Septynios vyriausybės virto nesulaukusios pirmųjų metinių. Keturioliktoji vis dar gyva, nors vienintelė iš visų neturėjo ir neturi daugumos Seime.
Gal vien todėl G.Kirkilą derėtų laikyti stipriausiu premjeru?
Palyginti su A.Brazausku, jo galia atrodo lengva it pūkas. Kairiųjų patriarchas neabejotinai buvo daugiausia jėgos sutelkęs premjeras.
Penkeri metai šiame poste, tarp kurių įsiterpė dar ir Seimo rinkimai, – neįtikėtinas Lietuvai rekordas. Jį galima aiškinti politine situacija, gebėjimais, patirtimi ar dar kaip nors, bet visa tai bus tik pusiau tiesa.
Taip jau yra. Beveik visada ir visur, kur jis atsiranda, kažkokiu būdu pasislenka ir įtakos centras. Prezidentūroje, partijoje, medžioklėje, kompartijos centro komitete ir net Sąjūdžio laikais.
Silpnas A.Brazauskas? Tokį viešai matėme gal tik per V.Uspaskicho karaliavimą Lietuvoje, bet dvikovą triuškinamai pralaimėjo pastarasis.
„Kas valdo biudžetą, tas valdo valstybę“, – spontaniška A.Brazausko mintis siūlo paprastą raktą nepaprastai stiprybės paslapčiai įminti?
Nors garsiai nesakė, bet greičiausiai panašiai manė ir kiti du milžinišką įtaką kadaise sutelkę premjerai.
Per pirmąją premjero kadenciją V.Landsbergio šešėlis tebuvęs G.Vagnorius 1996 metais atsiskleidė visiškai kitomis spalvomis.
Per pirmuosius metus tapo bene galingiausia valstybėje figūra, diktavusia dešiniųjų Seimo darbotvarkę, į savo rankas perėmusia biudžeto skirstymą.
Situacija, kurioje veikė jo Vyriausybė, tokia skirtinga, kad net nėra prasmės ieškoti panašumų ar skirtumų su dabartine. Asmenybės irgi skirtingos.
Palyginti su nepalenkiamu G.Vagnoriumi, G.Kirkilas atrodo tikriausias politinis akrobatas, galintis išlįsti pro rakto skylutę ar lipti per langą, kai neleidžia pro duris.
Pirmasis galingas, šis – visų bičiulis. G.Vagnorius kritikavo prezidentą V.Adamkų, G.Kirkilas – broliaujasi.
Vienas – politikas ekonomistas. Kitas – tikras politikas. Ko jau tikrai nepasakysi apie A.Šleževičių.
Pieno verslu išgarsėjęs tipiškas nomenklatūros atstovas nuosekliai ir sėkmingai koncentravo galią savo rankose, kol galiausiai ir ekonominiai, ir politiniai sprendimai be jo žodžio tapo sunkiai įmanomi.
Ko gero, jis pirmasis akivaizdžiai supynė politiką su verslo grupių interesais ir galiausiai dėl to žlugo 1996 metais pasiekęs ir galios, ir nešlovės viršūnę.
Daugiau tokių momentų, kai Vyriausybė pastumdavo į antrą planą Seimą, prezidentą ir neoficialiai įgydavo kone absoliučią valdžią, nebuvo.
Trys galingiausi premjerai ilgiausiai išsilaikė valdžioje, bet du iš jų atsidūrė politikos užribyje.
Du kartus, ir abu mažiau nei metus, šiame kailyje pabuvęs R.Paksas įsiminė kaip trypčiojantis ir graudulingas premjeras, už kurio nugaros slenka D.Kutraitės šešėlis.
Pirmoji premjerė K.Prunskienė lyg vėjas perskriejo Vakarų valstybes vieną po kitos siųsdama namo viltingas žinias, tačiau nepajėgė nustatyti tokių pat gerų diplomatinių kontaktų su Atkuriamuoju Seimu.
Jų veikla mažai kuo primena dabartinį ministrų kabinetą.
Daugiausia paralelių būtų galima surasti su A.Kubiliaus Vyriausybe.
Ji taip pat sudaryta kilus politinei krizei. Dar didesnei nei ta, kurią Lietuva išgyveno prieš metus. Atvirumas ir modernumas – abiejų bruožas. Kaip ir didelės įtakos neturėjimas bei pomėgis viešai paplepėti – apie ką tik reikia ir bet kada.
Anoji vairavo valstybės laivą per finansinio atoslūgio seklumas. Ši – tarp politinių piratų, galinčių sunaikinti, bet vis atidedančių ataką prieš lengvą grobį.
Gal trapumas ir yra didžiausia pastarosios jėga?
Taip, silpnas premjeras bei jo mažumos Vyriausybė priklausomi nuo Seimo.
Bet yra faktas, kurio nenuginčysi: jie gyvi. Ir dar šį bei tą nuveikia. Kartais netgi bando purkštauti prieš kokius draudimus ar kitas kvailystes.
Kas labiau priimtina sveikai valstybei – išpūsti raumenys ir nuolankus aplinkinių susitaikymas ar būsena, kai nuolat reikia aiškintis, ginčytis, susitarti? Su draugais ir priešais.
Jeigu argumentų kova tampa trapių vyriausybių palydove, reikėtų pripažinti, kad silpnumas yra modernus politinės galios matas.
Juo matuojama ne tik Vyriausybė, bet ir visa politinė sistema.