Gyvenimą tiesia tarp mirties ir šlovės

Geležiniu planetos žmogumi tituluojamas 49 metų ultratriatlonininkas Vidmantas Urbonas dar kartą ryžosi išmatuoti žmogaus galimybių ribas.

Panevėžietis ketina plaukti distanciją, kuri turėtų nustebinti pasaulį, jei tik pavyks ją įveikti. Iki šiol jūra niekas dar nėra nuplaukęs 200 kilometrų. Būtent tokiam atstumui šio mėnesio pabaigoje V.Urbonas ir ryžosi.

Liepos 22 dieną startuosiantis Švedijoje V.Urbonas ketina perplaukti Baltiją ir į kitą krantą išlipti Palangos kurorte.

Kas jis - antžmogis ar neatsakingas ekstremalas? Dėl garbės pamišęs savižudis ar racionaliai mąstantis bei smulkmeniškai visus rizikos faktorius įvertinantis sportininkas?

Kaip bėga paskutinės savaitės prieš unikalų startą? Kokia geležine ištverme garsėjančio sportininko dienotvarkė, mityba, treniruočių grafikai?

Pažvelgti į garsaus žmogaus kasdienybę iš arčiau šiandien rūpi daugeliui. „Panevėžio rytas“ V.Urboną kalbino likus kelioms dienoms iki starto.

„Ką jis sau galvoja? Jis tikras savižudis. Žmogaus jėgoms tai neįmanoma, kodėl jo niekas nesustabdo? Kodėl valdžia leidžia tokiems išsišokėliams krėsti nesąmones?

Jei jis dėl abejotinos šlovės yra pametęs galvą, kodėl visa šalis turėtų stebėti jo savižudybės procesą? Kas padengs gydymo išlaidas,

jei jo organizmas neatlaikys? Vėl mokesčių mokėtojai?“ - tokie ir panašūs klausimai pastaruoju metu liejasi iš V.Urbono gerbėjų, smerkėjų ar tik šiaip sportu besidominčių panevėžiečių lūpų.

Prieš 9 metus V.Urbonas Meksikoje įveikė dvigubo deka-triatlono trasą ir laimėjo pasaulio čempionatą, tuo pelnydamas Geležinio žmogaus titulą.

Per 18 parų ir 46 minutes, turėdamas minimaliai laiko poilsiui, panevėžietis tada nuplaukė 76 kilometrus, dviračiu numynė 3600 kilometrų ir nubėgo 844 kilometrus.

Tuojau po to jis leidosi į ekologinį žygį Nemunu. Per 8 dienas, kasdien vandenyje praleisdamas po 11 valandų, V.Urbonas išilgai perplaukė Nemuną, sukardamas 460 kilometrų.

Beveik neatsikvėpęs po šio žygio panevėžietis dalyvavo triatlono čempionate Prancūzijoje, o po kelių mėnesių stojo į kasmetinę triatlono trasą Panevėžyje.

Treniruotas ir užgrūdintas sportininko organizmas vis dėlto neatlaikė milžiniško krūvio. V.Urboną ilgam prie lovos prikaustė sunki inkstų liga.

Sveikatos sutrikimai panevėžietį privertė keleriems metams užmiršti ne tik ekscentriškus rekordus, bet ir apskritai sportą.

Pernai V.Urbonas vėl ryžosi nustebinti sporto gerbėjus, sumanęs perplaukti 32 kilometrų Lamanšo sąsiaurį. Deja, entuziastingam sportininkui to padaryti nepavyko.

Panevėžiečiui ėmus plaukti, sąsiauryje kilo audra, didžiulės vandens bangos kėsinosi paskandinti ne tik plaukiką, bet ir jį lydintį vandens transportą. Dėl gamtos kaprizų tą kartą plaukimą teko nu-traukti.

Inkstų ligų gydytojai reiškia didelį nerimą dėl sportininkų užmojų. Medikų teigimu, inkstai yra vienas jautriausių organų. Persirgus net paprasčiausiu inkstų uždegimu dažnai lieka galimų komplikacijų pavojus ateityje, o V.Urbono inkstų veikla praktiškai buvo sustojusi ir tik didelėmis pastangomis gydytojams pavyko sportininką pastatyti ant kojų.

Kelis kartus, kai V.Urbonui skambinau į mobilųjį telefoną dėl susitikimo, vis pataikydavau ne laiku. Tai jis tarybos posėdyje, tai pasitarime, tai keliais telefonais iš karto aptarinėja būsimo žygio organizacinius reikalus.

Šiuo metu dar derinama, kelios jachtos lydės sportininką. Paskutiniais duomenimis, plauks 4 ekipažai. Viename bus artimiausi žmonės - žmona Rita Urbonienė ir sūnus Rokas. Visą distanciją plaukiką lydės „Lietuvos ryto“ žurnalistų bei fotografų komanda bei LNK televizijos filmavimo grupė.

