Kurti verslo strategiją reikėjo greitai. Kol nepasibaigė mano galiojimo laikas. Kai viena nuvirsdavau ant dvigulės lovos, biologinis laikrodis imdavo tiksėti ypač įkyriai. Nuslinkdavau į vonią, įsispoksodavau į veidrodį ir šiek tiek apsiramindavau – raukšlių dar nėra. Tačiau pakakdavo mėnesį kitą nedažyti plaukų ir prieš saulę sužvilgdavo sidabrinės sruogos. Dar keleri metai, ir būsiu visai žilagalvė.
Skubėdama taip ir murktelėjau į žydrus reklamos verslo vandenis. Iš pradžių atrodė - plaukioti tarp įvairių idėjų visai malonu. Tačiau po pusmečio romantika virto ir juokingu, ir kiek graudžiu pragarėliu.
„Ir vėl tie savaitiniai kainų pasiūlymai“, - suurzgė mano smegenys, kai buvau priversta pakilti nuo kompiuterio ir slinkti į posėdžių kambarį.
Norėjosi ne mąstyti, o virškinti po pietų skrandyje nusėdusį ėdalą. Kaip tyčia, tarp dantų įstrigo mėsos gysla, o išsikrapštyti ją nebuvo laiko. Mano laiką okupavo krentančios, degančios, tirpstančios, viliojančios, stebuklingos mūsų kliento kainos. Jautienos filė – tik x lt 99 ct, o varškės sūrelis – tik x lt 99 ct.
Aplink apvalų stalą susėdome aštuoniese. Šalia ant sienos kabojo mėlyna neonine šviesa švytintis Jėzus Kristus. Toks dizaino sprendimas turėjo garantuoti – idėjos čia atkeliaus tiesiai iš dangaus.
„Tai štai, prekybos centro moteriškėms jau nebepatinka ankstesnis savaitinių kainų pasiūlymų formatas. Feeling‘as tame klipe išėjo kažkoks ne toks, tai dabar reiks paieškoti atraktyvesnio kampo. Čia idea must be apie tai, kad pas juos kainos always mažos. Todėl jokių sprogstančių ar nusirenginėjančių kainų nekūrybinkit, geriau jau ką nors apie labai dideles jų nuolaidas. Vaikai tinka – klientui patinka vaikai, o ir mes žinome, kad vaikai, gyvūnėliai, seksas sells“, - protarpiais pakrizendamas projektų vadovas dėstė užduotį.
Vėl savaitę laiko vyks aršios diskusijos - meškutis ar zuikutis, traukinukas ar autobusiukas turi pranešti apie atėjusį išganymą – žirnelius ir jogurtą, atpigusius net keliais centais.
Kiti darbai – tokie pat smagūs. Spalvotą šikpopierį gaminantis klientas norėjo, jog reklamoje atsispindėtų rūpestis žmonėmis, o televizorius, kameras ir šaldytuvus parduodantis prekybos centras teiravosi, ar sidabrine suknele aprengtą kekšę būtų įmanoma pateikti dar seksualiau. Gal klientas rimtai tiki, kad nuo jo televizorių gerėja lytinė potencija? Ypač tada, kai prie blondinės – rėkiantis užrašas apie penkiasdešimties procentų nuolaidą.
Sėdėjau, įsispitrijusi į baltą popieriaus lapą, ir norėjosi bliaut. Tai, kad rinkodaroje svarbiausia ypatingai maža kaina, kėlė nelabai viltingas mintis. Darėsi vis aiškiau, kodėl kai kurioms lietuvėms su vyrais einasi kaip sviestu patepta. „Dvi už vienos kainą“ – puikus šūkis, kai gera valia sutinki lova dalintis dar ir su meiluže. „Nuolaidos, kokių dar nebuvo“ – kai nusileidi bet kokioms vyro užgaidoms, kad tik jis, neduokdie, amžinai neužtrenktų namų durų. „Geriau ir pigiau“ – kiekvieno vyro svajonė, kurią turi pildyti kiekviena eilinė moteris. Jei Dievas nedavė metrinių kojų, didelių krūtų ir naiviai žavaus veidelio, vienintelė strategija – siūlyti nuolaidas.
