Legendos gražesnės už tikrovę (video)

Pasaulis turi naujus 7 didžiuosius stebuklus. Jie Portugalijos sostinėje Lisabonoje buvo paskelbti praėjusią savaitę vadinamąją magiškų septynetukų dieną - 2007 07 07.

Kas buvo vertas patekti į pasaulio stebuklų sąrašą, nulėmė maždaug šimtas milijonų žmonių iš visos planetos, metus balsavusių interneto svetainėje https://www.new7wonders.com.

Didžioji kinų siena.
Senovinis Petros miestas Jordanijoje.
Brazilijoje stovinti Kristaus Atpirkėjo statula.
Inkų imperijos simbolis - Peru kalnuose esantis Maču Pikču miestas.
Majų miesto griuvėsiai Čičen Icoje Meksikoje.
Romos Koliziejus Italijoje.
Tadž Mahalio mauzoliejus Indijoje.

Tai - septyni iš šimto siūlytų įspūdingiausių pasaulio statinių, žmonėms suteikusių didžiausio stebuklo pojūtį. Juos lietuviai pamatė anksčiau ir išsaugojo patirtą įspūdį. Pasakojimas apie septynis stebuklus - lrytas.lt videonaujienose.

Tai viena įspūdingiausių Kinijos įžymybių, o kartu - ir didžiausias žmonijos istorijoje rankų darbo statinys. Manoma, kad sienos ilgis siekia apie 6350 km (pagrindinės sienos ilgis - apie 2400 km).

Ši siena - gynybinis įrenginys Kinijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose, pastatytas siekiant apsiginti nuo klajoklių genčių puolimo. Pagrindinė siena puikiai pritaikyta prie reljefo, vingiuoja palei upių vagas, slėnius ir kalnus. Maždaug 6 metrų pločio ir 8 metrų aukščio siena buvo statoma iš akmenų ir žemės (molio), o kai kurios jos dalys rytuose dar buvo apmūrytos ir plytomis.

„Tuo metu, kai rengėmės didžiajam automobilių maratonui, ne kartą organizatoriai užsiminė ir apie tai, kad galėsime pamatyti Didžiąją kinų sieną“, - prisimena lenktynininkas, žurnalo „Auto Bild Lietuva“ redaktorius Vitoldas Milius, vienas 2006 metų spalio-lapkričio mėnesiais vykusio „Mercedes-Benz“ E klasės automobilių maratono iš Paryžiaus į Pekiną dalyvių.

Į trasą įsitraukęs Almatoje, Kazachstane, vėliau V.Milius Kinijos keliais nuvažiavo per 1000 kilometrų. „Maršrutas buvo parinktas taip, kad važiuodamas keliais, besidriekiančiais per Kinijos dykumas, o kartais sukančiais per miestus ir kaimus, mačiau ir tikrąją, neišgražintą Didžiąją kinų sieną, - pasakojo V.Milius. - Ties kai kuriais miestais ji atnaujinta ir paruošta turistams lankyti. Tačiau šimtus kilometrų per dykumas ji driekiasi nepaliesta restauratorių rankų, vietomis - visai ištrupėjusi. Ji sumūryta iš kažkokios keistos žemės, kuri, paliesta rankomis, byra.

Važiuojant didžiuliais dykumų plotais galvoje nuolat kirbėjo mintis, kam kinai apskritai tą sieną statė. Ten, kur ji driekiasi ties miestais, dar įmanoma suprasti, kad jos paskirtis - gynybinė, bet kam jos prireikė negyvenamose dykynėse? Stebuklingas, matyt, yra jos ilgis, bet kad ji pati duotų peno akims? To nėra“.

Petra buvo Nabatėjos sostinė. Nabatėjai - arabų gentis, dominavusi dabartinės Jordanijos regione apie VI a. pr. Kr. Miestas, iškilęs senovės prekybos kelių sankryžoje, gyveno iš muitų ir mokesčių, surinktų iš keliaujančių pirklių.

