Antrasis – tikėjimas, kad dabartinė demokratija, rinkos ekonomika, žmogaus teisių principų įgyvendinimas, atnešęs tam tikrą laimę Europai bei Šiaurės Amerikai yra amžinasis politinis gėris, pritaikomas visam Žemės rutuliui.
Trečiasis – stereotininis įsivaizdavimas, kad didžioji istorija vyko kažkada ir kažkur, gal Romoje, gal Didžiosios prancūzų revoliucijos metu. Dabar tėra istorijos kasdienybė, kartkartėmis paįvairinama tokiais įvykiais kaip rugsėjo vienuoliktoji…
Nėra o stebėtis, kai teigiama, kad šiandienis “teisingasis” pasaulis – tai demokratija, žmogaus teisės, laisva rinka, geri santykiai su kaimynais ir t.t. Tokią pasaulio sąrangą pripažįsta Jungtinės Tautos, tokį pasaulį gina JAV, tokį po nepriklausomybės atstatymo kūrėme ir mes.
Šalys, kurios to nepripažįsta ar negyvena pagal minėtas taisykles yra negeros valstybės, “blogio ašys” ir panašiai. Visos jos anksčiau ar vėliau turės pasiduoti “visuotinai pripažintai” Pasaulio Tvarkai, tad yra prasmė kovoti už Baltarusijos, Kubos ar net Rusijos tvarkingąją demokratinę ateitį.
Kol JAV su savo sąjungininkais, bando taisyti vis dar pasitaikančias demokratinės raidos klaidas, kai kuriose pasaulio regionuose ima formuotis visai kitokios pažiūros į tai, kas pasaulyje tvarkinga, kas ne.
Vienas aktyviausių naujų pažiūrų skleidėjų yra Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas. Neseniai lankantis Kuboje šalies politikai – valdžioje ir opozicijoje – tvirtino, kad Venesuela šiandien Kubai “duoda” daugiau, nei kažkada Sovietų Sąjunga. Kubiečiai, H.Chavezo išgelbėti nuo gėdingos sistemos mirties vis drąsiau kalba ne apie demokratiją, o apie (kaip jie sako) “vietnamietišką” ar tiesiog “kinišką” raidos modelį. Visai periferijoje, visai be didžiųjų valios, visai kasdieniškai be revoliucijų ir perversmų.
Pasak modelio, nauja Pasaulio Tvarka – tai asmenybės autoritetu paremta valdžia, centralizuota ekonomika, disciplinuota (suprask, kontroliuojama) visuomenė, kuriai didžiausias gėris yra pigi gamyba, o svarbiausia žmogaus teisė – pagyventi sočiai ir maloniai kūnui, nekvestionuojant valdžios teisės į sprendimų monopolį.
Aišku, kad tai ir F.Castro likučių ir Venesuelos lyderio svajonė. Šių šalių pėdomis seka kitos H.Chavezo nafta remiamos šalys – Bolivija, Ekvadoras, Nikaragva. Tai jau blokas. Plintant antiamerikinėms nuotaikoms tokių šalių sąrašas Lotynų Amerikoje tik ilgės. Azija, ypač Kinija, Indonezija ir minėtas Vietnamas taip pat mieliau sutinka su gamybos rodiklių garbinimu, o ne žmogaus teisių gerbimu. Jei naujos tvarkos kūrėjus pagerbs Rusija, teks pripažinti, kad XXI amžius darosi visai nepanašus į europietiškų stereotipų sukaustytų strategų prognozes. Europa ir Amerika tebus provincija mokanti didžiulius pinigus pigų prekių gamintojams ir tiek.
Mums belieka nuspręsti, kas tai yra – dar vienas nelaimingas atsitikimas laimingame euratlantinaime pasaulyje, laikina liga, ar nauja politikos realybė – XXI amžius, tiekiantis daug prekių, patogumus kūnui, tačiau dėl šių patogumų paneigiantis žmogaus teisę rinktis, spręsti, mąstyti, jausti…
Nusprendus, imtis veiklos. Priešintis. Ar prisitaikyti?