Panevėžiečio užmojais įveikti jūrą susidomėjo ir Vokietijos televizija, vyksta derybos dėl teisės plaukti kartu ir filmuoti visą lietuvio kelią.

Antroje darbo dienos pusėje V.Urbonas atrodo žvalus ir energingas. Teiraujuosi apie treniruočių ritmą. Argi pasiruošimas tokiam žygiui nenualino?

V.Urbonas skėsteli rankomis, tarsi stebėdamasis, kodėl kiti stebisi.

Paaiškina, kad pagrindinės pasiruošimo Baltijos šturmui treniruotės vyko žiemą. Dabar tik eiliniai formos palaikymo pasiplaukiojimai.

Žiemą sportininkas treniruodavosi baseine. Dabar tai daro vadinamosiose „Ekrano“ mariose.

Kiekvieną dieną keliasi pusę šešių ryto. Kaip pats sako, dar miegodamas įlenda į darbo rūbus, nuo virtuvės stalo pasičiumpa iš vakaro paruoštą energetinį kokteilį ir tylutėliai, kad neprižadintų žmonos bei sūnaus, spūdina pro duris į garažą.

Nuo jo namų iki baseino stadione vos 8 minutės kelio. Galutinai išsibudina baseino duše. Nusiprausęs pūkšteli į skaidrų ir vėsų vandenį. Intensyviai plaukioja pusantros valandos. Tada skubiai pusryčiauja, rengiasi tvarkingus valdininko drabužius ir lekia į savo darbo kabinetą savivaldybėje.

Ko nors ypatingo papasakoti apie rengimąsi išskirtiniam plaukimui V.Urbonas sako neturįs.

Anot sportininko, įveikti Baltiją reikia ne kiek fizinio pasiruošimo, kiek psichologinio nusiteikimo.

„Dabar jau supratau, kad visi kartai, kai siekiau rezultato dėl pinigų, dėl garbės ar dėl kitokių vienaip ar kitaip apčiuopiamų paskatų, žlugo. Dabar tai darysiu dėl savęs, be jokio išskaičiavimo“, - aiškino sportininkas.

Tiksliai pacituoti to, ką prieš 8 metus žurnalistams kalbėjo iš Vilniaus Santariškių klinikų reanimacijos tik ką pervežtas į palatą, V.Urbonas, ko gero, nebegalėtų, atmintis negeba visko išsaugoti.

Tačiau žurnalistai medikų iš mirties nagų išplėšto ir dar nevaikštančio sportininko frazę išsaugojo: „Manau, jei kada dar grįšiu į sportą, o viltį, kad tai įvyks, turiu visada, tai bus pati didžiausia mano pergalė“.

Apie plaukimą per Baltiją dabar V.Urbonas kalba panašiai, tai būtų ne tuščios garbės ar pasipelnymo reikalas, o savo siekio įgyvendinimas.

Kalbant su neįtikėtinų distancijų nugalėtoju nė karto nesuskamba juodą darbą iliustruojančios frazės.

Sportininkas apie savo laimėjimus kalba lyg apie paprasčiausius dalykus, nieko nedramatizuoja, nesutirština spalvų.

Atrodo, kad tame, ką jis daro, nėra alinančio triūso, sūraus prakaito, iki neįsivaizduojamos ribos ištemptos valios bei ištvermės.

Iš kur toks charakteris, gebėjimas atkakliai, metodiškai, užsispyrus siekti tikslo?

„Iš vaikų namų. Ten viską reikėjo daryti patiems, buvome įpratinti prie drausmės, dar ir dabar neužmiršau, kaip reikia lovą pasikloti, visus antklodės kampelius užlankstyti“, - atvirauja garsus sportininkas.

V.Urbono gimtinė - Panevėžys, tačiau likimas jį dar vaiką blaškė po šalį, jis gyveno tai Kauno, tai Panevėžio, tai Pasvalio vaikų namuose ir internatuose.

Į vaikų namus V.Urbonas pateko vos sulaukęs penkerių. Motina sėdo į kalėjimą, tėvas, iki kaulų smegenų jūreivis, eilinį kartą išplaukė į jūrą, o jį ir metais jaunesnį brolį priglaudė valdiška įstaiga.

Jokių siaubų iš gyvenimo vaikų namuose V.Urbonas neprisimena, sako, nebuvę ten labai blogai.

Vienas iš nejaukiausių atmintyje užsilikusių momentų, kai auklėtojos išsivesdavo vaikų namų auklėtinius į panemunę ir pagal anuometes medicinos instrukcijas versdavo priiminėti saulės vonias. Berniukus ir mergaites išrengdavo plikai, suguldydavo ant patiesalų ir kurį laiką liepdavo gulėti saulėje.

