Ponas Nelsonas neteigė, jog Irake kariaujamas „karas dėl naftos“. Jis tiesiog pastebėjo, kad jos ten po žeme yra daug ir kad į tai reikia atsižvelgti.
Tai jokia naujiena. Peržvelgus didžiausias nūdienos geopolitikos problemas, akivaizdu, kad dauguma jų susijusios su energija.
Iš tiesų pasaulis susidūrė net su dviem energijos krizėmis. Pirmoji kyla iš energijos išteklių trūkumo ir tradicinės „jėgos politikos“. Galingiausios ir labiausiai energijos ištroškusios ekonomikos grumiasi, kad galėtų užvaldyti joms reikalingus gamtos išteklius.
Neseniai Tarptautinė Energijos Agentūra (IEA) įspėjo, kad per kitą penkmetį situacija naftos rinkoje bus „nepaprastai įtempta“. Kinijoje ir kitose kylančiose ekonomikose paklausa didėja. Tačiau Mary Kaldor – neseniai išleistos knygos „Naftos karai“ (“Oil Wars”) bendraautorė – primena, jog tokia kova ieškant naujų naftos šaltinių yra puikiai pažįstama ir primena XIX amžiaus „didįjį žaidimą“ bei ankstesnius imperinius susirėmimus.
Užtat antroji energijos krizė - nauja. Ji susijusi su klimato pokyčiais ir spręstina ne konkuruojant, o bendradarbiaujant. Pirmoji krizė verčia politikus ir verslininkus ieškoti vis daugiau naftos ir dujų, o antroji, priešingai, reikalauja radikaliai sumažinti jų ūkių priklausomybę nuo angliavandenilių.
Tad politikams tenka balansuoti tarp dviejų ugnių. Tony Blairas, buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas, paskutinius savo kadencijos mėnesius skyrė raginimams pasirašyti tarptautinę sutartį dėl klimato pokyčių. Vis dėlto vienu svarbiausių – nors ir ne garsiausių – savo pasiekimų jis laiko ilgalaikę dujų tiekimo sutartį tarp Didžiosios Britanijos ir Norvegijos.
Teoriškai abi energijos krizės galėtų būti sprendžiamos tuo pačiu keliu. Alternatyvių „švarių“ energijos gavimo technologijų plėtra sumažintų priklausomybę nuo naftos ir dujų. Ji taip pat labai svarbi siekiant riboti oro taršą. Bet kol kas nepanašu, jog alternatyvi energetika galėtų būti plėtojama pakankamai greitai, kad galėtų sustabdyti augantį naftos ir dujų vartojimą.
Blairas yra tvirtas atominės energijos šalininkas. Bet netgi šis šaltinis – kad ir kaip prieštaringai vertinamas – vargiai išspręstų problemą. Pasak vienos praėjusią savaitę paskelbtos ataskaitos, pakankamai sumažintume anglies dioksido kiekį, išskiriamą į atmosferą, tik tuomet, jeigu nuo dabar iki 2070-ųjų kas mėnesį paleistume po keturis naujus atominius reaktorius (Too Hot to Handle? The Future of Civil Nuclear Power, Oxford Research Group).
Vis dėlto pasaulinis atšilimas sukelia daugiau kalbų nei realių veiksmų, o galingiausių pasaulio valstybių užsienio politiką ir toliau lemia naujų naftos ir dujų šaltinių paieškos.
Kinijos nevienareikšmiškai vertinamas įsiveržimas į Afriką yra jos pirmasis žingsnis siekiant plėsti įtaką už Azijos ribų. Didžia dalimi tokį politikos kursą – ypač prieštaringus Kinijos santykius su Sudano vyriausybe – lemia naftos paieškos. Šalies viduje Kinija kiekvieną savaitę paleidžia po vieną naują anglimi varomą jėgainę, varydama į neviltį gamtosaugos aktyvistus.
Lygiai taip pat energija šiuo metu yra turbūt svarbiausia – ir labiausiai skaldanti – Europos Sąjungos problema. Rusijos ir Vokietijos sandėris tiesti naują dujų vamzdį Baltijos jūros dugnu sukėlė trintį tarp Lenkijos ir Vokietijos. Kol pastaroji tikisi užsitikrinti ilgalaikį energijos tiekimą iš Rusijos, kai kurios kitos ES šalys stengiasi rasti kitų tiekėjų – bijodamos galimų Rusijos grasinimų „užsukti čiaupą“, kaip jau yra padariusi Ukrainai 2006-aisiais. Didžioji Britanija turi sutartį su Norvegija. Baltai ir suomiai stato dideles naujas atomines jėgaines.
Mažai ką Europoje paguos Aleksandro Medvedevo, „Gazprom“ tarybos nario, dalykiška pastaba, jog „po dvidešimt penkerių metų tebus likę trys pagrindiniai gamtinių dujų tiekėjai: Rusija, Iranas ir Kataras“. Rusijos ekonomika auga sparčiai, o jos užsienio politika, remiama besiplečiančios energijos pramonės, griežtėja.
Jungtinėms Valstijoms taip pat iškyla energijos dilema. Naftos vartojime jų dalis sudaro 25 procentus, o tik 9 procentus gavyboje ir 2 proc. pasaulio rezervuose. Amerikos angliavandenilių paklausa ir toliau auga, o šalies ūkis visiškai nuo jų priklausomas.
Karas Irake nė kiek nesumažino problemos. Jei tai buvo karas dėl naftos, šis planas, be abejonės, žlugo. Prieš pat invaziją naftos kaina buvo maždaug 30 JAV dolerių už barelį. Šį pirmadienį ji pasiekė aukščiausią tašką per pastaruosius vienuolika mėnesių – daugiau nei 76 JAV doleriai už barelį.
Prezidentas George‘as W.Bushas pernai paskelbė ketinantis atpratinti tautą nuo naftos. Milijardai skiriami moksliniams tyrimams.
Visa tai primena aštuntojo dešimtmečio energetinę paniką. 1973-aisiais prezidentas Richardas Nixonas pradėjo projektą “Nepriklausomybė“, siekusį „nepriklausomybės“ nuo užsienio energijos. Jimmy‘is Carteris pavadino energetinės nepriklausomybės siekį „lygiaverčiu karui“ ir prižadėjo, kad 2000-aisiais Jungtinės Valstijos 20 proc. energijos gaus iš saulės. Bet nuo tada naftos suvartojimas išaugo 15 procentų ir prognozuojama, kad iki 2025-ųjų jis dar padidės 24 procentais. Saulė patenkina mažiau nei procentą JAV energijos poreikių.
Be abejonės, JAV vyriausybė labai nuoširdžiai nori „mesti žalingą įprotį“. Bet, kaip ir dauguma narkomanų, ji jau seniai tą sako, o priklausomybė tik padidėjo. Tik dabar JAV dar turi varžytis su naujais išbadėjusiais „narkomanais“. Kinijos naftos vartojimas kasmet išauga daugiau nei 7 procentais.
Klimato pokyčiai tik sustiprino moralinius ir strateginius alternatyvios energijos šalininkų argumentus. Seras Nicholas Sternas – įtakingos ataskaitos apie klimato pokyčius autorius – praėjusią savaitę kalbėdamas Londono ekonomikos mokykloje iš paskutiniųjų stengėsi įkvėpti optimizmo. Jis pripažino, jog bus sudėtinga rasti ir panaudoti alternatyvius energijos šaltinius pakankamai greit, kad pavyktų išvengti klimato katastrofos. Bet pridūrė: „Tai įmanoma. O jei neįmanoma, turime rimtą problemą“.
Aš sakyčiau, turime rimtą problemą.