Savo sostinę nabatėjai iškirto Jordanijos Vadi Arabos smiltainių kanjonuose ir kalvose. Meistrai išvedžiojo požeminių tunelių ir vandentiekio sistemas. Įeiti į miestą įmanoma tik pro Al Siką - vėjuotą perėją kanjono dugnu. Žymiausiais mieste yra Iždo pastatas („Al Khazneh“), iškirstas iš ryškiai rožinio smiltainio. Pastato aukštis siekia 40 metrų. Jo architektūrai įtakos turėjo ir romėnai: manoma, kad statinys buvo pastatytas pirmajame mūsų eros šimtmetyje.

„2001 metų gruodį verslo reikalais teko lankytis Izraelyje. Žmonės, kurie priėmė mūsų grupę, pasiūlė pasinaudoti galimybe ir apžiūrėti Petros miestą Jordanijoje. Nors tuo metu dėl Palestinos ir Izraelio konflikto pasienyje buvo įtempta padėtis, arčiausiai buvęs sienos perėjimo punktas vis dėlto veikė. Ir mes išvykome vienos dienos ekskursijos į Petrą“, - pasakojo UAB „Eurovaistinė“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius.

Kadangi tuo metu gidai iš Izraelio negalėjo kirsti valstybės sienos, verslininkai iš Lietuvos tai padarė be palydos. Anapus, Jordanijoje, juos pasitiko gidas jordanietis, nurodęs kelią į Petrą.

„Buvo žiema, vėjas siautėjo, bet, norėdami pasiekti Petros miestą, turėjome ilgai eiti labai siauru Al Siko kanjonu. Staiga jis baigėsi, o prieš akis atsivėrė nepakartojamo grožio Nabatėjos civilizacijos paminklas - Petros šventykla, - įspūdžiais dalijosi I.Staškevičius. - Tuo metu turistų Petroje buvo nedaug: ir sezonas turizmui buvo nepalankus, ir politinė padėtis buvo įtempta. Todėl galėjome netrikdomi apžiūrėti Petros miestą ir ramiai pabūti pačioje šventykloje.

Smiltainio grožis ir akmenyje iškalti šventyklos rūmai daro neišdildomą įspūdį. Apmaudu tik dėl to, kad rūmai smarkiai apgadinti dar XX a. pradžioje, kai į ornamentus buvo šaudoma tikintis, kad pavyks atrasti juose neva paslėptų pinigų. Tos šūvių žymės iki šiol žioji šventyklos sienose“.

Brazilijos miesto Rio de Žaneiro simbolis ir viena garsiausių pasaulio skulptūrų - ant aukščiausios kalvos stovinti per 30 metrų aukščio Kristaus statula. 1000 tonų sverianti statula stūkso Korkovado viršukalnėje, 700 metrų virš jūros lygio. Statyti ją pradėta dar 1922 metais, o darbai baigti tik 1931-aisiais. Mūsų laikais prie statulos kasmet apsilanko daugiau kaip 300 tūkstančių turistų. Sakoma, iš kur tik žvelgtum į statulą, visada atrodo, kad Kristus savo rankas išskleidęs žmogui, akis pakėlusiam į jį.

„Ji didinga“, - taip Kristaus Atpirkėjo statulą apibūdino pernai ją aplankęs gydytojas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centro vadovas Rimvydas Ašoklis.

„Brazilijoje mano giminių yra daugiau nei Lietuvoje: tarpukariu emigravo ir Lotynų Amerikoje buvo įsikūrusios keturios mano močiutės seserys, tad ir pats kartais jaučiuosi daugiau brazilas nei lietuvis, - nusijuokė gydytojas R.Ašoklis. - Pernai vasarį su žmona Violeta viešėjome San Paule, turėjome progą tris paras praleisti ir Rio de Žaneire“.