„Buvo baisiai gėda“, - dabar iš anuometinių įspūdžių juokiasi sportininkas.

Stipresniuosius vaikų namų auklėtinius anuometė valdžia siuntė į sporto mokyklas-internatus. Taip V.Urbonas parkeliavo į Panevėžio sporto mokyklą.

Pedagogai nusprendė, kad vaikas bus plaukikas. Niekas neklausė, mėgsta jis vandenį ar ne, treneriai patikrino, duomenys yra ir plauksi.

Sporto užduotis kasdien rasdavo priklijuotas ant baseino atbrailos, kaip vaikų namų auklėtinis buvo išmokytas viską vykdyti be klausimų ir ožiavimosi.

Tačiau per didelis sportinis stropumas prišaukė bėdą.

„Susirgau kažkokia vandens liga. Dabar ir pačiam smalsu būtų tiksliau sužinoti, koks susirgimas ten buvo, bandžiau ieškoti medicininės kortelės, bet nieko neberadau.

O tada gydytojai pusiau juokais man pasakė, kad pradeda augti žvynai, vystosi žuvies plaučiai ir plaukmenys. Dvejus metus liepė net nesiartinti prie vandens, duše leisdavo maudytis tik kartą per mėnesį“, - intriguojamą istoriją pasakoja ultratriatlonininkas.

Žmogumi-amfibija V.Urbonas tą kartą netapo, nes, kaip nebegalintis sportuoti, buvo išmestas iš internato.

„Sovietmečiu dėl sportininkų, ypač vaikų, sveikatos niekas galvos nesuko: jei pavykdavo iš šimto išugdyti vieną čempioną, o visi likusieji tapdavo invalidais, buvo laikoma, kad sistema veikia gerai“, - laimėtojų užkulisius praskleidė panevėžietis.

Kurį laiką V.Urbonas pasimokė 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar V.Žemkalnio gimnazija), paskui Pasvalio internate.

Kol buvo Panevėžyje, gyveno pas senelius, ten retkarčiais pasimatydavo su tėvu, kai šis grįždavo į krantą. Bocmanu laivuose dirbęs vyras sūnumi mažai domėjosi, trumpas laikas krante virsdavo viena ilga puota.

Septintoje klasėje, pirmą kartą po ilgos pertraukos, jis pamatė savo motiną. Pasimatymas su ja įvyko Pasvalio milicijoje.

Paauglys gimdytoją pažino iš karto, vos ši pasirodė koridoriaus gale, o štai motina, pareigūnų paklausta, ar pažįsta prieš ją stovintį vaikiną, papurtė galvą.

Sužinojusi, kad tai jos kadaise prarastas sūnus, puolė atsiprašinėti, kvietė paauglį pas save į svečius. Vaikas suprato, kad nei motinos namuose, nei jos širdyje jam nebus vietos, abu jautėsi nesmagiai, neturėjo apie ką kalbėtis.

Atsisveikinant motina sūnui įdėjo pradarytą konservų dėžutę, likusią nuo išgertuvių. V.Urbonas jų nevalgė, išmetė į šiukšlių dėžę pakeliui.

Po armijos V.Urbonas grįžo į Panevėžį, įsidarbino prekybos bazėje kroviku. Anuomet tai buvo deficitinė darbo vieta ir ją gavo su sąlyga, kad sportuos už prekybos valdybą.

Važiuodavo į visas varžybas, kokios tik buvo organizuojamos. Kartą iš trenerio Alfredo Venslavičiaus išgirdo, jog Nidoje rengiamas negirdėtas dalykas, plaukimas per Kuršių marias.

„Aš tada kažkaip atsainiai, nieko rimto negalvodamas, pasakiau, kad nieko čia tokio, imčiau ir perplaukčiau. A.Venslavičius užsiplieskė, sako, duodu kepurę pridėt, kad to nepadarytum.

Nuo tokios reakcijos lyg ir sukilo ambicijos, sukirbėjo kažkas viduje, ėmiau domėtis, kada ir kas ten vyks“, - pirmąjį užsikabinimą už rekordų siekimo prisiminė V.Urbonas.

Kuršių mariose rungtis ruošėsi sportininkų rinktinė. Startui pasirengę 6 olimpiečiai atrodė lyg nužengę iš reklaminių plakatų, aukšti, raumeningi.

„Stoviu aš prie tų trikampių vyrukų sudėjimu nė iš tolo į sportininką nepanašus, su nuo alaus pradėjusiu dygti pilvuku. Priėjo kažkokia žurnalistė ir klausia: „O jūs ką darysit? Nejaugi plauksit?“ Atsakiau jai: „Bandysiu“. Ir išplaukiau su visais“, - pasakodamas šypsosi V.Urbonas.

