Prie altoriaus - kančiomis grįstu keliu

Šeštadienį Kristaus Karaliaus katedroje susituokė krauju aplaistytos meilės istorijos herojai - 23 metų Donatas Stankevičius ir 18 metų Vaiva Žižytė.

Vestuvių datą bei vietą įsimylėjėlių pora kruopščiai slėpė nuo jaunosios giminių. Tuoktuvių ceremonijoje dalyvavo tik jaunikio artimieji - motina, giminaitės ir keli draugai.

Prie altoriaus žengiantys V.Žižytė ir D.Stankevičius vienas į kitą žvelgė laimės kupinomis akimis. Tik nuotakos rankos kiek neįprastai virpėjo.

Tačiau ne dėl jaudulio jai buvo sunku nulaikyti švelniai kreminių rožių puokštę, o dėl smarkių sužalojimų.

Metalinėmis plokštėmis sutvirtintus abiejų V.Žižytės rankų riešus dengė žvilgančiomis akutėmis siuvinėtos baltos pirštinės. Nors randų nebuvo matyti, liaunos rankos atrodė dailios ir grakščios, bet nuotaka jomis negalėjo beveik nieko daryti.

Ji pati nepajėgė nei nuometu veido užsidengti, nei papurenti suknelės klosčių. Vėjo sušiauštus sniego baltumo vestuvinius apdarus nuolat taisė jaunikis arba jo motina Genovaitė Stankevičienė.

V.Žižytės ir D.Stankevičiaus santuoka buvo įregistruota tik bažnyčioje, į Civilinės metrikacijos skyrių pora nevažiavo.

Iš bažnyčios jaunavedžiai nuvyko į kapines, kur palaidotas D.Stankevičiaus tėvas.

Nedidelė šventinė puota buvo surengta Liepų alėjoje esančioje kavinėje „Rūta“.

V.Žižytės ir D.Stankevičiaus meilės istorija į viešumą išplaukė praėjusiais metais.

Tuo metu dar nepilnametės V.Žižytės neįtikėtinai šokiruojančiu likimu žiniasklaida susidomėjo tada, kai mergina pateko į laikinuosius vaikų globos namus ir vaikų teisių apsaugos darbuotojoms bei nepilnamečių reikalų inspektorėms atskleidė kraupius santykius šeimoje.

V.Žižytės motina 43 metų Audronė Karpavičiūtė kelerius metus su dukra elgėsi kaip su verge - engė, mušė, vertė bendrauti su pačios parinktais vyrais, skatino naudoti svaigalus, prievarta įkalindavo namuose.

Panašiai elgėsi ir kartu gyvenantis vyresnysis brolis. Aukštas ir stambus vaikinas nepilnametę seserį virvėmis pririšdavo prie kėdės, ją mušdavo, koneveikdavo, tyčiodavosi.

Sužinoję, kad Vaiva įsimylėjo kaimynystėje gyvenantį D.Stankevičių, artimieji jos gyvenimą pavertė dar baisesniu pragaru.

Prieš kurį laiką A.Karpavičiūtė ir „Panevėžio rytui“ buvo sakiusi padarysianti viską, kad tik jos dukra nebedraugautų su D.Stankevičiumi, nes nenori jo matyti savo žentu.

A.Karpavičiūtė neslėpė trokštanti surasti dukrai vyresnį turtingą vyriškį, kuris išlaikytų ne tik Vaivą, bet ir ją su dviem sūnumis.

Kandidatų į žentus A.Karpavičiūtė ieškojo per televizijos pažinčių skelbimus.

Ji dukters vardu rašinėdavo žinutes tiems vyrams, kurie skelbėsi galintys merginas paremti materialiai. Vėliau Vaivą siųsdavo į pasimatymus su jais.

Matydama, kad dukros ir kaimyno meilė liepsnoja vis labiau, motina nutarė griebtis dar ryžtingesnių veiksmų.

Nusprendusi, kad Vaivai pats laikas prarasti nekaltybę, išsiuntė nepilnametę su surastu per skelbimus vyriškiu prie ežerų.

Nepakeldama tokio gyvenimo V.Žižytė kelis kartus bandė žudytis, pjovėsi venas, ketino šokti nuo tilto.

Galiausiai mergina prieglobstį buvo radusi laikinuosiuose vaikų globos namuose.

A.Karpavičiūtė pradėjo žygius, kad valdiškoje įstaigoje apsigyvenusi atžala būtų grąžinta namo.

Iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, policijos bei vaikų namų socialinių darbuotojų sudarytai komisijai moteris tėškė dukros dienoraštį, kuriame ši rašė apie savo jausmus D.Stankevičiui.

Įsiutusi motina klausė komisijos narių, kas prisiims atsakomybę, jei Vaiva, gyvendama vaikų namuose, tačiau dienos metu turėdama galimybę susitikti su D.Stankevičiumi, taps nėščia.