Kai jiedu su žmona liftu pakilo ant didžiosios Korkovado viršukalnės (tai galima padaryti ir pėsčiomis, bet kopiančiųjų atsiranda nedaug), Rio de Žaneirą gaubė ūkanos. „Tai buvo fantastika: nuo kalvos atsivėrė nuostabus, nors ir ūkanų aptrauktas Rio de Žaneiro vaizdas, o Kristaus Atpirkėjo statula, ties kuria atsidūrėme, skendėjo debesyse. Buvo momentų, kai matyti galėjome tik Kristaus Atpirkėjo kojas - skulptūra tarsi pradingdavo aukštybėse. Norėdami statulą nufotografuoti, kai kurie žmonės guldavo ant žemės ir laukdavo akimirkos, kai pasislinks debesys.

Žmonių, nepaisant prastų orų, buvo daugybė. Visi kaip mokėdami leidosi nuo kalvos, džiūgaudami ir klykaudami: matyt, skulptūros didybė visiems suteikia nenusakomų, bet labai gerų emocijų“, - sakė gydytojas.

Tai inkų (XV-XVI a.) tvirtovės griuvėsiai Maču Pikču kalno šlaite, iškilusiame 2350 metrų virš jūros lygio.

Maču Pikču („Senoji viršukalnė“) dar vadinamas prarastuoju inkų miestu. Jis buvo aptiktas 1911 metais: mieste rasta šventyklų komplekso, diduomenės pastatų, gyvenamųjų namų liekanų, taip pat sandėlių, gynybinių sienų, vandens surinkimo įrenginių, akmeninių laiptų, kelių, grįstų akmeninėmis plytomis, net šlaituose išdėstytų terasų likučių.

Manoma, kad miestas įkurtas 1440 m. ir gyvavo iki 1532 m., kai į inkų gyvenamą teritoriją įsiveržė ispanų konkistadorai. Tačiau konkistadorai miesto nenukariavo ir nesugriovė. Sakoma, kad 1532 m. visi Maču Pikču gyventojai paslaptingai išnyko.

„Ieškodami tikslesnės žymaus Lietuvos tarpukario žurnalisto ir keliautojo Mato Šalčiaus kapavietės, 2005 metų vasarą keliavome į Boliviją“, - prisimena vienas ekspedicijos į Peru, Boliviją ir Braziliją dalyvių, UAB „Baltic Oprical Disc“ rinkodaros direktorius, žurnalistas Ričardas Sartatavičius.

Norėdami patekti į Boliviją, ekspedicijos dalyviai turėjo kirsti Peru valstybės teritoriją.

„Šiek tiek nuklydome iš tiesiausio kelio, nes norėjome užsukti į legendų gaubiamą Maču Pikču miestą, kurį kažkada buvo aplankęs ir pats M.Šalčius, - pasakojo R.Sartatavičius. - Kai prieš akis atsivėrė Maču Pikčiu griuvėsiai, apėmė jausmas, tarsi būtume patekę pas Dievą į užantį. Tai nuostabaus grožio, bet sunkokai pasiekiama vieta. Nes inkai miestą ir statė tam, kad jame galėtų pasislėpti nuo priešų: pasiekti šią didžiulę slėptuvę buvo galima tik per kalnus, be to, į jį vedė vienintelė perėja.

Dabar Maču Pikču galima privažiuoti automobiliu, keliu lyg spirale kylant į kalną. Bet galop pakilus ant viršukalnės, staiga po kojomis atsiveria kitas pasaulis. Jį pamačius, apima noras sklandyti“.

Čičen Ica („Chichen Itza“ - „Icos gėrybių burna“) - žymiausias majų šventyklų miestas, buvęs politinis, ekonominis ir religinis šios civilizacijos centras. Įspūdingiausi statiniai: Kukulkano piramidė, Chaco Moolo šventykla, tūkstančio kolonų salė ir kalinių žaidimų laukai. Čičen Ica - paskutinė ir didžiausia iš visų piramidžių, kurias pastatė majai.

„Po Meksiką keliavome prieš porą metų, 2005-ųjų rudenį, norėdami ir pailsėti, ir pamatyti šalį. Daug laiko praleidome Jukatano pusiasalyje, kuriame yra Čičen Ica - majų šventyklų miestas“, - pasakojo renginių vedėjas Giedrius Masalskis.