Na ir kas, kad mano smegenyse vartosi ne vienos perskaitytos knygos puslapiai. Čia dar klausimas, moters protas – trūkumas ar privalumas. O dar ir tas protas – sąlyginė sąvoka.
Jau pati nebesupratau, ar agentūroje protingėju, ar kvailėju. Tai, kad geromis idėjomis čia buvo laikomos pačios banaliausios, stebino vis mažiau. Sėkmės receptas – rimtu veidu pristatyti tai, ką galėjo sugalvoti bet kuris iš mūsų. Kol įstengiau gražiai klapsėti akimis, man netgi sekėsi. Tačiau dabar visas šis teatriukas ėmė nusibosti.
„Baisu, kaip jos nieko nesupranta apie rinkodarą. Ne marketingo skyriui joms reikėtų vadovaut, o namie vaikus augint“, - kūrybos direktorė virtuvėje laukė, kol užvirs arbatinukas ir skėsčiodama rankomis baisėjosi mūsų geriausias nuolaidas siūlančio prekybos centro darbuotojomis.
Išsiviepusi bandžiau pagerinti jai nuotaiką: „O mes su Jonu sugalvojom idėją. Štai toks televizijos klipas: baltame fone pasirodo auksiniai dantų protezai. Protezai plačiai atsiveria ir keletą kartų garsiai kaukšteli. Tada diktoriaus balsas praneša: „Auksiniams klientams – auksiniai pasiūlymai. Apelsinai – tik x lt 99 ct...“
Kūrybos direktorė dėbtelėjo balkšvomis akimis. „Tai parduok. Aš tau rimtai sakau – eik ir parduok tokią idėją. Agentūra – ne vieta kvailiems bajeriams. Į reklamą reikia žiūrėti rimtai“, - atrodė, jog ji ne kalba, o šnypščia. Panašu, jog dar kartą apsirikau. Šaipytis iš klientų agentūroje galima, tačiau ne visiems – bent jau ne man.
Namo ėjau keliu, kurį dengė išsikeroję medžiai – dideli ir monstriški, kaip iš siaubo filmų. Grindinio plytelės po jais buvo išmargintos balkšvų krūvelių. Viena varna nusileido prie pat manęs ir įsistebeilijo į akis. Garsiai kranktelėjo ir aš supratau, jog toks kranktelėjimas – tikrai blogas ženklas, nors tądien ir nebuvau skaičiusi Palmiros horoskopų. Mano dienos agentūroje suskaičiuotos. Teks vėl ieškotis naujo darbo (pageidautina tokio, kur viršininkė nebūtų moteris – panašu, jog pamažu tampu rimta antifeministe).
Kur kas liūdniau - tai, kad taip ir neišmokau susikurti savo brand‘o. Parduoti save tokią, kokia esu – nelengva užduotis. Įžūlumas – tikrai ne privalumas. O ir tikslinė auditorija kuo toliau, tuo labiau man darėsi neaiški - gal ir norėčiau pinigingo darboholiko, tačiau kur kas didesnė tikimybė susirasti nukvėšusį alkoholiką. Ir net tam teks taikyti discount‘ą. Tikrai – nėra ko man žvengt iš absurdiškas nuolaidas taikančio prekybcentrio. Pats prasčiausias brand‘as – aš.
Į juodos nevilties skraistę vyniojausi savotiškai patenkinta, jog esu tokia menka. Apraudoti savo lemtį buvo lyg ir žavu. Tačiau kartu supratau – nė velnio aš tuo netikiu. Mano meilė sau buvo didelė ir neužtemdoma. Vienintelė problema – ta meile su kažkuo norėjosi pasidalyti. Ir dabar reikėjo tą „kažką“surasti.
Taip mąstydama nustojau žliumbt ir ėmiau gyvent toliau.
Laukiu Jūsų laiškų: brigitajonaite@yahoo.com