Galiausiai A.Karpavičiūtė nuėjo pas tuometinį savivaldybės administracijos direktorių Visvaldą Matkevičių, kuriam buvo pavaldūs laikinieji vaikų globos namai.

Po šio vizito globos namų vadovė sulaukė V.Matkevičiaus skambučio telefonu ir rekomendacijos problemišką nepilnametę grąžinti namo.

Komisijos sprendimu motinai vėl į rankas atiduota V.Žižytė po kelių dienų atsidūrė Vilniaus Santariškių klinikos reanimacijoje.

Mergina iškrito iš ketvirto aukšto, kai naktį tokiu būdu bandė pabėgti iš namų. Paryčiui ant žemės žnektelėjusios nelaimėlės dejones išgirdo kaimynai ir iškvietė greitąją pagalbą bei policijos pareigūnus.

Nuo smūgio į žemę V.Žižytei sutrupėjo abiejų rankų kaulai, skilo kaukolė.

Vėliau, jau atsigavusi po operacijų, mergina „Panevėžio rytui“ pasakojo, kad pabėgti iš namų ji nusprendė nebegalėdama pakelti artimųjų egzekucijos.

Ji buvo atakuojama ne tik baisia žodžių kruša, bet ir brolio kumščių smūgiais. Brolis namuose vaikščiojo apsiginklavęs peiliu bei kirviu tam atvejui, jei Vaiva ketintų artintis prie durų arba jei pasirodytų jos draugas D.Stankevičius.

Po šių kraupių įvykių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl A.Karpavičiūtės piktnaudžiavimo motinos pareigomis.

Kad V.Žižytė iškrito pro langą, jos mylimasis sužinojo tik kitą dieną. Tačiau nuskubėjęs į ligoninę Vaivos neberado, ji buvo jau išvežta į Vilnių.

Informaciją apie draugės sveikatos būklę D.Stankevičius susirinkdavo aplinkkeliais. Paskambinus į ligoninę medikai jokių žinių neteikė, nes toks buvęs A.Karpavičiūtės nurodymas.

„Panevėžio rytui“ D.Stankevičius aiškino, kad įžengti į ligoninės palatą pas sužalotą mylimąją nebuvę jokių šansų, jis žinojęs, kad po tokio žingsnio merginos motina ims dar labiau terorizuoti prie patalo prikaustytą nelaimėlę.

Tada vaikinas sakė, kad vienintelis kelias jiems būti kartu - sulaukti, kol Vaiva taps pilnametė, ir ištaikyti progą pabėgti nuo jos motinos.

Prisimindama pilnas skausmo bei kančių dienas ligoninėje, kai chirurgai jos rankas surankiojo iš gabalėlių, kai dar niekas nežinojo, kokios bus kryčio pasekmės, Vaiva sakė nė akimirką nesuabejojusi, kad Donatui ji teberūpi.

Merginai užteko kelių žodžių, ligoninėje per apklausą ištartų prokurorės ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos. Jos pasakė, kad D.Stankevičius nuolat teiraujasi, kokia jos būklė.

„Jos veidas iš karto nušvito, ji visa atsigavo“, - vėliau pasakojo vaikų teisių apsaugos specialistė.

Kalbėdamas su žurnalistais vaikinas neslėpė, kad jo reputacija nėra be dėmių. Prieš kelerius metus jis buvo lygtinai nuteistas už muštynes.

D.Stankevičius tikino, kad po šio paslydimo į gyvenimą ėmė žiūrėti daug rimčiau, daugiau nė karto neįsivėlė į jokius nemalonumus. O kai jo gyvenime atsirado Vaiva, pasaulis esą nušvito visai kitomis spalvomis.

Kol V.Žižytė gulėjo ligoninėje, D.Stankevičius susirado darbą, grįžo prie mestų mokslų, išsinuomojo butą ir tikėjosi, kad iš ligoninės išėjusią ir jau pilnamete tapusią mylimąją galės pasiimti pas save.

Deja, šiuos planus teko pamiršti.

Piktnaudžiavimu motinos pareigomis kaltinamai A.Karpavičiūtei gydytojai atidavė bejėgę dukrą atgal į rankas.

Iš ligoninės merginą parvežė greitosios pagalbos automobilis. Tuo metu ji buvo dar labai silpna, vos galėjo pastovėti.

Pirmą mėnesį Vaivos rankos buvo visiškai bejėgės, ji negalėjo pati nei apsirengti, nei nusiprausti, nei šaukštelio nulaikyti.

Ligoninėje ir vėliau namuose dukrą visą laiką slaugė motina. Tačiau ligonei vėl buvo pritaikytas kalėjimo režimas, A.Karpavičiūtė neįsileido į butą nei policijos pareigūnų, nei vaikų teisių apsaugos, nei socialinių darbuotojų.

Motyvuodama, kad slaugo sergančią dukrą, A.Karpavičiūtė nereagavo ir į prokurorų kvietimus atvykti į apklausas.

Kelis mėnesius vienas nuo kito išbuvę atskirti įsimylėjėliai susitiko tik lemtingo atsitiktinumo dėka.