Giedriaus viešnagė Čičen Icoje buvo paženklinta ypatingos akistatos. „Sukinėjausi po Čičen Icą su fotoaparatu ir staiga išvydau čia pat vaikštantį garsųjį amerikiečių aktorių ir režisierių Melą Gibsoną, - prisimena G.Masalskis. - „Žiūrėk,“ - bakstelėjau alkūne greta buvusiam bičiuliui Mariui Gradauskui, - „Gibsonas!“ Pasekėme iš paskos, bet aktorius, lydimas apsaugininko ir gido, vis tarstelėdamas „crazy nation“ („pašėlusi tauta“), suskubo pasišalinti.

Pasirodo, M.Gibsonas lankėsi Čičen Icoje ne šiaip sau: jis ruošėsi trilerio su mitologijos elementais „Apocalypto“ filmavimui“.

G.Masalskis sakė esąs skeptikas, legendos ir pasakos jam - ne prie širdies, tačiau lankydamasis majų šventyklų mieste neįstengė atsispirti jo didybės keliamam įspūdžiui. „Piramidės, ypač Čičen Icos, yra tokio nenusakomo didumo, kad neįmanoma patikėti, kad jas pastatė žmogus. Savomis kojomis užlipti į jas sunku, o kaip užristi akmenis? Tai nežemiška. Visiems siūlyčiau apsilankyti Čičen Icoje“.

Koliziejus, arba vadinamasis Flavijaus amfiteatras, kuriame tilpo apie 70 tūkst. žiūrovų, pastatytas 70-82 mūsų eros metais Romos pergalių ir karuose dalyvavusių legionierių garbei. Jo konstrukcija panaši į bet kokį šiuolaikinį stadioną, kurio centre vykdavo žiaurios kovos ir žaidimai žiūrovams linksminti: gladiatorių kautynės, parodomosios žvėrių medžioklės.

Spėjama, kad Koliziejaus pavadinimas kilo nuo prie jo stovėjusios didžiulės Nerono statulos - 35 m aukščio koloso arba nuo ankstesnio vietovės pavadinimo „Collis Isei“ - Izidės kalvos, ant kurios stovėjo Izidės šventykla.

„Mano senelis Jonas Sokolovas buvo pedagogas, lotynų kalbos žinovas, - iš jo perėmiau potraukį prie Romos istorijos, todėl visa, kas susiję su šiuo miestu, man kelia virpulį. Romos Koliziejus - taip pat“, - sakė žinomas gydytojas neurologas Jokūbas Fišas.

Romoje gydytojas apsilankė 1990-aisiais, tačiau įspūdis, kurį paliko Koliziejus, neišblėso iki šiol. „Į Italiją vykome su dokumentinių filmų režisiere, tuomete LTV korespondente Italijoje ir prie Šventojo Sosto Laima Pangonyte. Ji subūrė grupelę žmonių (apsilankėme pas šviesaus atminimo popiežių Joną Paulių II), o kartu suorganizavo mums ekskursijas po Vatikaną ir Romą, - pasakojo J.Fišas. - Esu matęs amfiteatrų bei senovinių cirko arenų Bulgarijoje, Graikijoje, Turkijoje, bet niekur kitur nebepatyriau to, ką išgyvenau Koliziejuje. Jame buvau tiesiog apsvaigęs: statinys padarė nepaprastą įspūdį.

Ypač jį sustiprino detalus gido pasakojimas, kaip į Koliziejų buvo suleidžiami vergai, kaip sueidavo diduomenė, kur būdavo laikomi žvėrys, - tai atvėrė sąlygiškai neseną, regimąją istoriją. Koliziejuje būnant galima pajusti, koks žmogus buvo didis prieš 2000 metų ir kaip nedaug civilizacija mus pastūmėjo į priekį: kaip nedaug tesame pažengę psichologijos, moralės, dorovės srityse, tai pasakytina net apie žinias. Juk pakaktų atimti iš dabartinio žmogaus elektros energiją, ir jis liktų bejėgis“.