Kad ir kaip būtų keista, V.Urbonas trasą įveikė. Atplaukė dviem valandom vėliau nei paskutinis iš šešių olimpiečių. Vandens temperatūra buvo 16 laipsnių, oro tokia pati, kiekvieną plaukiką orkestras pasitiko maršu.

Įveikusį Kuršių marias keistuolį organizatoriai į krantą tempte ištempė, šis buvo sustiręs į ragą, lūpos prie dantų prisiklijavusios.

V.Urboną keikė visi, ir sportininkai, ir žiūrovai, ir organizatoriai, ir net orkestrantai, kad dvi valandas žvarbiame vėjyje ir lietuje turėjo laukti kažkokio nesusipratėlio.

„Po visko organizatoriai man paspaudė ranką, pagyrė, kad įveikiau trasą, tačiau liepė daugiau niekad tokiose varžybose nesirodyti. Pagalvojau: ak taip? Palaukit, aš dar kai ką perplauksiu“, - kvatojasi pašnekovas.

Taip atsirado vis ilgesni ir ilgesni atstumai, sudėtingesnės trasos, platesni vandenys. Vieni startai ir finišai džiugino, kiti vertė pasitempti ir bandyti dar ir dar kartą, vis aukščiau kelti žmogaus ištvermės ir galimybių kartelę.

1998 metų vasara Meksikoje buvo aukščiausias V.Urbono sportinės karjeros pakilimo taškas. Panevėžietis buvo vienintelis planetoje žmogus, įveikęs milžiniškus atstumus.

Tą kartą galbūt ir reikėjo bent trumpam sustoti, padaryti pertrauką, bet V.Urbonas nesustojo, karštligiškai gainiojosi titulų.

„Tai buvo vienintelis kartas, kai sportuodamas padariau klaidą, laiku nesustojau“, - vėliau spaudai sakė V.Urbonas.

Geležinį planetos žmogų greitosios pagalbos automobilis išvežė beveik iš triatlono trasos.

Pasiekęs finišą sportininkas ne tik nebegalėjo pastovėti ant kojų, negalėjo išgerti nė gurkšnio sulčių, jo organizmas nebepriėmė skysčių.

Nuo nežmoniškų fizinių perkrovų atsisakė inkstai, toksinai ėmė sklisti po kūną, visiškai atėmė kojas.

Nugabentas Į Panevėžio ligoninės reanimaciją garsus sportininkas blogėjo tiesiog medikų akyse, todėl tuojau pat reanimobiliu buvo išvežtas į Vilniaus Santariškių klinikas.

Kelias paras gydytojai kovojo dėl V.Urbono gyvybės. Sportininko žmonai gydytojai negalėjo pasakyti, išgyvens jos vyras, ar ne. Inkstų dializės aparatai nepajėgė išvalyti sportininko kraujo. Nuo tebesigaminančių ir tebeplintančių toksinų ėmė tirpti kojų raumenys.

V.Urbonui konsultuoti buvo iškviesti garsūs medicinos specialistai iš Norvegijos, specialus lėktuvas į Norvegijos laboratoriją gabeno V.Urbono raumenų išpjovas, kad būtų galima kuo tiksliau parinkti gydymą.

Pasaulio čempiono artimiesiems gydytojai aiškino, kad labiausiai guodžianti prognozė - sustabdytas organizmo irimo procesas ir judėjimas geriausiu atveju invalido vežimėliu. Blogiausiu atveju - visiškas neįgalumas ant patalo.

Nuo V.Urbono dieną naktį nesitraukė medikės išsilavinimą turinti jo žmona Rita.

Mūsų ir užsienio medikai buvo vieningos nuomonės: geležiniam planetos žmogui sportinė karjera baigėsi, sportuoti jis jau negalės niekada.

„Sporte žmogaus galimybės yra beribės“, - prieš startą per Baltiją „Panevėžio rytui“ sakė V.Urbonas.

Teiraujuosi, kodėl jis, sėkmingai visai šaliai pademonstravęs muzikinius sugebėjimus, šiuo metu nepasirinko gerokai lengvesnio šlovės kelio? Galbūt dar kartą galėtų sudalyvauti kokiame realybės šou, pasukti į humoro laidą ar šiaip įsilieti į kokį pramoginį televizijos projektą.

Sportininkas paaiškino, kad, jo supratimu, balso tobulinimas „turi lubas“. Gali išmokti geriau dainuoti, bet per save neperlipsi, nepasieksi daugiau nei įmanoma.

O sporte, pasak V.Urbono, nėra ribų, žmonės padaro, regis, neįveikiamus dalykus, vis gerina ir gerina pasaulio rekordus.