De facto – paskutinis atokvėpis prieš Seimo rinkimus.
Tik prezidentas V.Adamkus lieka Vilniuje.
Bet prezidentas jau kaip ir nesiskaito. Net didžiausi kietos rankos šalininkai aprimo: prezidentas nieko negali. Gal nelabai jau ir nori.
Įprastas antrosios kadencijos maršrutas: Turniškės-S.Daukanto aikštės rūmai-Turniškės.
Taip, tiesa, yra dar užsienio vizitai. Įspūdis: prezidentas užsienyje jaučiasi daug geriau nei Lietuvoje. Ten jį gerbia, ten jis – kaip žuvis vandeny. Žino, ką daryti, kalbėti. Ten jį tikrai vertina.
Namų aikštėje jis jau – ne pagrindinis „centras“. Jį tampo, sodina ant suolo. Baltieji, raudonieji, pilkieji. Saugumiečiai, kultūrologai, kleras. Kiekvienas į savo pusę. Pabodę, smulkūs lietuviški konfliktai.
Visi geidžia daryti įtaką. Vyskupai ir pseudokovotojai su korupcija. Pamokslininkai ir šiaip rėksniai. Intelektualai, ir tie, gatavi pergraužti vienas kitam gerklę – dėl menamos įtakos.
Visi nori būti įtakingi, tik niekas šioje valstybėje nenori dirbti kasdienio politinio darbo ir – svarbiausia – prisiimti atsakomybės.
Pilkųjų kardinolų iš prigimties šalis, ne kitaip.
Prezidentas kalba apie vienatvę. Nuolat. Dar sako, kad tarnaus žmonėms. Nėra abejonių – ir viena, ir kita prezidentas kalba nuoširdžiai.
Bet ką sako tradicinis prezidentinis maršrutas? Gyvenimas izoliuotame dramblio kaulo bokšte?
„Susilpnėjo prezidento ryšys su visuomene, jis užsidarė patarėjų rate ir abejotina, ar apskritai jį pasiekia adekvati informacija apie visuomenėje vykstančius procesus“, – kirto ketvirtadienį V.Radžvilas.
Žinoma, prezidentas neturi kasdien išeiti pasivaikščioti Pilies gatve ar po Vingio parką, neprivalo užsukti į kiekvieną kaimo gryčią.
Bet kažko jo ryšiuose su visuomene juk stinga, jei jau apie tai prabilta viešai?
Treji prezidento metai prabėgo kaip diena. Pralėks ir paskutiniai dveji. Protingieji kurmiai, paskaičiuokime, ką turime?
Nieko gera. Seime tokie žmonės, kurių dauguma jau nesislėpdami dirba tiktai sau, o kad tauta per daug prie jų nesikabinėtų, tautai, lyg batono trupiniai kvailai žuviai suvilioti ant kabliuko, numetami draudimai.
Alaus ir vyno reklama uždrausta? Tauta ploja. Dar geriau, jei būtų galima kaip nors grąžinti mirties bausmę, o visokius homoseksualus – į kalėjimus. Tokį Seimą tauta ant rankų nešiotų.
Prezidentas – užsidaręs savo bokšte. Premjeras – silpnas. Jis ir mažumos Vyriausybė yra visiškai priklausoma nuo politinių perbėgėlių ir sukčių dominuojamo Seimo.
Seimo nariams – vis pinigų per mažai, o prezidentui – meilės.
Atrodo, kad V.Adamkus vis dažniau galvoja apie istoriją, o gal net sielos išganymą, kas žino. Todėl ir bando įtikti visiems tiems, kurie jo ko nors primygtinai prašo ar reikalauja. O gal įskaitys gerą darbą?
Lietuvoje nebėra ne tik kam formuluoti tautos laukiančių uždavinių, bet nebėra net kam pasakyti „ne“. Kai šitaip, į politikos avansceną ropščiasi atviros visuomenės priešai.
Uždrausti, neleisti, pasodinti!
Draudimų per artimiausius dvejus metus bus per akis. Esminiai dalykai – toli už horizonto.
Pavyko sutarti dėl energetikos ateities ir aukštojo mokslo? Bet ar tai bus įgyvendinta? Ar realu tai įgyvendinti esant tokiam išskydimui viršūnėse ir nepakantumui – apačiose?
Energetika. Žinių ekonomika. Klimato atšilimas. Darbo jėgos importas. Tolerancija.
Kam tai rūpi? Pavyzdžiui, ką Lietuvoje norima statyti?
Celiuliozės gamykla – Alytuje, chemijos (indolo) gamykla – Klaipėdoje. Kokio amžiaus tai mąstymas?
Geriausiu atveju – XX amžiaus šeštasis dešimtmetis. Vadovaudamiesi atgyvenusiu inžineriniu matu kuriame modernią Lietuvą, iš kurios nebebėgs žmonės į Airiją ir Angliją?
Per trejus narystės ES metus Briuselio institucijose įsidarbino 184 pareigūnai ir laikinieji darbuotojai iš Lietuvos.
Iš Latvijos įsidarbino 140, o iš Estijos – 150.
Turint galvoje Baltijos šalių gyventojų skaičių, statistika – ne mūsų naudai.
Tai – ne tiktai universitetų – visos Lietuvos pastarųjų metų darbo brokas.
O mums kas? Mums tik uždrausti ką nors, neleisti, nes, neduok Dieve, ko nors neuždraudus kieno nors artimas kokios nors naudos gaus.
Dar geriau – atimti ir padalyti visiems. Arba bent jau į snukį, kad žinotų.
Ir sukasi užburtas ratas, o jame – vis dar mieguista gražuolė Lietuva.