Po ilgų susiskaldymo ir Gerhardo Shroderio bei Jacques‘o Chiraco pataikavimo metų, Europa pagaliau sulaukė lyderių, pasiruošusių su Maskva kalbėti atvirai. Nicolas‘o Sarkozy, kurio šeima kilusi iš Vengrijos, ir Gordono Browno neveikia Putino kerai.
Bet nusimato bėdų ateityje. Angelą Merkel pirmininko kėdėje pakeitė Jose Socratesas, išvaizdusis socialistas ir Portugalijos ministras pirmininkas, kuriam, panašu, paliko įspūdį prašmatnus priėmimas Kremliuje per jo vizitą gegužės mėnesį.
Jo patarėjai mini, kaip jam buvo leista apsistoti tarp Kremliaus sienų (panašu, kad tai reta garbė palyginti mažos šalies ministrui pirmininkui). Socratesas yra entuziastingas rusų literatūros skaitytojas ir savaitgalį Briuselyje dirbantiems žurnalistams skaitė paskaitą apie jos vietą Europos kultūroje.
Kai jam paprieštaravo žurnalistas iš Lietuvos, kuris pastebėjo, jog ir pats yra skaitęs L.Tolstojų rusų kalba (ir ne vien savo noru) Socratesas atrodė įsižeidęs. Jis atmetė žurnalisto mintį, kad reikia pačiam spausti Maskvą, kol ji nepradėjo spausti tavęs.
„Aš nesiruošiu skatinti įtampos“, - sakė Socratesas. Jo manymu, taikinga strategija priimtinesnė – šiaip ar taip, ES ir Rusijos santykiai šiuo metu kaip niekad šalti. Bet ar iš tiesų Portugalijos premjeras geriau supranta Maskvos veikimo principus nei žmonės, gyvenę ant sovietų fronto linijos?
Lenkija, kuri jau dabar grumiasi, kad galėtų perrašyti dalį ES konstitucijos, tikrai nebus sužavėta, jei Socratesas nusileis Putinui – kaip nebus sužavėti ir Merkel, Sarkozy ar Brownas. Barroso, buvęs Socrateso politinis priešininkas Portugalijoje, taip pat vaizdžiai pabrėžia būtinybę nenusileisti Rusijai.
Jeigu vėl matysime radikalų tono pasikeitimą, dar kartą išryškės problemos, siejamos su kas pusmetį besikeičiančiu pirmininkavimu Europos Sąjungai. Nauja sutartis šitai pakeis ir jeigu Tony‘is Blairas kada nors taps ES prezidentu (postas, numatomas sukurti 2009-aisiais), Maskva susidurs su nauju ir nuspėjamu priešu.