Vieną dieną, kai A.Karpavičiūtė lydėjo dukrą į polikliniką fizioterapinėms procedūroms, gatvėje ją sulaikė pareigūnai.

Laisvę gavusi V.Žižytė iš karto paskambino D.Stankevičiui ir papasakojo, kas įvyko.

Vaikinas prie poliklinikos, kur buvo Vaiva, prisistatė per kelias minutes. Iš didžiulės laimės, kad pagaliau vėl mato vienas kitą, jiedu kurį laiką negalėjo net pajudėti.

Atsikvošėję jaunuoliai dar porą valandų sėdėjo poliklinikoje ant suoliuko. Atrodė, jų kalboms nebus pabaigos.

Nuo tos minutės įsimylėjėliai nebesiskyrė. D.Stankevičius draugę parsivedė į motinos namus. Vaikino negąsdino, kad V.Žižytei yra pripažinta pirma neįgalumo grupė, kad jos fizinės jėgos labai ribotos.

Vaiva visiškai negalėjo apsitarnauti.

Kas dieną prieš išeidamas į darbą Donatas skubėdavo į virtuvę paruošti pusryčių, tada prižadindavo mylimąją, vesdavo ją nuprausti, sušukuodavo, aprengdavo, paklodavo lovą. Per pietus lėkdavo namo paruošti maisto, nuvesdavo į polikliniką procedūroms.

„Išmokau ir antakius pešioti, ir plaukus dažyti“, - prieš kurį laiką nevyriškais darbais didžiavosi vaikinas.

Paklaustas, ar nebijo užsiversti tokią sunkią naštą, prieš porą mėnesių D.Stankevičius tik šypsojosi ir glaudė prie savęs nedrąsiai besišypsančią Vaivą.

Vaikinas tikino, kad jiems, tiek visko iškentusiems, dabartiniai sunkumai neatrodo našta. Pora ėmė planuoti vestuves.

Gyvendama mylimojo motinos kukliame dviejų pereinamų kambarių bute, Vaiva į savo motinos namus, kurie yra gretimoje laiptinėje, jau kelis mėnesius nekėlė nė kojos.

Pas D.Stankevičių mergina atėjo kaip stovi, be jokių drabužių, daiktų, net nepasiėmusi dantų šepetėlio.

Įsimylėjėliai sako dėl smulkmenų nesukę galvos, iš pradžių kelis drabužius paskolino Donato sesuo, vėliau po truputį šį bei tą nusipirko patys.

Pora dabar gyvena iš V.Žižytės invalidumo pašalpos bei D.Stankevičiaus uždarbio.

Jaunuoliai svajojo išsinuomoti atskirą butą, tačiau likimas viską šiek tiek pakoregavo, mat Vaiva laukiasi.

Abu jaunuoliai supranta, kad sunkiai rankas valdanti, nieko dirbti negalinti Vaiva viena auginti vaikelio nepajėgs. G.Stankevičienė pasiryžusi gyventi kartu ir marčiai padėti.

Praėjusį šeštadienį į G.Stankevičienės buto duris paskambinome prieš pat vidurdienį. Kieme jau rikiavosi balionais papuošti automobiliai, prie jų stoviniavo kelios pasipuošusios poros.

Ruošdamiesi išvažiuoti iš namų jaunieji neramiai žvalgėsi pro langą. Abu baiminosi, kad tik nepasirodytų A.Karpavičiūtė ir nesugadintų šventės.

Prieš savaitę abi jaunųjų motinos netikėtai susitiko prie prekybos centro. Anot G.Stankevičienės, A.Karpavičiūtė ją puolė talžyti skėčiu.

Tai ne pirmas toks A.Karpavičiūtės išpuolis. Dėl G.Stankevičienės buto langų išdaužymo bei muštynių moterys jau aiškinosi teisme.

Šeštadienio rytą, tuoktuvių dieną, A.Karpavičiūtė dukters anytą sutiko skubančią iš kirpyklos ir pavaišino nemaloniais žodžiais.

„Ji metė repliką, kad neilgai džiaugsiuosi gavusi marčią invalidę“, - šiurpų susitikimą prisiminė G.Stankevičienė.

Moteris sakė savo jaunąją marčią vestuvėms išpuošusi kaip galėjusi.

„Norėjau išleisti kaip tikrą dukrą. Vakar labai ilgai kalbėjomės apie santuoką, aš jai aiškinau, kas yra šeima ir kokių tradicijų privalu laikytis“, - vis pataisydama nuotakos apdarus pasakoja G.Stankevičienė.

Išlydėdama jaunuosius į bažnyčią moteris palaimino porą, palinkėjo gražaus bendro gyvenimo kelio.

„Jums buvo lemta tiek daug ištverti, bet jūsų meilė įveikė neįtikėtinas kliūtis, tebus ji per amžius tokia pat tvirta“, - lūžtančiu nuo ašarų balsu kalbėjo G.Stankevičienė.