Tai vienas ekstravagantiškiausių paminklų meilei. Jį 1630 metais pastatė imperatorius šachas Jahanas po mylimos žmonos Mumtaz-i-Mahal mirties. Vienas garsiausių Indijos pastatų pastatytas iš baltų akmenų ir apsuptas sodų.

Tadž Mahalio mauzoliejų buvęs istorijos mokytojas, Miroslavo seniūnas (Alytaus r.) Jonas Juravičius aplankė 1989 metais: vos tik atsivėrus vartams į pasaulį, jis išsiruošė į Indiją. Nes dirbdamas istorijos mokytoju tuometėje Vanagėlių aštuonmetėje mokykloje, J.Juravičius savo mokiniams mėgdavo pasakoti su istoriniais faktais supintą, labai gražią legendą apie Tadž Mahalį.

„Imperatoriaus Jahano sūnus, jaunasis princas Huramas įsimylėjo paprastą rūmų mergaitę, ministro dukterį Ajumandą. Tradicijos reikalavo, kad sosto įpėdinis vestų tos pačios dinastijos persų princesę. Bet Ajumanda buvusi tokia graži, kad princo tėvas ją pavadino Mumtaz-i-Mahal - „rūmų papuošalu“ ir leido sūnui ją vesti. Mumtaz-i-Mahal buvo ne tik graži, bet ir protinga. Princui paveldėjus sostą, ji ne tik kartu su vyru vadovavo valstybei, bet ir lydėdavo jį į karo žygius. Tačiau viename jų dar negimęs kūdikis pravirko valdovės įsčiose. Tai buvo blogas ženklas - būdama labai jauna Mumtaz-i-Mahal mirė.

Imperatorius, jaunasis Jahanas, kelis mėnesius rymojo žygio palapinėje prie žmonos kūno. Nors islamas nedraudė turėti kelių žmonų, imperatorius davė žodį daugiau nevesti, o savo vienintelei - pastatyti baltą ištikimybės mauzoliejų, kokio nebuvo, nėra ir niekada pasaulyje nebus.

Kokiais tik vardais dabar nevadinamas Tadž Mahalis! Pasaulio architektūros perlas, ašara ant tūkstantmečio skruosto, - sakė J.Juravičius. - Bet kai jį pamačiau iš arti, laukto įspūdžio nepatyriau“. Kodėl? „Nežinau, - sutriko seniūnas. - Gal todėl, kad mauzoliejus nebuvo toks baltas kaip gulbė.

Legendos visada gražesnės nei gyvenimas. Bet jų buvimas kartais daro didesnius stebuklus, nei jomis apipintas objektas“.

Ar Jonas savo mokiniams legendos apie Tadž Mahalį daugiau nepasakojo? „Pasakojau, - atsakė J.Juravičius. - Dar keletą metų, kai buvo uždaryta Vanagėlių mokykla, istoriją dėsčiau Metelių (Lazdijų r.) mokykloje: jos mokiniai legendą iš mano lūpų dar girdėjo“.

Septyni senovės pasaulio stebuklai - tai garsiausi antikinio pasaulio statiniai, kurių sąrašą sudarė Antipatras iš Sidono II a. pr. Kristų. Vėliau, plečiantis pasaulio pažinimui, sąrašas ne kartą plėstas, įtraukiant ir gamtos stebuklus. Tačiau tradiciškai pasaulio stebuklais laikomi:

Cheopso piramidės.
Kabantieji Babilono sodai.
Dzeuso skulptūra Olimpijoje.
Artemidės šventykla Efese.
Halikarnaso mauzoliejus.
Rodo kolosas.
Aleksandrijos švyturys.

Visi šie septyni kūriniai, egzistavę Viduržemio jūros regione, pasižymėjo milžinišku dydžiu. Be to, keturi jų - piramidės, deivės Artemidės šventykla, dievų Dzeuso ir Helijo (Kolosas) skulptūros susiję su religija ir mitais, kurie buvo neatskiriama antikos gyvenimo ir kultūros dalis.

Iš septynių pasaulio stebuklų šiandien išlikusios tik piramidės. Kiti stebuklai tėra minimi senovės autorių raštuose.