Vyriausybe politologas apibūdino kaip „bandymą laviruoti“ ir „siekį
kiekvieną akimirką surasti savo vietą nusistovinčioje galių pusiausvyroje“.
Tačiau, R.Lopatos teigimu, „to nepakanka, jei mes norime matyti
stiprią savo valstybę ne tik užsienyje“.
Užsienio politikos srityje, R.Lopatos vertinimu, „galima tik pavydėti
tokios šalies vadovo energijos, kokią matėme birželį vykusiame ES Vadovų
tarybos susitikime, kai jis aktyviai tarpininkavo tarp susitikimo
šeimininkės Vokietijos, jos rėmėjos Prancūzijos bei ES naujokės Lenkijos,
ieškant kompromiso dėl Europos konstitucinės sutarties.
„ES (Vadovų tarybos - BNS) susitikimas parodė, kad jis (V.Adamkus -
BNS) yra vertinamas, būriai žurnalistų vaikščiojo ne paskui Angelą Merkel, o
paskui Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy ir V.Adamkų“, - sakė
R.Lopata.
Kita vertus, R.Lopatos nuomone, prezidentas užsienio politikos srityje
yra linkęs konkuruoti su premjeru Gediminu Kirkilu, bet, pasak jo,
„nuoskaudas reikėtų slėpti ir premjero veiklą vertinti per nacionalinių
interesų prizmę“.
Pats V.Adamkus ketvirtadienį spaudos konferencijoje teigė, kad tarp
Prezidentūros ir Vyriausybės nėra jokios konkurencijos.
„Aš tikrai nenorėčiau, kad būtų koks nors įspūdis, kad tarp
Vyriausybės ir Prezidentūros vyksta kokios nors varžybos. Aš galiu
užtikrinti jus, kad Prezidentūra nebandys atimti iš Vyriausybės jos
užsibrėžtų tikslų ar darbų. Visi turime labai aiškiai nubrėžtas ribas,
Vyriausybė yra ta valstybės institucija, kuri turi įgyvendinti priimtus
įstatymus taip, kad jie neštų naudą valstybei ir žmonėms“, - žurnalistams
kalbėjo prezidentas.
Tuo tarpu TSPMI docentas, politologas Vytautas Radžvilas pažėrė
kritikos V.Adamkui, vertindamas jo veiklą vidaus politikoje.
„Skiriamasis šios prezidento kadencijos bruožas yra tai, kad smunka jo
politinė įtaka, santykiai su Vyriausybe atspindi silpnėjančias pozicijas,
jis nepajėgia daryti rimtos įtakos Vyriausybės veiksmams - Vyriausybė arba
nekreipia dėmesio į prezidento įsikišimą, arba kai kuriais atvejais tas
įsikišimas būtų destruktyvus“, - sako V.Radžvilas.
Politologo nuomone, susilpnėjo prezidento ryšys su visuomene, jis esą
„užsidarė patarėjų rate ir abejotina, ar apskritai jį pasiekia adekvati
informacija apie visuomenėje vykstančius procesus“.
V.Radžvilo vertinimu, „politikos procesą kontroliuojančios partijos
naudojasi V.Adamkaus vardu, stumdamos tokias socialiai jautrias reformas,
kaip aukštojo mokslo pertvarka“.